Deja, mūsų mintys šiandien yra padrikos. Įvairūs komunikacijos šaltiniai siūlo šimtus skirtingų kelių į sveiką ir ilgaamžį gyvenimą. Dažnai už šių idėjų stovi klaidinti siekiantys materialūs interesai. Neretai naujos panacėjos siūlomos gera valia, tačiau be deramo išsilavinimo, kompetencijos ir gebėjimo kritiškai vertinti literatūrą. Ir tik retais atvejais viešai skambantys sveikos mitybos receptai yra paremti tiek moksline logika, tiek nuoširdžiu susirūpinimu mūsų visuomenės – ypač jaunimo – fizine ir dvasine sveikata.
Padėtis nedėkinga. Viešasis diskursas mitybos tema yra susiskaldęs, o visuomenės nariams darosi vis sunkiau mokslinėmis žiniomis grįstą informaciją atskirti nuo skirtingus pavidalus įgaunančios reklamos. Visuomenei reikalingas kelrodis. Ne dar viena panacėja. Ne dar viena mitybos mada. O kelrodis. Tai yra konkretus kriterijus arba instrumentas, kuriuo vadovaujantis būtų galima įvertinti tiek skirtingus maisto produktus, tiek ir skirtingus teiginius apie atskirų maisto produktų naudą.
Pamirškime sekundei ekologiją, natūralumą, maisto piramides, kryžiaus karus prieš gliuteną ir genetiškai modifikuotus organizmus. Už visa tai yra svarbesnis vienas klausimas, kurį turime kelti kaskart, vertindami maisto produktus. Šis klausimas skamba taip:
Kiek skirtingų stotelių būta produkto kelionėje nuo ūkio iki Jūsų stalo?
Kuo trumpesnė ir paprastesnė mitybos grandinė, tuo didesnė tikimybė, jog dėdami produktą į burną, darote savo organizmui gera, o ne bloga. Šia paprasta taisykle turėtų vadovautis ūkininkai, gamintojai, įstatymų leidėjai, valdininkai ir, žinoma, vartotojai.
Trumpiausia, tobuliausia ir skaidriausia maisto tiekimo grandinė yra motina, žindanti kūdikį pienu. O dabar pažvelkime į kitą kraštutinumą. Kaip šios grandinės priešybę galime įsivaizduoti ilgąsias moderniosios maisto pramonės grandines. Šiose grandinėse savo žaidimus žaidžia augintojas, supirkėjas, perdirbėjas, tiekėjas, prekybininkas, išvežiotojas ir vartotojas. Pavojingiausią žaidimą žaidžia perdirbėjas. Ką daro perdirbėjas? Pirminę natūralią maistinę žaliavą perdirbėjas „išfrakcionuoja“ į atskiras dalis. Vėliau, dažnai jau kitas, perdirbėjas suskaldytos žaliavos dalis lipdo į taip vadinamą maisto produktą, negailėdamas cheminių priedų kvapui sustiprinti, spalvai išryškinti ir skoniui su apetitą žadinančiais priedais sukurti. Toks produktas mažai teturi arba iš vis nebeturi tų pradinių medžiagų, kurių buvo gausu pradinėje žaliavoje.
Gerbiamieji, pripažinkime tiesą: dauguma mūsų tokius produktus vartojame kiekvieną dieną. Pripažinkime ir kitą tiesą: tokią mitybą daugelis mato kaip netobulą, tačiau neišvengiamą modernaus gyvenimo realybę, kuriai neturime ekonomiškai efektyvių alternatyvų.
Alternatyvos yra. Ir apie jas mums reikia kalbėtis. Jau dabar kaip strateginį nacionalinį prioritetą turime matyti priemonių, kuriomis galime sutrumpinti grandinę tarp augintojo ir vartotojo, kompleksą. Labai gerai, kad turime vis daugiau ekologinių turgelių, kuriuose vartotojas neapdorotą maistinę žaliavą perka tiesiai iš ūkininko. Tačiau tokios produkcijos kainos yra neišvengiamai didelės ir didžiajai visuomenės daliai – per didelės.
Augintojų produkcijos kainas reikšmingai pakeis tik masto ekonomija. Masto ekonomijos efektui sukurti mūsų nedidelėje šalyje pakaktų trijų–penkių kooperacinių bendrovių, kuriose natūraliai užaugintos maistinės žaliavos virstų visaverčiais maisto produktais.
Produktais, kurių sudėtyje niekada nebūtų daugiau nei trys ar keturi ingredientai. Trumpa maisto grandinė neišvengiamai reiškia paprastą, nesudėtingą produkto sudėtį. Todėl su atsarga turime žiūrėti į kiekvieną maisto produktą, kurio sudėtyje yra daugiau negu keturi ingredientai.
Jeigu Lietuvos valstybei aktuali fiziškai ir dvasiškai sveika visuomenė, turi būti numatytos konkrečios priemonės, kurios paskatintų augintojų tarpusavio bendradarbiavimą ir taip prisidėtų prie sveiko maisto prieinamumo didinimo. Tokia yra mano idėja Lietuvai.
Galime kiek tik nori kalbėti apie jaunųjų visuomenės narių pratinimą prie sveikos mitybos. Tačiau realybė yra tokia, jog Lietuvoje pilnaverčių maisto produktų pasiūla šiandien yra ribota. Sveika produkcija užgimsta dėka idealistiškai nusiteikusių ūkininkų ir gamintojų. Tačiau, kadangi šie dažniausiai veikia pavieniui ir nėra išvystę efektyvių veiklos modelių, sveika produkcija šiandien yra neprieinama trims iš penkių lietuvių.
Kad situacija pasikeistų iš esmės, turime nedelsdami pradėti investuoti į trumpąsias maisto grandines, kurdami paskatas augintojų bendradarbiavimui.
