Milda Kazlauskaitė. Prievolių įskaitymas – kuo jis naudingas ir kaip nesuklysti?

Tam tikrais atvejais šias prievoles galima „padengti“ net ir neturint piniginių lėšų, kitaip tariant – įskaityti savo skolininko (o kartu ir kreditoriaus) skolą. Iš pirmo žvilgsnio įstatymas atrodo nekomplikuotas ir verslo praktikoje naudojamas dažnai, tačiau yra keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti apie taikomus reikalavimus bei apribojimus, kad vėliau netektų įskaitymo teisėtumo įrodinėti teisme.

Kas yra įskaitymas ir kokios yra jo sąlygos?

Paprastai tariant, įskaitymas įvyksta tuomet, kai du vienas kitam skolingi asmenys susitaria „užskaityti“ tarpusavio skolas. Jeigu skolos yra lygios, nė vienam nebereikėtų mokėti piniginių lėšų, o jeigu skolos nelygios – vienam iš jų tektų padengti tik neįskaitytą likutį. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką – tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti nustatytos šios sąlygos:

1. prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas;

2. šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui;

3. šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.);

4. abu reikalavimai turi galioti;

5. abu reikalavimai turi būti vykdytini;

6. abu reikalavimai turi būti apibrėžti.

Vis dėlto ne visas prievoles galima įskaityti – išsamus draudimų sąrašas įtvirtintas Civilinio kodekso 6.134 straipsnyje. Pavyzdžiui, draudžiama įskaityti teisme ginčijamus reikalavimus. O toks draudimas susijęs su tuo, kad priklausomai nuo ginčo baigties gali atsirasti arba išnykti aukščiau išvardintos įskaitymo sąlygos.

Prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra reikšmingi. Tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta speciali pranešimo forma, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairiai. Pranešime turėtų būti aiškiai nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma.

Taigi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę, o ginčo atveju – pasitarnautų kaip įrodymas teisme. Verslo praktikoje įmonėms yra įprasta pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktą, tačiau teismų praktikoje pažymėta, kad toks aktas yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriame išreiškiama abiejų šalių valia suderinti skolų likučius, tačiau nesant aukščiau išvardintų pranešimo elementų, toks aktas negali būti laikomas pranešimu apie įskaitymą.

Taip pat verta pažymėti, kad įstatymai numato ir daugiau įskaitymo atlikimo niuansų, kurie priklauso nuo konkrečios situacijos.

Nors įskaitymas gali būti atliekamas nepriklausomai nuo to, ar kita prievolės šalis sutinka ar nesutinka su tokiu prievolės pasibaigimo būdu, kita prievolės šalis turi teisę (ir gali būti suinteresuota) ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą.

Į ką atkreipti dėmesį, kai kuri nors iš prievolės šalių turi mokumo problemų

Jeigu kuri nors iš prievolės šalių turi mokumo problemų (tačiau jai dar nėra iškelta nemokumo byla), net ir esant visoms įskaitymo sąlygoms, įskaitymo galimybę reikėtų vertinti labai atsargiai. Pagal Civilinio kodekso 6.930(1) straipsnį juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Vadinasi, įskaičius mokumo problemų turinčios įmonės prievolę (ar atvirkščiai), toks įskaitymas gali būti ginčijamas teisme kaip neteisėtas.

Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas pripažino neteisėtu įskaitymą, atliktą faktiškai nemokios įmonės, nors jai ir nebuvo iškelta nemokumo byla. Teismas nusprendė, kad toks įskaitymas, kai įmonė neturi pakankamai resursų atsiskaityti su visais savo kreditoriais, suteikė nesąžiningą pranašumą tam kreditoriui, kurio skola buvo įskaityta.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą draudžiama įskaityti reikalavimus įmonei, kuriai jau iškelta nemokumo byla, todėl nesąžiningai „apeiti“ kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės pasitelkiant įskaitymo būdą nepavyks.

Reikšmė verslui

Prievolių įskaitymas gali būti patogus ir naudingas instrumentas, kai dvi prievolės šalys turi abipusių vienarūšių reikalavimų, ypač jeigu tam tikru metu sumažėja pinigų srautai ar trūksta laisvų lėšų. Tačiau visais atvejais reikėtų įsitikinti, ar egzistuoja visos įskaitymo sąlygos, o kilus abejonėms visuomet vertėtų pasitarti su teisininkais.

Kreditoriams taip pat patartina stebėti, ar mokumo problemų turintys skolininkai nepiktnaudžiauja įskaitymo institutu bei turėti omenyje, kad neteisėtai atliktą įskaitymą tam tikrais atvejais gali ginčyti ne tik prievolės šalys, bet ir jų kreditoriai. Tai ypač svarbu, nes nuginčijus skolininko atliktą įskaitymą, padidėtų įskaitymo neatlikusio kreditoriaus galimybė atgauti kuo didesnę savo reikalavimo dalį.