Krovinių pervežimu užsiimančios bendrovės šiandien panašėja į ekstremalių situacijų valdymo štabus – viena po kitos plūsta žinios apie trikdžius, eiles prie valstybių sienų, naujus reikalavimus, darbuotojų trūkumą, emocines problemas. Kiekviena situacija reikalauja žaibiško sprendimo, operatyvaus reagavimo.
Bandau įsivaizduoti kas būtų, jei šiuo metu jau galiotų didžiųjų Europos valstybių taip smarkiai proteguotas Mobilumo paketas.
Visų pirma, kas šiandien yra ypač aktualu – vairuotojai būtų privaloma tvarka apnakvindinami pakelės moteliuose, po kelis viename kambaryje ir tai būtų vadinama geresnėmis darbo sąlygomis. Gal skamba ir drastiškai, bet tokį variantą galėjome stebėti įvedus privalomą karantinavimą grįžusiems iš užsienio asmenims.
Pasipylė iš užsienio grąžintų asmenų skundai dėl perpildytų kambarių, svetimų žmonių tame pačiame kambaryje. Kai kurių asmenų elgesys privalomo karantino vietose tikrai užkliuvo ne tik premjerui. Ta situacija, mano galva, yra labai panaši į tą, kuri susiformuotų priėmus Mobilumo paketą – sąlygų nėra, saugumas abejotinas, ekonominės logikos nėra, į žmonių nuomonę neatsižvelgta.
Kitas panašumas – privalomas automobilių grąžinimas į registracijos šalį. Šiomis dienomis vos ne kolapsas ištiko dėl skirtingų valstybių bandymų sumažinti koronaviruso plitimą – papildomų dokumentų, sveikatos patikros ir pan. Pabandykim įsivaizduot, kas nutiks, kai dešimtys tūkstančių automobilių per Europą dardės tuščiomis į registracijos šalį? Didės sąnaudos, vadinasi, dėl to kils kainos.
Sudėtinga situacija, kuri tęsis dar neapibrėžtą laiką, priminė tai, ką buvo pamiršę Europos biurokratai – transporto verslas šiomis dienomis stovi priešakinėse krizės valdymo gretose šalia specialių tarnybų, medikų ir kitų asmenų, užtikrinančių būtiniausius valstybės ir piliečių poreikius ir saugumą.
Deja, vežėjai spaudžiami ne tik pandemijos ar Europos biurokratų. Spaudžia mus ir mūsų valdžia. Lietuvos valdžia kartą jauniems medikams pasakė – „Nepatinka sąlygos? Emigruokit!“
Šiandien visi matome, kokios tokio požiūrio ir tokio elgesio pasekmės. Tokia pati frazė praėjusių metų spalį buvo pasakyta ir vežėjams – minimalios algos koeficientas buvo padidintas vienašališkai, nederinus su verslu, kuris neša tikrai nemažą mokesčių naštą. Įdomu, kada valdžia pamatys savo sprendimų pasekmes? Taip pat tada, kai jau bus per vėlu?
Kyla klausimas – kada pagaliau politikieriai ir įvairaus plauko veikėjai baigs imituoti darbą „žmonių labui“ ir tikrai ims galvoti apie tai, kokį pasaulį po savęs paliksime savo vaikams? Negi vienintelė motyvacija yra valdžios troškulys ir artėjantys rinkimai?
Ir dar vienas pastebėjimas šių dienų kontekste. Kažkodėl šiomis dienomis negirdėti profsąjungų. Įdomu, kuo užsiima neaišku kieno finansuojami darbuotojų teisių gynėjai šiandien? Nemačiau nei vieno nuotolinio protesto dėl masiškai atleidžiamų darbuotojų, dėl parduotuvių kasose „įkaitais“ laikomų kasininkų. Jau nekalbu apie medikus, kuriuos šiandien labiausiai palaiko ne valdžia, ne profsąjungos, o mes visi savo jėgomis.
Kodėl šiandien niekas negina darbuotojų teisių? Gal todėl, kad šiandien tikrai reikia dirbti, o ne vien plakatais mojuoti ir užsidirbinėti balsus būsimiems rinkimams?
