Naujausiais duomenimis, itin didelė – 250GW suminės talpos – Tesla giga gamykla jau kyla šalia Berlyno ir startuoti turėtų dar šią vasarą. Tiesa, kol kas Tesla dar nėra gavusi galutinių gamybos leidimų, daugiausiai dėl aplinkosaugininkų prieštaravimų. Šio ambicingo Tesla projekto sėkmė geriausiai parodys, ar Europa sugebės įgyvendinti savo viziją regione per dešimtmetį sukaupti iki 20 proc. baterijų globalių gamybos resursų.
Nors oficialioji Europa ir stengiasi visokeriopai skatinti baterijų gamybos sektorių, planuodama jo palaikymui skirti milijardus, kartu ji gana greitai sukruto ir reguliuoti šį gana taršų sektorių. Kyla natūralus klausimas: kodėl daugelyje pramonės sričių Azijai jau pralošusi Europa vis dar nori būti aktyvia baterijų pramonės dalyve? Tuo labiau žinant, kad pagrindinius ličio resursus pasaulyje valdo ne kas kitas, o Kinija?
Saugumas vers gaminti ES viduje
Atsakymas yra nedviprasmis – energetinis ir visoks kitoks saugumas. Šiandien baterija (liaudyje dar vadinama „akumuliatoriumi“) jau nebėra tik pasyvi energijos kaupimo priemonė. Fiziniai ličio jonų komponentai joje sudaro mažesnę vertės dalį, o didžiąją kiekvienos baterijos vertės dedamąją sudaro programinė įranga, su kuria ji integruojasi į bet kokius energiją gaminančias ar vartojančias aplinkas – automobilius, namus, pramonės ir energetikos objektus ir galiausiai – energetikos infrastruktūrą.
Europa supranta, kad atiduoti sudėtingas energijos kaupimo sistemas į trečiųjų šalių rankas – itin rizikingas, o gal net ir strategiškai pavojimas žingsnis. Nebetoli tas laikas, kai EV automobiliai, pastatai ir nacionalinė energijos tiekimo infrastruktūra bus apjungti į vieną visumą, kuri pati spręs, kada ir kaip dalintis energija.
Juk ne veltui didžiosios Vakarų pasaulio vyriausybės jau aktyviai riboja kai kurių Azijos bendrovių dalyvavimą stambiuose telekomunikacijų ir infrastruktūros projektuose. Turima įrodymų, kad trečiųjų šalių infrastruktūros įranga tekindavo svarbius duomenis ten, kur jiems ne vieta būti.
Pandemija ES ambicijų nesumažino
Suprantant ES susirūpinimą visokeriopai skatinti regiono baterijų gamybos iniciatyvas nebeatrodo keista, kad joms nepakenkė net ir užsitęsusi pandemija – baterijų giga gamyklų statybos planuojamos ir jau vyksta, o tarp lyderiaujančių šiame procese yra Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vengrija, Norvegija.
Nors didelę baterijų gamintojų planų dalį sudaro EV automobilių pramonė, nevalia pamiršti, kad energijos kaupiklių tema ne ką mažiau svarbi ir sparčiai augančiam saulės energetikos sektoriui: didėjantys elektros pasaugojimo tinkle mokesčiai daro šią švarią energetikos šaką mažiau patrauklia galutiniam vartotojui.
Šią tendenciją stebime ir Lietuvoje, visai neseniai, šių metų pradžioje, VERT pranešė, kad energiją gaminantiems vartotojams pasaugojimo mokestis vėl augs. Iš energetikos sektoriaus dalyvių reakcijos ir komentarų darosi akivaizdu, kad ši tendencija nesikeis ir elektros pasaugojimo tinkle mokesčiai ir toliau augs.
Ir pati Europos Komisija tai supranta – juk pagrindiniai elektros skirstymo tinklai kontinente praeitame amžiuje buvo statomi negalvojant apie decentralizuotą elektros gamybą, į kurią dabar ryžtingai veda saulės ir vėjo energetikos projektai.
Todėl EK jau yra suplanavusi milijardinę paramą, kurią pastaraisiais metais pradės dalinti valstybėms ir jų vartotojams; kaip šiandien remiama smulkiųjų saulės elektrinių plėtra, jau po metų bus remiamas ir privačių energijos kaupiklių įsigijimas. Kaip tik tada kiekvienas namų ūkis turės galimybę galutinai tapti energetiškai nepriklausomu ir su elektros tinklais bendrauti jau visai kitais terminais – kalbėti nebe apie pasaugojimą, o apie pagalbą balansuojant elektros tinklus ir pan.
ES pramonei reikėtų paskubėti
Vis dėlto, savo inžineriniu potencialu kažkada garsėjusi Europa, šiandien smarkiai atsilieka nuo Azijos gamintojų ir panašu, kad mus skirianti distancija niekaip nemažėja. Net ir labiausiai optimistiniu vertinimu, pastačiusi maksimalų suplanuotą gamyklų kiekį, ES 2030 m. užims daugiausiai 20 proc. pasaulinės (Li-Ion) baterijų rinkos, kurioje jau šiandien dominuoja Azija.
Europos automobilių gamintojai turbūt geriausiai supranta problemos mastą; jau visai greitai Europai reikės itin didelio kiekio pažangių, talpių ir pageidautina kaip galima pigesnių baterijų. Europos automobilių pramonė, stovinti ant didžiojo automobilių „elektrifikacijos slenksčio“, niekur toli nenuvažiuos, jei pati savo rankomis nepasigamins tų baterijų.
Matematika paprasta – nebus pigių ir talpių baterijų, nebus ir įperkamų europinių EV automobilių. Volkswagen, Mercedes-Benz, BMW, Audi, Range-Rover ir daugelis kitų jau paskaičiavę, kad (Li-Ion) baterija sudaro iki 40% pridėtinės vertės naujame EV automobilyje. Toks didelis skaičius paaiškina, kodėl ES pramonė privalo strimgalviais investuoti į didžiųjų baterijų gamyklas. Dabar arba niekada.
Sektoriaus ekspertų vertinimu, vieną baterijų gamyklą tuščiame lauke pastatyti vidutiniškai gali užtrukti iki 5 m., o galutinio produkto patrauklumas rinkai pirmiausiai priklauso nuo gamybos dydžio ir konkrečių kontraktų dar iki gamybos paleidimo. Trumpai tariant – būtinas didelis gamybos mastas ir konkretūs užsakymai dar tik pradedant kasti pamatus.
Automobilių gamintojai, o taip pat ir elektros infrastruktūros kompanijos, kurį laiką pasižvalgę po globalią baterijų gamybos rinką, grįžo į savo posėdžių kambarius atgal prie planavimo lentų. Panašu, šį kartą laiko daug strateguoti nebeliko – reikia veikti. Pigių ir, svarbiausia, saugių europietiškų energijos kaupiklių reikia jau šiandien. Laikas pradėti statybas.
