Tam reikia tiesiog pagamintą dyzeliną atiduoti saugoti į valstybės rezervą, o iš valstybės rezervo bent tris metus palaikytą dyzeliną parduoti degalinėse, nemaišant jo su biodegalais. Nors daugumoje naftos produktų saugyklų Lietuvoje, tarp jų ir didžiausioje – Subačiaus naftos saugykloje, yra visa reikalinga įranga sumaišyti palaikytą naftos dyzeliną su biodegalais.
Tiesiog degalų tiekėjai, laikantys rezerve naftos degalus, nebesivadovauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, o vadovaujasi Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymu, kuriame nėra parašyta, kad rezerve saugomų naftos produktų, prieš juos realizuojant rinkoje, nereikia sumaišyti su biodegalais, bet ir neparašyta, kad reikia.
Tokie ir žemiau aprašyti degalų tiekėjų gudravimai ir privedė iki situacijos, kuri Lietuvai reikš dešimtis milijonų eurų kainuosiančias papildomas biudžeto išlaidas už ES Atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvos tikslų neįgyvendinimą. Nekalbant jau apie tai, kad vietoje to, kad kurtume pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai, gaminant biodegalus iš vietinių žaliavų, mes didiname naftos importą iš Rusijos.
Lietuva – ES sąrašo „uodegoje“
Spalio viduryje Europos Komisija pateikė „Atsinaujinančios energetikos plėtros pažangos ataskaitą“, kurioje įvertino visų ES šalių pažangą, siekiant įgyvendinti joms nustatytus atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros tikslus 2020 metams.
Tiek Lietuva, tiek kitos ES valstybės turi du direktyvinius įpareigojančius tikslus:
pasiekti bendrą kiekvienai šaliai skirtingą nustatytą atsinaujinančių išteklių dalį bendrame galutiniame šalies energijos suvartojime;
pasiekti 10 proc. atsinaujinančių išteklių dalį bendrame galutiniame energijos suvartojime atskirai transporto sektoriuje.
Su pirma užduotimi Lietuva sėkmingai tvarkosi ir tai pavyko padaryti, visų pirma, iškastinį kurą masiškai pakeitus biokuru centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje. Čia Lietuva netgi viršijo jai keliamą tikslą ir tikslo įvykdomo perteklių statistiniais perdavimais pardavė Liuksemburgui. Dabar už gautas iš Liuksemburgo lėšas numatoma finansuoti atsinaujinančių išteklių bendruomenių kūrimą Lietuvoje.
O štai pagal atsinaujinančių išteklių dalį transporto sektoriuje Lietuva per pastarąjį dešimtmetį tapo ES atsilikėle. 2008 metais pagal atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje dydį Lietuva tarp 27 dabartinių ES narių buvo 6, 2009 metais – 10, 2012 metais 12, 2015 metais – 19, 2017 metais – 20, 2018 metais nukrito į 23 vietą. 2020 metams mums realiai gresia paskutinė 27 vieta.
Iki šiol Energetikos, Susisiekimo ir Aplinkos ministerijos ramindavo, aiškindamos, kad beveik visos ES šalys nepasieks 10 proc. atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje, todėl vargu, ar Europos Komisija iš viso ką nors baus už tikslo nepasiekimą sankcijomis.
Tačiau spalio mėnesio Europos Komisijos ataskaitoje prognozuojama, kad, skaičiuojant ES vidurkį, atsinaujinančių išteklių dalis transporto sektoriuje sieks 12,2 proc., 10 proc. atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje tikslą tikrai viršys 16 iš 27 ES šalių. Iš likusių 11 dar trys, tame tarpe ir mūsų kaimynė Lenkija, yra „ant ribos“, o didžiausias atsilikimas nuo minimalaus tikslo, viršijantis ketvirtį to, ką šalys buvo įsipareigojusios pasiekti, yra prognozuojamas Kiprui, Liuksemburgui ir... Lietuvai.
Būtent į šias šalis, visų pirma, kreipėsi Europos Komisija, rekomenduodama ne laukti sankcijų iš Europos Komisijos, o pradėti derybas su šalimis, viršijančiomis ES iškeltus tikslus dėl statistinių perdavimų pirkimo.
Taigi, ateinančiai Vyriausybei teks ieškoti papildomų dešimčių milijonų eurų ir taip smarkiai deficitiniame biudžete statistiniams perdavimams įsigyti iš ES valstybių, viršijusių jiems keliamus atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje tikslus.
Ir panašu, kad galime sumokėti daugiau, nei gavome pardavę bendros atsinaujinančių išteklių statinį perteklių Liuksemburgui, kadangi transporto sektoriuje statistinių perdavimų pasiūla yra mažesnė. Didžiausią statistikos „perteklių“ transporto sektoriuje turės Skandinavijos šalys – Švedija, Suomija, taip pat Nyderlandai, Portugalija, Malta, Vokietija, Prancūzija, Kroatija. Būtent su šių ES valstybių vyriausybėmis mums jau reikėtų pradėti tartis dėl statistinio perdavimo pirkimo.
Atsilikimą lėmė nepakankamas biodegalų maišymas
Kas atsitiko? Kodėl Lietuva nevykdo atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje užduoties?
Taip, elektromobilių, naudojančių elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių, Lietuva turi santykinai gerokai mažiau nei Vakarų Europos šalys. Tai nenuostabu, nes iki šiol Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje kitų ES šalių, nebuvo jokio skatinimo įsigyti elektromobilį.
Visos Lietuvos Vyriausybių pastangos iki šiol buvo nukreiptos tik į dyzelinio kuro kainos mažinimą, nustatant mažiausią galimą akcizą dyzeliniams degalams, o elektromobilių pirkėjus ar naudotojus skatinant tik simboliškai – pigesniu parkavimu ar teise važiuoti autobusų juostomis. Jokio finansinio skatinimo iki šių metų jiems Lietuvoje nebuvo.
Savivaldybės nebuvo skatinamos dyzelinius autobusus keisti elektra ar biodujomis varomais autobusais. Kalbant apie biodujas, tai nei jų gamyba, nei vartojimas transporte Lietuvoje skatinamas nebuvo niekaip. Visos skatinimo priemonės yra tik planuose ant popieriaus, alternatyvių degalų įstatymo projekte. Nenuostabu, kad Lietuvoje transporto priemonių, varomų biodujomis, skaičius yra lygus lygiai nuliui.
Bet labiausiai atsilikimą nuo keliamų tikslų vis dėl to suformavo ne kas kitas, o nepakankamas biodegalų maišymas į parduodamus Lietuvoje biodegalus. 89 proc. atsinaujinančių išteklių, naudojamų transporto sektoriuje ES, yra būtent biodegalai, maišomi į dyzeliną ir benziną. Todėl bet koks biodegalų maišymo į parduodamus degalus sumažinimas labai ženkliai nulemia atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje sumažėjimą.
Lietuvoje iki šių metų, kol po ilgų debatų Seimas nepriėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, į parduodamą benziną būdavo maišoma dvigubai mažiau bioetanolio, nei leidžia automobilių standartai.
Ydingas trijų ministrų įsakymas
Šio straipsnio pradžioje jau buvo paminėtas degalų tiekėjų gudravimas: nemaišyti biodegalų į dyzeliną, tiekiamą į rinką ne tiesiogiai iš naftos perdirbimo gamyklos, o prieš tai juos palaikant Valstybės rezerve.
Tačiau tai ne viskas. Lietuvoje iki šių metų pavasario būdavo piktybiškai pusę metų iš viso nemaišoma jokio biodyzelino į parduodamą dyzeliną. Tai buvo daroma aštuonerius metus iš eilės, remiantis trijų: Aplinkos, Energetikos, Susisiekimo, ministrų dar 2012 metais pasirašytų įsakymu, nepaisant, kad Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nebuvo numatyta jokių išimčių degalų tiekėjams ir buvo aiškiai įvardijama, kad degalų tiekėjai privalo maišyti tokius biodegalus, kurie užtikrina gerą degalų kokybę ir vasarą, ir žiemą. Ir tokių biodegalų rinkoje visada būdavo.
Ši situacija, matyt, būtų besitęsusi dar ilgai, jei Seimo narys Simonas Gentvilas nebūtų kreipęsis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį teismą, kuris šių metų kovą panaikino trijų ministrų įsakymą, kaip prieštaraujantį įstatymui. Deja, pirmus tris šių metų mėnesius Lietuvoje degalų tiekėjai pardavinėjo dyzeliną be biodegalų. Skirtingai nei tose Skandinavijos šalyse, kurios jau prieš kelis metus pasiekė visus ES direktyvos tikslus.
Šių metų rudenį į Seimo narius kreipėsi AB „Orlen Lietuva“, prašydama iš viso pačiame įstatyme panaikinti įpareigojimą šaltuoju metų laiku maišyti biodegalus. Siūlymas yra pagrįstas argumentais, kad kokybiški biodegalai, tinkami maišyti į degalus žiemą, dalimi cento pabrangina dyzelino kainą.
Alternatyvių kaštų – mokėjimo už statistinius perdavimus, biodegalų nemaišant „Orlen Lietuva“, žinoma, neskaičiuoja, puikiai suprasdami, kad šios lėšos bus surinktos iš mokesčių mokėtojų kišenių, o ne įtrauktos į dyzelino kainą. O įmonei svarbu, kad dyzelis būtų kiek galima pigesnis ir jo vartojimas Lietuvoje nemažėtų. Nepaisant jokių Lietuvos nacionalinių interesų. Ir nepaisant dešimčių milijonų mokesčių mokėtojų sumokėtų eurų.
