Taigi šios diskusijos įgavo teisės akto formą – 2022 m. kovo 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 277 (Nutarimas) pakeistas Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (įskaitant nutarimu patvirtintą Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą). Minėtas pakeitimas įsigalioja nuo 2022 m. liepos 01 d. Detaliau apie pasikeitimus toliau tekste.
Naujos taisyklės, kurioms turi pasiruošti darbdaviai
Pirmas dalykas, kurį galima paminėti, kad Nutarimas nekeičia jau nusistovėjusios bazinės taisyklės, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius. Taigi ir toliau maksimalūs į konkrečią valstybę komandiruotiems darbuotojams mokėtini dienpinigių dydžiai bus nustatomi Vyriausybės.
Antra, kaip ir anksčiau, darbdaviui egzistuoja galimybė mokėti mažesnio dydžio dienpinigius nei Vyriausybės nustatyti maksimalūs dienpinigių dydžiai (bet kokiu atveju dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių). Tačiau čia ir atsiranda esminis pasikeitimas lyginant su anksčiau galiojusia tvarka. Jeigu anksčiau tokia galimybė turėjo būti įtvirtinama darbo sutartimi (darbuotojo ir darbdavio susitarimu), tai nuo Nutarimo įsigaliojimo pradeda veikti tokia taisyklė: galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu tokie mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame teisės akte. Ką tai reiškia? Du dalykus:
1. Mažesni nei Vyriausybės nustatyti maksimalūs dienpinigių dydžiai konkrečiai valstybei, į kurią darbuotojas yra komandiruojamas, bus nustatomi ne darbo sutartyje, o kolektyvinėje sutartyje arba vietiniame norminiame teisės akte (darbo tvarkos taisyklėse, darbo komandiruočių metu taisyklėse ir pan.).
2. Dar svarbesnis niuansas yra tas, kad mažesni nei Vyriausybės nustatyti dienpinigių dydžiai, kitaip nei anksčiau, turės būti diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus. Taigi darbdaviams nepakaks nurodyti standartinės formuluotės, kad komandiruotės metu darbuotojui mokama ne mažiau kaip 50 procentų Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos ir skirtingoms komandiruotėms be jokių kriterijų taikyti skirtingus dienpinigių dydžius. Pagal naujas taisykles darbdaviai turės išskirti, kokių komandiruočių atveju taikoma, pavyzdžiui 60 procentų, kokių komandiruočių atveju 80, o gal 100 procentų Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigių norma. Galbūt tai priklausys nuo tokių objektyvių kriterijų, kaip komandiruotės trukmė, pamatuojamas sudėtingumas, darbdavio komandiruotės metu kompensuojamų kitų darbuotojo išlaidų dydis ir kt. Taigi darbdaviai ne tik išradingai turės nustatyti objektyvius kriterijus, lemiančius konkrečius dienpinigių dydžius, bet ir darbuotojus apie tokius kriterijus supažindinti iš anksto (priimant ar keičiant lokalius teisės aktus).
Trečias niuansas, prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros su darbuotojų atstovais Darbo kodekso nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad vadovaujantis Darbo kodekso 206 str. numatyta procedūra darbuotojų atstovai (darbo taryba ar tam tikrais atvejais profesinė sąjunga) turi sužinoti apie dienpinigių dydžių nustatymo faktą ir turėti galimybę dėl to išsakyti savo nuomonę. Neįvykdžius šios procedūros darbdavio sprendimas dėl dienpinigių dydžių nustatymo gali būti panaikintas darbo ginčus nagrinėjančių organų sprendimais.
Paminėtina ir tai, kad jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Tai reiškia, kad darbuotojai gali būti supažindinti ir raštu ir įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis.
Kaip ir minėta pradžioje, toks naujų taisyklių nustatymas turėtų įnešti daugiau aiškumo darbo santykiuose: darbuotojas žinos kriterijus dėl dienpinigių dydžio nustatymo ir kartu galės suskaičiuoti gautinas su darbo santykiais susijusias sumas, o darbdavys praras galimybę varijuojant dienpinigių dydžiu „bausti“ darbuotoją už darbo pareigų pažeidimą, tokiu paslėptu būdu gauti darbuotojo padarytos žalos atlyginimą ar netgi taikyti diskriminacinius mechanizmus.
Pabaigai reikia atkreipti dėmesį, kad greičiausiai darbdaviams reiks keisti darbo sutarčių formuluotes, jose įtvirtinant ne dienpinigių normos dydį, o pateikiant nuorodą į lokalų teisės aktą, kuriame įtvirtintos dienpinigių dydžių nustatymo ir diferencijavimo taisyklės. Be abejo, įsigaliojus Nutarimui teks tokius lokalius teisės aktus priimti ar keisti.
