Linas Dičpetris. Žaliųjų permainų kaina – 800 mlrd. dolerių. Kiek investuos Lietuva?

Iškastinio kuro – anglies, naftos produktų, gamtinių dujų – deginimas gaminant elektros energiją yra didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. O pasauliui elektros energijos reikia vis daugiau. Vien Europos Sąjungos narėms iki 2050 m. teks patrigubinti elektros gamybos pajėgumus, o Lietuvai, siekiančiai visiškai patenkinti savo poreikius, gaminti net penkis kartus daugiau negu dabar.

JAV pradeda vandenilio erą

Gera žinia, kad valstybės ima sparčiai investuoti ir skatinti atsinaujinančią energetiką. Iš RECAI tyrimo išvadų matyti, kad pirmąją poziciją indekse išlaiko JAV. Pernai ji įstatymu įtvirtino mechanizmą, kuris duoda impulsą ir atveria kur kas platesnį kelią žaliojo vandenilio pramonei. Siekiama, kad būtent JAV gaminamas žaliasis vandenilis (gaminamas naudojant atsinaujinančių išteklių energiją) taptų pigiausias pasaulyje ir nukonkuruotų mėlynąjį (gaminamą iš iškastinio kuro, kai gamybos metu surenkamas anglies dioksidas) ir pilkąjį (gaminamą iš iškastinio kuro) vandenilį. Taigi, imli energijai plieno gamyba, naudojanti žaliąjį vandenilį, JAV taptų žalia, šia kryptimi taip pat galėtų plėtotis cemento bei stiklo pramonė.

Skaičiuojama, kad šiai pokyčių grandinei sukurti ir paremti JAV valdžia yra pasiryžusi išleisti 369 mlrd. dolerių. Per įvairias programas milžinišką paskatą gaus saulės energetikos sektorius, nes iki 2030 m. tikimasi sukurti 50 GW vietinių gamybos pajėgumų ir šalies viduje turėti visą efektyviai veikiančią tiekimo grandinę. Palyginimui, 2021 m. JAV saulės jėgainių pajėgumai pasiekė 23,6 GW ir buvo 19 proc. didesni negu 2020 metais.

Vokietija dėl proveržio keičia konstituciją

Antrą vietą RECAI indekse užėmė Kinija, trečią – Vokietija, ketvirtą – Jungtinė Karalystė, penkta buvo Prancūzija. Tačiau į dvidešimtuką pateko ir tokios šalys kaip Lenkija, Graikija, Švedija, Danija ir Nyderlandai. Beje, dvi pastarosios už Lietuvą plotu mažesnės valstybės atitinkamai atsidūrė aukštose 10-oje ir 11-oje pozicijose. Lietuva tarp RECAI indekso vertinamų 40 valstybių nepateko.

Būtent Vokietijoje, Nyderlanduose ir Danijoje vykstantys procesai iliustruoja, kokį milžinišką darbą teks nuveikti Europai, atsikratant priklausomybės nuo rusiškų energijos išteklių ir veržliau judant žaliojo kurso kryptimi. Nuo 2025 m. Vokietija pasiryžusi kasmet maždaug 10 GW didinti sausumos vėjo jėgainių pajėgumus. Tai yra rimtas įsipareigojimas, nes 2021 m. buvo pridėta tik 1,9 GW. Vokietija planuoja, kad naujos vėjo jėgainės jūroje 2030 m. turėtų pasiekti 30 GW pajėgumų, 2035 m. – 40 GW, 2045 m. – 70 GW. Neabejojama, kad dėl to teks supaprastinti įvairias procedūras, keisti įstatymus. Be to, 2030 m. vokiečiai nori turėti 215 GW pajėgumų saulės elektrinių, palyginti su 59 GW, turėtais 2021 metais. Skaičiuojama, kad norint pasiekti užsibrėžtus tikslus saulės energetikos plėtra Vokietijoje turi būti keturis kartus spartesnė negu dabar. Ne veltui net šalies konstitucijoje atsinaujinanti energetika bus įvardyta greta kitų svarbiausių viešojo intereso ir visuomenės saugumo klausimų. Konstitucijos pataisos leis pagreitinti biurokratinius ir teisinius procesus.

Neabejojama, kad augantį energijos poreikį Vokietijoje padės patenkinti ir kaimynės, visų pirma, Nyderlandai ir Danija, kurios jau ne vieną dešimtmetį specializuojasi atsinaujinančios energetikos srityje ir kuria pasaulines inovacijas. Pavyzdžiui, Danijoje žaliosios energijos gamyba 2021 m. pasiekė 10,9 TWh, nors šiemet pagreitį gali pristabdyti didesni mokesčiai parkų vystytojams ir energijos gamintojams už naujas jungtis į tinklą. Nyderlandų ambicija – 2050 m. turėti 70 GW pajėgumų vėjo jėgainėse jūroje.

Ar sugebėsime pagaminti daugiau negu trečdalį?

Lietuva savo Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje yra užsibrėžusi tikslą iki 2030-ųjų pasiekti 7 GW instaliuotąją galią iš atsinaujinančių energijos išteklių. Palyginimui, šiuo metu šalies elektros perdavimo tinklo galimybių riba siekia apie 3,6 GW.

Per pastaruosius metus sausumos vėjo parkų vystytojai tiesiog išgraibstė tam skirtus pajėgumus. Didelių ambicijų neslepia ir vystytojai bei verslai, norintys investuoti į jūrinius parkus. Juk Lietuvoje pagaminta elektra dabar patenkina tik trečdalį suvartojimo. Likusį poreikį daugiausia patenkinta importas iš Šiaurės šalių, kurios gautus pinigus kryptingai investuoja į atsinaujinančios energetikos projektus.

Kita vertus, Lietuva jau yra nuėjusi nelengvą kelią energetinės nepriklausomybės link. Ne veltui Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“ dabar yra itin paklausus, intensyviai veikia Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis netrukus prisijungs prie kontinentinės Europos elektros tinklų sistemos. Strateginiu energetinio saugumo projektu paskelbtas Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos megaprojektas per ilgus metus suteikė labai vertingos patirties, užaugino aukštos kompetencijos elektros inžinerijos, analitikų, projektų valdymo ir kitų profesionalų būrį.

EY sudarytoje RECAI ataskaitoje skelbiama, kad klimatui neutralios pasaulio ekonomikos kaina – 800 mlrd. JAV dolerių investicijų kasmet iki 2030 metų. Iš vienos pusės, tai – milžiniškas skaičius. Iš kitos pusės, jau dabar tokios šalys kaip Čilė ir Marokas į saulės ir vėjo jėgainių bei hidroelektrinių kalnuose projektus žvelgia tarsi į naujus naftos gręžinius.

Baltijos jūros vėją kinkyti planuojančiai Lietuvai panašus požiūris taip pat gali atnešti nepalyginamai daugiau verslo ir atsparumo vertės, negu dabar duoda šalies naftos gavybos ir net perdirbimo sektorius. 3 GW jūros vėjo pajėgumai (tiek šiuo metu planuojama gaminti Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje) piko metu galėtų aprūpinti elektros energija ir vandenilio gamybos platformą jūroje, tokiu būdu konvertuojant ir pasaugant pigią elektros energiją iki kol rinkos kainos būtų palankesnės. Nors tokios investicijos būtų tikrai nemažos, jos leistų užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, atsparumą, tvarias pajamas ir konkurencingumą.

Šiuo metu rengiama Lietuvos energetikos strategija, tikėtina, įvertins tiek tarptautinę praktiką, tiek Lietuvos galimybes ir nubrėš kelią į kito lygmens energetinę Lietuvos ateitį.