Teoriškai, prieš suteikdamas kreditavimą, komercinis bankas turėtų įvertinti paskolos riziką, t. y. tiek įmonės, kuriai suteikiama paskola, finansinius rodiklius, paskolos panaudojimo tikslus ir finansinę naudą, įkeičiamo turto vertę ir likvidumą. Priklausomai nuo paskolos rizikingumo, bankai taiko skirtingas palūkanų normas. Akcininkų ar trečiųjų asmenų laidavimas turėtų būti naudojamas, kai nėra kitų paskolos užtikrinimo galimybių, tinkamai įvertinant laiduotojo finansines galimybes. Paskolos ir jos užtikrinimo dokumentuose turėtų būti nurodomas užtikrinimo priemonių panaudojimo eiliškumas, t. y. pirmoje vietoje – įkeisto turto pardavimas, išieškojimo nukreipimas į įmonės lėšas, o tik jų nesant – laiduotojo atsakomybė. Tačiau komerciniai bankai paprastai to nenumato, kredito ir laidavimo sutartys yra parengtos taip, kad visapusiškai apsaugotų komercinius bankus. Nors ir deklaruojama, kad sutartis yra derinama su klientu, banko darbuotojai dažniausiai paduoda klientams smulkiu šriftu surašytą tekstą bei parodo lapo apačioje vietą, kurioje reikia pasirašyti, derybos vyksta retai.
Prisiimti įsipareigojimai yra visų pirma juridinio asmens, pasiėmusio paskolą. Todėl bankas turėtų pirmiausia siekti susigrąžinti paskolą, palūkanas ir delspinigius būtent iš paties juridinio asmens. Jeigu bankas laiku nenurašė lėšų nuo skolininko – juridinio asmens – sąskaitos, neuždėjo arešto ant sąskaitų kituose bankuose, neareštavo ir nesiekė parduoti tokio juridinio asmens turto, tai gali būti vertintina kaip banko piktnaudžiavimas savo padėtimi bei, priklausomai nuo aplinkybių, ir kaip paties banko kaltė nesiekiant atgauti jam priklausančių lėšų. Jeigu laiduotojas nebuvo juridinio asmens vadovu, o, pvz., mažasis akcininkas ar trečiasis asmuo, jo galimybė daryti įtaką įmonės valdymui buvo menka, toks laiduotojas galėjo ir neturėti informacijos apie tikrąją įmonės finansinę būklę ar jos prisiimtus įsipareigojimus. Tuo tarpu komerciniai bankai turėtų šią informaciją patikrinti ir tinkamai įvertinti, juose dirbantys teisininkai turėtų operatyviai kreiptis ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių – tokių kaip lėšų ar turto areštas ir pan.
Lietuvos Banko patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (patvirtintų Lietuvos Banko dar 2011 09 01, su pakeitimais, kurie taikomi išduodant paskolas fiziniams asmenims nekilnojamajam turtui įsigyti), 7 punktas nurodo šių nuostatų tikslą: užtikrinti, kad „kredito davėjas tinkamai atlieka išsamų kredito gavėjo kreditingumo vertinimą, neprisiima pernelyg didelės kredito rizikos, nesudaro galimybės kredito gavėjui prisiimti pernelyg didelių finansinių įsipareigojimų“. Atsakingojo skolinimo nuostatai atsirado po 2008–2009 metų krizės, kuomet komerciniai bankai išdavė daug paskolų nekilnojamajam turtui įsigyti, o kritus turto vertei skolininkai nebegalėjo jų grąžinti. Todėl komerciniai bankai yra priversti apsaugoti klientus, imančius paskolas nekilnojamajam turtui įsigyti ir tinkamai įvertinti tokių paskolų grąžinimo galimybes, maksimali mėnesio įmoka negali viršyti maždaug 40 proc. paskolos gavėjo pajamų.
Skatinant klientus pasirašyti laidavimo dokumentus, jokie apribojimai jų mėnesio ar metinių pajamų atžvilgiu nėra taikomi, nors iš tiesų laidavimo sutarties pasirašymas gali nulemti itin didelius ir net neprognozuojamus asmens finansinius nuostolius, kadangi atsakomybė yra prisiimama ne tik už pagrindinę prievolę – paskolą, bet ir už palūkanas bei netesybas. Komerciniai bankai, sudarydami laidavimo sutartis su fiziniais asmenimis, turėtų vadovautis tais pačiais Atsakingojo skolinimo principais, t. y. užtikrinti, kad prireikus pasinaudoti laidavimu, asmens įsipareigojimai bankui netaptų nepakeliama našta jam ir jo šeimai.
