Prekybos tinklai plėtros nestabdo, naujais paviljonais užpildydami vartojimo rinkos nišas ir skaldydami srautus, auganti konkurencija spaudžia kainas – prekės artėja prie pirkėjų. Deja, tokia mąstymo kryptis neperspektyvi.
Kai specialistai sako, kad prekybos centrų ne tik ne per daug, o net stinga, jie turi galvoje kitus labai svarius argumentus: ekonomikos atsigavimo dar nelydi investicijos į visuomenines erdves, o investicijų į vartojimą įvaizdis ir turinys nedera su noru gyvent geriau.
Europos šalys, skirtingu tempu žengdamos iš vieno plėtros etapo į kitą, didžiuojasi pasiekimais ir gerais pavyzdžiais. Yra iš ko mokytis ir Lietuvai, kur prekybos sektoriaus atsigavimo ženklai yra daugiau simboliniai.
Mūsų šalyje žinios apie ketinimus statyti prekybos centrus dažniausiai priimamos skeptiškai, nes statybos planus lemia ne rinkos potencialas, o investuotojų neapsisprendimo sukurtas deficitas. Pastangose sukurti trauką dažniau įžvelgiama žala, nei ekonominė nauda.
Esame lyderiai Europoje pagal gyventojui tenkantį prekybos centrų plotą, tačiau vis dar kelis kartus atsiliekame nuo Rytų ir Centrinės Europos miestų pagal jo efektyvumą.
Stebina tai, kad ne tik miestų savivaldybės, bet ir prekybos centrų savininkai ignoruoja konkrečius rodiklius, kurie turėtų efektyvesne linkme kreipti jų strategijas bei tolesnius veiksmus.
Štai keli „apvalūs“ skaičiai. Nors Vilniui tenka beveik pusė šalies mažmeninės prekybos, pasaulyje pripažinta forma – apsipirkimo alėjos – čia užima trečdalį prekybinio ploto ir tik ketvirtadalį apyvartos.
Pastarasis rodiklis Lenkijos miestuose siekia 70%. Mažiau modernios prekybos formos veikia efektyviau, todėl progresyviems tarptautiniams prekių ženklams situacija nėra patraukli.
Šiandien mūsų prekybos centrams būdingas augantis ploto nepriteklius ir neaiškios perspektyvos, todėl nuomos kainos juose auga greičiau nei ploto efektyvumas.
Tad profesionaliausi prekybininkai jau ieško naujų galimybių auginti verslo apimtis, atidarydami naujas parduotuves. Tačiau jie nepakankamai įvertina tokį svarbų faktorių kaip nuomos išlaidos. Plečiantis, jos auga greičiau nei apyvarta. Svarbi išvada – aukštas patalpų užimtumo lygis – nenatūralus.
Tada kaip turi būti konstruojama subalansuota prekybos centrų perspektyva? Kokia logika reikėtų remtis?
Visų pirma reikia įsisąmoninti, kad prekybos centras neprekiauja, o nuomoja patalpas prekybininkams ir rūpinasi lankytojų srautais. Jų įvairovė užtikrina šiltnamio sąlygas smulkiems verslininkams ir augina miestus.
O svarbiausia yra tai, kad skirtingai nei būsto ar biurų atveju, prekybos centrais nespekuliuojama. Jie statomi jau išnuomoti. Išimtys toliau pildo rinką mažo efektyvumo prekybinėmis patalpomis.
Nenuginčijama, kad geriausią perspektyvą turi saviti ir gerai struktūruoti miestai. Kai bumo metu atsiradę užmojai tuščią rinką kuo greičiau užpildyti regioninės reikšmės prekybos centrais realizuojami, miestui daroma „meškos paslauga“.
Žinia, esamų pastatų niekas negriaus, tačiau proga jų vietoje turėti tinkamesnius – praleista. Ar yra rezervas jiems „augti“ ir prisitaikyti? Kokią įtaką jie turės miesto plėtrai? Miestų kompetencija atsakyti į tokius klausimus prilygsta pirkėjų įžvalgoms.
Lietuvoje prekybos centrai eksploatuojami ir nuosavybė valdoma buhalteriškai, o pasaulyje – strategiškai. Galutinės vizijos realizavimas svarbesnis nei šiandieninis augimas.
Juk prekybos centras yra ne tik vieta, bet ir prekė. Ji turi gražiai atrodyti ir išsiskirti tarp dešimties tūkstančių Europos prekybos centrų. Priešingu atveju investuotojai renkasi ir rinksis tuos kraštus, kur jų pastangos vertinamos labiau.
Vilnius yra viena Europos Sąjungos sostinių, todėl į ją dažnai nukrypsta investuotojų akys. Nukrypsta, ieško, analizuoja. Kai nepamato galimybių dirbti ir uždirbti, žvilgsnį kreipia tolyn.
O gaila. Kai kam pagrindinis ir didžiausias mūsų valstybės miestas atrodo perpildytas. Dirbantys Vakarų Europoje mato ir sako, kad jis apytuštis. Mokykimės kelti teisingus klausimus, o ne daryti išvadas vertindami iš savo asmeninės varpinės.
