Ką gi, ekonominiai karai tarp valstybių – tokia pat kasdienybė kaip konkurencija tarp bendrovių, tik toks skirtumas, kad bendrovės nė neslepia konkuruojančios, o valstybės nė už ką nepripažins kariaujančios ekonominius karus.
Karai būna dviejų rūšių: be taisyklių ir su tam tikromis taisyklėmis (kurios, žinoma, tam ir yra, kad būtų pažeidinėjamos). Karų be taisyklių laikotarpį Lietuvoje dar puikiai prisimename: reketas, nežinia kokiais būdais sužlugdomos bendrovės, dingstantys verslininkai, o kiti važinėjantys šarvuotais mersedesais – tas laukinio kapitalizmo laikotarpis dar ne taip seniai pereitas.
Toliau į Rytus jis vis dar tebėra šiandiena.
Panašiai ir su valstybių ekonominiais karais: turėdami pašonėje didelę Rytų kaimynę, nesunkiai galime prisirankioti pavyzdžių, kai staiga priklausomai nuo politinių aplinkybių pasirodydavo nebeatitinkantys sanitarinių normų tai mėsa, tai pieno produktai.
Išsivysčiusiame pasaulyje to nepamatysi, prekybos ir konkurencijos taisykles lemia pačių šalių viešai nustatyti reikalavimai, šalių ir šalių blokų sutartys, galiausiai Pasaulio prekybos organizacijos standartai.
Bet tai nereiškia, kad karai nevyksta. Tik jie ne tokie tiesmukiški, vyksta pagal iš anksto nustatytas taisykles ir pavadinti juos karais galima tik pasitelkus žurnalistinę apibendrinimo laisvę. Ja ir pasinaudosiu.
Europa atakuoja
Pradžioje – ilga Europos Komisijos kova su „Microsoft“. Dar 2001 m. yra tekę dalyvauti spaudos konferencijoje Vašingtone ir klausytis garsiojo Kenneto Starro, buvusio JAV prezidento Billo Clintono kaltintojo, argumentų, kodėl „Microsoft“ turi būti išskaidyta.
Pačioje Amerikoje niekada netrūko nepatenkintų „Microsoft“ galia bendrovių, tik joms neužtekdavo jėgų. Kai įsitraukė Europos Komisija, vežimas nors ir girgždėdamas, bet pajudėjo. Iš pradžių pusės milijardo eurų bauda, paskui kita, vėliau jau beveik milijardas. O kai ir tai nepadėjo, EK pareiškė keičianti žaidimo taisykles: jei baudos nedrausmina, ribos veiklą. Žiūrėsim, kaip bus.
Kitas ilgai ruoštas Europos Komisijos smūgis – reikalavimas, kad „Apple“ sumokėtų 13 mlrd. dolerių ir priskaičiuotas palūkanas Airijai. Panašių ieškinių eilėje laukia dar kelios ryškiausios Amerikos verslo žvaigždės („Starbucks“, „Amazon“, „Facebook“ ir kitos), kurios veikia visame pasaulyje, o mokesčius moka ten, kur patogiausia, arba sugeba beveik išvis nemokėti.
Štai ką reiškia didelė derybinė galia – darbo vietos, pasaulinės kompanijos vardas, pritraukiantis ir kitus garsius vardus.
(Beje, čia vertėtų pasižiūrėti ir iš kitos pusės: Airija visai nenori tų milijardų, jai svarbiau, kad „Apple“ darbuotųsi šalyje, nors ir visai nieko nemokėtų.
Tokios bendrovės buvimas šalyje atsiperka darbo vietomis, o dar svarbiau – tampa tuo magnetu, kuris traukia kitus, ne tokius ryžtingus investuotojus.
Kaip neprisiminsi „Barclays“ atėjimo į Vilnių ir striūbavimų, kiek tai mums kainuos. Dabar tokio tipo investicijų turime sočiai, galime siekti ko nors geresnio. Gal net atsisakydami kai kurių mokesčių kaip airiai...)
Amerika kerta per ekologiją
Atsakomasis Amerikos smūgis tarsi visai nesusijęs su valstybių politika: grupė Vakarų Virdžinijos universiteto mokslininkų kažkodėl ėmė tirti būtent „Volkswagen“ automobilių dyzelinių variklių dujų emisiją ir išsiaiškino, kad ji stipriai viršija pažadėtą.
Toliau ratas įsisuko, o kai „Volkswagen“ vadai prisipažino sąmoningai klastoję emisijos duomenis, prasidėjo tikra griūtis, kuri iki šiol nesibaigia.
Nenoriu ištarti nė vieno gynybos žodžio klastotojų naudai, bet kai kuriuos faktus vis dėlto pateiksiu. Iki to nelemto skandalo Amerikos spaudoje galėjai skaityti krūvas liaupsių dyzeliniams vokiečių automobiliams: kokie jie geri, koks taupus ir ekologiškas jų dyzelinis variklis.
Ir tai suprantama: benzinas Amerikoje ilgai buvo nežmoniškai pigus, tad apie jokius dyzelius niekas nė negalvojo.
Kai pastaraisiais metais degalai ėmė brangti, buvo atrasti vokiški dyzeliniai automobiliai. Prieš pat skandalą viename Amerikos žaliųjų tinklalapyje skaičiau, kad vienintelis „Chevrolet“ gali bandyti konkuruoti su vokiškais dyzeliniais – taupiais, žaliais ir visaip kitaip ekologiškais.
Dabar visa tai nubraukta. Kas dėl to džiaugiasi, turbūt nereikia aiškinti.
Naujausias kirtis: JAV teisingumo departamentas uždėjo Vokietijos „Deutsche bank“ 14 mlrd. dolerių baudą už 2008 m. krizę – neva jis savo išvestinėmis priemonėmis prisidėjo sukeliant tą krizę. Galbūt.
Bet Amerikos bankai už panašius kaltinimus atsipirko kelių milijardų dolerių baudomis. Pagal tai, ar bauda bus sumažinta iki Amerikos bankų baudimo lygio, galėsime spręsti, ar čia teisingumo paieškos, ar karas.
Beje, jau sklinda kalbų, kad bauda vis dėlto bus sumažinta.
„Investuok“ spalio numeryje taip pat skaitykite:
Kodėl investuotojai „Volkswagen baudžia, o „Apple“ – ne?
Auksas brangsta. Analizuojame priežastis ir ateities scenarijus
Renovacija nebestebina. O kas stebina?
Ar rinkdamiesi investicinį fondą gaunate pakankamai informacijos? Mes papildome.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
