Ilgainiui atlyginimai ėmė augti sparčiau nei produktyvumas ir tai neigiamai atsiliepė įmonių konkurencingumui globalioje rinkoje.
Tuomet pramonė išmoko pamoką ir pradėjo aktyviai ieškoti galimybių, kaip tapti produktyvesniais. Šiandien vėl stebime augančią įtampą. Sparčiai kylantys atlyginimai spaudžia į kampą priimti sprendimą – didinti produkcijos savikainą ar ieškoti alternatyvių strateginių sprendimų.
Įžvalgūs verslininkai, stebintys situaciją, jau prieš dvejus metus pradėjo aktyviai auginti darbuotojų kompetencijas, Lietuvoje vis giliau taikomos ir „lieknosios vadybos“ idėjos. Taip pat aktyviai investuojama į įrenginius, kurie, automatizuodami procesus, gamina daugiau, greičiau, tuo pat metu naudoja mažiau resursų ir žaliavų.
Tai atspindi ir lizingo rinka, per praėjusių metų pirmus tris ketvirčius įrenginių finansavime augusi net 41 proc. Šie praminti keliai didesnio produktyvumo link svarbūs ir teisingi, tačiau turime pripažinti, esminio proveržio neatneš. Kas atneštų? Atsakymas paprastas – didesnės vertės kūrimas.
Kalbant apie tai, kaip galėtume kurti didesnę vertę, reikėtų pirmiausia pažvelgti, kas verslams dažniausiai trukdo tai daryti. Visų pirma, išgyvenant tokius laikus, kuomet vėl reikia sukti galvą dėl produktyvumo didinimo, dažnai pradedama nuo kaštų peržiūrėjimo.
Šis kelias tampa rizikingas, kai griežtai nueinama vien taupymo keliu.
Taupymas siejamas su verslo varžymu, o varžomas verslas pasmerktas trauktis. Logika paprasta: kol taupai, rinkos dalį iškovoja konkurentai arba nauji žaidėjai.
Dėl šios priežasties tikslingesnis mąstymas ne „kuo mažiau išleisti“, o „kur išleisti, kad būtų galima gauti didesnės grąžos“. Kad ir kalbant apie išlaidas marketingui – protingai investuojant, pavyzdžiui, į produktų vystymą, galima padidinti produktyvumą.
Kita problema – Lietuvos pramonė užsienyje vis dar suvokiama kaip „pigių žaliavų tiekėja“. Taip yra todėl, kad Lietuvos įmonės dažniausiai pasirenka kelią konkuruoti kainomis.
Deja, turime nuryti karčią tiesos piliulę – kaina konkuruoti su tokiomis šalimis kaip Kinija ar Bangladešas nesame pajėgūs. Kol kas gelbėja ES subsidijos, kai kuriais atvejais ES narių protekcionizmas taip pat leidžia išlošti. Tačiau subsidijos eina į pabaigą.
Tiesa, tai nereiškia, kad pramonė Lietuvoje gali būti gyvybinga tik su papildomomis finansinėmis injekcijomis, alternatyvių kelių yra.
Lietuvos pramonė turėtų ieškoti brangesnių rinkų, kur produkcija būtų perkama už didesnę kainą. Taip pat būtina peržengti psichologinį barjerą ir suprasti, kad pirkėjams globalioje rinkoje galima būti patraukliais net ir kilstelėjus kainas.
Užsakovai iš užsienio šalių yra pasiryžę už didesnę vertę mokėti brangiau. Tačiau čia reikalinga Lietuvos pramonės transformacija iš „žaliavų tiekėjos“ į „produktų kūrėjos“. Trumpai tariant – užuot tiekę žaliavas kitiems prekės ženklams, pramonės atstovai gali patys vystyti produktus ir kurti savo prekės ženklus.
Nišinis produktas, o ne konkuravimas kaina lemia didesnį pelningumą.
Lietuvos verslai veržlūs, imlūs naujovėms, darbuotojai taip pat geba greitai prisitaikyti, tad inovacijų diegimas, siekiant kurti naujus produktus ar paslaugas, neturėtų būti sudėtingas ir turėtų būti aktyviai skatintinas.
Juo labiau, kai ir finansavimo rinka yra pasiruošusi tai daryti – Lietuvos lizingo rinka kasmet turi papildomai apie 300–400 mln. eurų neišnaudoto potencialo, o palūkanos vis dar rekordinėse žemumose.
