Ar Vilnius panašus į išsivysčiusius pasaulio miestus, kur brangiausios nekilnojamojo turto kainos vyrauja dviejose vietose – miesto centre ir arčiau akademinio miestelio? Tikriausiai tik tiek, kad akademiniai miesteliai galėtų būti brangūs nekilnojamojo turto objektai, jei mokslą ir žmones pavyktų iškelti kur toliau – kad ir į Kauną, kuriame akademinis miestelis yra svarbi miesto planavimo kryptis.
O vis tik, kaip yra kitur? Vakaruose akademinis miestelis – ypatingos reikšmės miesto dalis. Ilgą laiką buvęs tik mokslo ir studentų gyvenimo vieta, šiandien pažangiausiuose miestuose jis turi neįkainojamą vertę. Tai – žinių centrai, naujovių šaltiniai, padedantys gerinti miestiečių gyvenimo kokybę, užtikrindami užimtumą, pilietiškumą, sveiką aplinką. Vis spartėjant konkurencijos dėl studentų ir juos mokančių asmenų procesams, pažangių miestų bendruomenės stengiasi stiprinti savo miesto akademinius miestelius. Ypač tai aktualu valstybių sostinėms, kurios siekia kurti tokias sąlygas, kad patrauktų globaliuosius kapitalo (intelektinio, technologinio, finansinio ir kt.) srautus, o kartu ir talentus.
Jau nenuneigiamas faktas, kad šiuolaikinės ekonomikos variklis – žinios, o centre – žmogus. Pažangiausi miestai aktyviai kuria savo patrauklumo žmonėms ir kapitalui stiprinimo strategijas, kuriose akademinė dalis turi ypatingą reikšmę: būtent ji daugeliu atveju lemia žmonių apsisprendimą pasirinkti miestą savo mokslui, karjerai ir gyvenimui. To siekiama išlaikant strateginę akademinių centrų lokaciją, stiprinant integraciją su skirtingais miesto rajonais, gerinant ir plėtojant pramogų bei poilsio infrastruktūrą. Tik tokiu būdu galima tikėtis, kad mieste besikuriančios ar augančios organizacijos turės galimybę prisitraukti inovatyvių, sėkmingai kuriančių darbuotojų – jaunų, puikiai išsimokslinusių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių žmonių.
Talentai vertina gyvybingus ir patrauklius akademinius centrus, gyvenimą ir mokslą erdvėse, kurios yra įdomios, žadinančios kūrybiškumą, tolerantiškos, pasižyminčios idėjų bei žmonių įvairove. Ne veltui miestai, norintys pritraukti talentų, ir skiria ypatingą dėmesį savo akademinės pusės kokybei. Jokia paslaptis: miestų sėkmę lemia išsilavinę ir naujovėms atviri žmonės, kurie tarpusavyje dalijasi žiniomis, patirtimis, idėjomis ir taip kuria pagrindą inovacijoms. Akademinių miestelių fizinė aplinka – architektūra, menai, muzika, viešosios erdvės – neabejotinai skatina studentų kūrybiškumą ir integraciją į miesto gyvenimą. Tik gyvybingi akademiniai centrai pritrauks daugiau asmenų, ateityje pajėgių kurti viso miesto gerovę.
Ir ką gi mes turime Vilniaus akademiniuose centruose? Tikriausiai tik daugelį metų nesprendžiamas problemas: prasta aplinkos kokybė, maža viešojo transporto srautų koncentracija, prasta socialinė aplinka, kultūrinės ir poilsio veiklos vakuumas. Galima teigti, kad vyrauja sena tarybinė teorija, kad kuo studentai toliau, tuo miestui geriau ir ramiau... O tuo laiku sėkminguose pasaulio miestuose vyksta dvipusis procesas: priemiesčiuose kuriasi gamybinės, transporto, didmeninės ir mažmeninės prekybos veiklas vykdančios įmonės, o šalia akademinių miestelių sėkmingai plėtojamos aukštą ekonominę vertę kuriančios, labiau intelektualiuoju kapitalu grįstos veiklos.
Ar mūsų sostinės vystymo politika neturėtų siekti balanso tarp įvairių ekonominių veiklų ir jų lokacijos? Ar mes netikime, kad miestui labai svarbu visas jame kuriantis akademinis pasaulis – su profesūra, doktorantais, dėstytojais ir, žinoma, studentais? Kodėl nematome, kad nepakanka per 10 metų nutiesti ryškiai raudoną dviračių taką studentams, kurie tiesiog neturi kur tų dviračių laikyti?
