Žodžiai lemia likimą
Prieš keletą metų sukurtame filme „Geležinė ledi“ Jungtinės Karalystės premjerę Margaret Thatcher vaidinanti aktorė Meryl Streep sako pastabą jaunesniam politikui: „stebėk savo mintis, nes jos virsta žodžiais, stebėk savo žodžius, nes jie formuoja charakterį, o charakteris nulemia likimą“ (citata netiksli – aut. past).
Per daugybę metų dirbant su verslo komunikacija ir padedant kurti verslo kultūrą, supranti šio teiginio svarbą, nes tenka matyti, kaip nereikšmingi, tačiau dažnai kartojami, žodžiai ir įpročiai sugriauna arba iškelia organizacijas į aukštumas.
Taigi, Lietuva turi tris bėdas.
Pirma bėda – Lietuvoje per dažnai sakoma „nėra pinigų“.
Antra bėda, nes tai įprato sakyti politikai, tokiu būdu užglaistydami visas savo klaidas, nesugebėjimus ir nenorą kažko daryti ar nedaryti.
Trečia bėda, kad taip sako ne vidutinio ar žemesnio rango valdininkai, kurie dažnai yra tik vykdytojai – tai daro aukščiausio lygio vadovai, nuo kurių priklauso valstybės gyvenimas ir valstybės likimas.
Pinigų visada yra
Taip, Jūs teisingai perskaitėte – PINIGŲ YRA VISADA. Kai Jums sako, kad „Jums pinigų nėra“, tai nereiškia, kad jų nėra. Tai reiškia, kad Jūs nesate svarbus ir Jums pinigų nebus duota, o „pinigų nėra“ yra tik mandagus būdas išsisukti nuo problemos sprendimo. Arba drąsos pasakyti tiesą trūkumas. Arba paprasčiausias melas į akis.
Taigi, jeigu ministras ar kitas valstybės vadovas sako, kad „pinigų nėra“, tai reiškia tik viena – šis pinigų išleidimo tikslas nėra svarbus. Jūs nesate svarbus. Yra svarbesnių tikslų ir įtakingesnių prašytojų.
Arba svarbesni yra tie, iš kurių galima būtų paimti pinigus ir duoti Jums. Bet iš jų neima, o Jums pakartoja mantrą „nėra pinigų“.
Pasižiūrėję, kur pinigai išleidžiami, suprasite, kur yra valstybės vyrų prioritetai. Lygiai taip pat, jeigu pasižiūrėsite, iš kur valstybė bando pinigus paimti.
Skatinama skurdo kultūra
Kodėl „nėra pinigų“ uždraudimas toks svarbus? Nes jis visuomenėje, politikoje, versle skatina skurdo mąstymą, skurdo kultūrą. Šis teiginys reiškia:
„Nesvajok – nėra pinigų“.
„Nerodyk iniciatyvos, nes nėra pinigų“.
„Ieškok galimybės gauti nemokamai – nėra pinigų“.
„Eik apiplyšęs, alkanas, bėdžius, nes nėra pinigų“.
„Net neskaičiuok, ar tai apsimoka – vis tiek neturime pinigų investicijoms“.
„Tu net nesitikėk gauti daugiau algos, kad ir naktimis dirbtum – nes nėra pinigų“.
Suprantama, politikai privalo derinti visų žmonių interesus ir bandyti laviruoti tarp rinkėjų norų ir valstybės galimybių, tačiau toks „nėra pinigų“ mąstymas sukelia sunkiai atitaisomą visuomenės eroziją.
Žmonės nėra kvaili, jie mato kontekstą ir valdžios dviveidiškumą. Kai vieną dieną sakoma, jog nėra pinigų, o kitą dieną priimamas sprendimas nugriauti 5 pastatus Kuršių nerijoje, nors iš anksto žinoma, kad už tai iš biudžeto teks atseikėti 20 mln. eurų. Kai perkami nauji automobiliai valdininkams, kai tiesiamos gatvės iki valdžios vyrų namų, o bibliotekose trūksta knygų, mokytojai ir dėstytojai skursta.
Baudžiavinis mąstymas
Geriausi žmonės neapsikenčia ir išvažiuoja į kitą šalį, kur „tų pinigų yra“. Turintys mažiau pasirinkimų, ima kombinuoti. Kažkas suorganizuoja priedą už sunkų darbą (ypač populiaru valstybės tarnyboje), kas dirba vienu metu keliose darbovietėse, keliais etatais (ypač populiaru tarp gydytojų), kažkas laksto tarnybiniu (valdišku) automobiliu ar net gyvena tarnybiniame (valdiškame) bute. Dar nemažai institucijų išsaugojo savo poilsiavietes, skambiai pavadintas „tobulinimosi centrais“, kur valdininkai poilsiauja už simbolinę kainą.
Skurdo kultūra pasižymi ir darbo imitacija. Tampa nebesvarbu padaryti darbą gerai, nes „pinigų nėra“. Svarbu padaryti kažkaip, kad tik būtų uždėta varnelė. Ir įprasta, kad po to dar bus daug metų produktas ar paslauga tobulinama, nes iškart ir neapsimoka visko padaryti. Nes gi „pinigų nėra“.
Skurdo kultūra yra baudžiavinio mąstymo sesuo. Žmonės yra įkalinami savo situacijose – jiems nuolat kalama į galvas, kad „nėra pinigų“, jie praranda iniciatyvą ir tikėjimą šviesiu rytojumi.
Ir taip žodžiai „nėra pinigų“ formuoja mūsų visuomenės charakterį, o charakteris ima lemti Lietuvos likimą.
Kur rasti pinigų?
Valstybė elgiasi lyg pirkėjas parduotuvėje, stovintis prie kasų pilnais krepšiais prekių ir rėkiantis, kad mokės tik pusę kainos, nes „nėra pinigų!“. Tačiau pusės prekių tikrai nepadės atgal į lentyną, nes jau pažadėjęs tas prekes šeimos nariams. Parduotuvės savininkas tokiam pirkėjui pasiūlytų apsaugos darbuotoją ar policiją, valstybei policijos neiškviesi.
Ekonomistas Raimondas Kuodis primena, kad valstybei reikia apsispręsti, kiek ji išlaikyti mokyklų, ligoninių ir suteikti kitų viešųjų paslaugų, ir pirkti tik tiek. Tada nereikės sakyti „nėra pinigų“. Ir „gerovės valstybė“ bus tokia, kokią galime išlaikyti mes, mokesčių mokėtojai, valstybei tuos pinigus tik perskirstant.
Suprantama, kad tik nustoję sakyti „nėra pinigų“ valdžios vyrai ir moterys pinigų neatrastų. Bet politikams praradus galimybę lengvai pasiteisinti ir išsisukti iš situacijos verstų kažką daryti. Ir vienintelis tas „kažkas“ yra – rasti pinigų.
Pradėti aktyviau sukti galvą kaip surinkti daugiau pinigų. Kaip skatinti verslą (ne dalijant jam pinigus, o mažiau reguliuojant ir panašiais būdais), kad jis augtų ir mokėtų mokesčius, kaip pritraukti dar daugiau įmonių, kaip įvesti mokesčius, apie kuriuos seniai jau kalba Tarptautinis valiutos fondas ir kitos tarptautinės institucijos.
Aš suprantu, kad niekas nenustos vartoti teiginio „nėra pinigų“, bet ką galime padaryti mes visi, tai kurti nepakantumo atmosferą tokiems valdžios pasiteisinimams.
Žinia, kurią turi girdėti kiekvienas politikas ar valdžios pareigūnas: „Arba tu sakai, kad tau nereikia mano paslaugų, ir aš tau nesvarbus, arba eik ir surask pinigus. Mokėk normalią kainą, suteik normalias paslaugas arba nesamdyk ir nežadėk paslaugų“.
