Sprendimas suderinti valstybės pagalbą visada reiškia pripažinimą, kad valstybės vykdoma paramos skirstymo sistema yra tinkama, suderinama su konkurencijos teisės nuostatomis, nediskriminuojanti, skaidri ir proporcinga. Kitaip tariant, parama teikiama tam, kam reikia, ir tiek, kiek reikia. Vis dėlto kodėl būtent šis valstybės pagalbos suderinimo atvejis yra „istorinis“?
1. Įspūdinga suderintos valstybės pagalbos suma – 1,242 mlrd. Eur
Vadovaujantis Europos Komisijos spaudos pranešimu, 1,242 mlrd. EUR paramos suma yra skaičiuojama kaip pinigų suma, kuri bus išmokėta per 12 metų skatinimo laikotarpį visiems gamintojams, kurie įgijo teisę į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšas 2012–2015 m. laikotarpiu. Tai sudaro apie 103,5 mln. EUR valstybės pagalbos per metus.
Oficialiais EK duomenimis 2009–2016 m. laikotarpiu Lietuvos metinis valstybės pagalbos biudžetas (be subsidijų geležinkelių sektoriui) sudarė iki 336 mln. EUR (2016 m). Tad EK suderinta valstybės pagalba AEI elektros gamintojams Lietuvos skirstomos valstybės pagalbos metinę vertę padidina beveik trečdaliu.
Tai yra įspūdinga valstybės pagalbos vertė, kuri buvo suderinta vienu EK sprendimu vienai valstybės pagalbos priemonei.
Palyginimui, iki 2018-01-08 didžiausia Lietuvoje suderintos valstybės pagalbos vertė siekė 448 m. EUR. Tokia valstybės pagalbos suma 2013 m. buvo suderinta siekiant finansuoti suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimą Klaipėdoje.
2. Suderinimas atsako į klausimą, ar VIAP lėšų gavėjai gali teisėtai pasilikti gautas VIAP lėšas
Neteisėtos valstybės pagalbos suteikimo pasekmės yra pakankamai skaudžios. Jeigu valstybė teikia valstybės pagalbą, neturėdama EK suderinimo, tokia pagalba turi būti išieškota iš pagalbos gavėjų. Teisinių argumentų, pateisinančių, kodėl tokių lėšų grąžinti nereikėtų, nėra daug. Situacija keičiasi, kai yra gaunamas EK leidimas suderinti valstybės pagalbą, net jeigu toks sprendimas gaunamas pavėluotai.
Praktine prasme tai reiškia, kad laukiant EK sprendimo VIAP lėšų grąžinimo grėsmė buvo kilusi visiems AEI elektros gamintojams. EK pripažino, kad VIAP lėšų mokėjimas AEI elektros gamintojams yra laikomas valstybės pagalbos teikimu. Tačiau kartu pripažino, kad istoriškai pradėta teikti valstybės pagalba buvo suderinama su ES teise, todėl tokios valstybės pagalbos grąžinti nereikia.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad EK pripažinus pagalbos nesuderinamumą pasekmės Lietuvos energetikai tikrai būtų „istorinės“ neigiama prasme. Reikalavimas susigrąžinti 1,242 mlrd. EUR išmokėtos valstybės pagalbos iš tūkstančių AEI elektros gamintojų būtų sukėlęs reikšmingą sumaištį Lietuvos energetikoje ir privertęs bankrutuoti daugelį AEI elektros gamintojų.
3. Sprendimas suderinti VIAP lėšų skyrimą elektros gamintojams, naudojantiems AEI, dar nereiškia, kad VIAP lėšų skyrimas kitiems energetikos projektams yra valstybės pagalba
Reikia pripažinti, kad VIAP lėšų skyrimo suderinamumo su valstybės pagalbos taisyklėmis problema vienu ar kitu aspektu buvo eskaluojama nuo maždaug 2014–2015 m. Viešoje erdvėje VIAP teisėtumo klausimą pirmiausiai kėlė Konkurencijos taryba. Analogiškus argumentus teikė didieji VIAP lėšų mokėtojai.
2019-01-08 EK sprendimas suderinti valstybės pagalbą reiškia, kad VIAP lėšų skyrimas AEI elektros gamintojams iš tiesų atitinka visus valstybės pagalbos požymius. Todėl tokios pagalbos teikimas reikalavo atskiro EK leidimo.
Tokiame kontekste kyla klausimas – o kas tuomet turėtų atsitikti su VIAP lėšomis, kurios buvo skiriamos kitiems energetikos projektams? Ar šių lėšų skyrimas taip pat laikomas valstybės pagalba, kurią reikėjo suderinti su Europos Komisija?
Reikia pastebėti, kad kiekviena VIAP lėšų skirstymo sistema yra autonomiška ir jos vertinimas gali būti labai individualus. Tai, kas taikoma AEI elektros gamintojams, nebūtinai reiškia, kad analogiškos išvados taikomos ir kitiems energetikos projektams, net jeigu šie finansuojami VIAP lėšomis. Pavyzdžiui, valstybės pagalbos egzistavimą galėtų eliminuoti lėšų skyrimas natūralios monopolijos arba teisėto teisinio monopolio sąlygomis veikiančiam subjektui, kadangi valstybės pagalbos skyrimas negali iškreipti konkurencijos tokiose monopolinėse rinkose (tai ypatingai taikoma elektros perdavimo ir skirstymo tinklų operatoriams).
Valstybės pagalba negalima pripažinti ir tokio lėšų skyrimo, kuomet valstybė tik kompensuoja tam tikros ekonominės veiklos vykdymo kaštus be jokio pelno, kadangi tokiu atveju rinkos dalyvis neįgauna jokio ekonominio pranašumo. Nebus valstybės pagalbos ir tais atvejais, kai valstybė atlygina savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, turėdama tam teisinę pareigą, ir t.t.
