Praktiškai visose nagrinėtose bylose atsakovai yra buvę komercinės paslapties savininko darbuotojai ir įmonės, kurias įsteigė ar kuriose įsidarbino buvę darbuotojai. Darbuotojų atsakomybė už komercinių paslapčių neteisėtą panaudojimą yra pakankamai platus teisinis klausimas, šįkart plačiau aptariamas vienas iš šio klausimo aspektų – komercinių paslapčių atribojimo nuo darbuotojo sąžiningai įgytos patirties, įgūdžių, gebėjimų ir žinių problema.
Lietuvos teisiniame reguliavime šis atribojimas atsirado visiškai neseniai – 2016 m. priėmus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) Nr. 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – Komercinių paslapčių direktyva) perkeliantį Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio pakeitimus.
Tuo tarpu teismų praktikoje darbuotojo įgūdžių, gebėjimų ir žinių atskyrimas pateiktas dar 2016 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 (toliau – 2016 m. nutartis), kurioje buvo įvardinti keturi konfidencialios informacijos tipai, tarp jų – „informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.)“.
Vis dėlto nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ši specifinė informacijos kategorija jau 2016 m. buvo įvesta į Lietuvos teisę, tolimesnės teismų praktikos plėtotės, atskleidžiančios jos atskyrimą nuo komercinių paslapčių, beveik nėra. O keliamas klausimas yra ypatingai aktualus.
Pirmiausia, akivaizdu, kad verslas turi turėti pakankamai efektyvius teisinius įrankius užkirsti kelią jo turimos konfidencialios techninės ir verslo informacijos pasisavinimui ir/arba atskleidimui bei vadinamajam „pasivažinėjimui už dyką“, kai dėl pas konkurentą atsidūrusios informacijos pastarasis, nepatirdamas jokių sąnaudų, sutrumpina kelią savo veiklos ekonominiam rezultatui pasiekti. Aišku ir tai, kad darbuotojai yra toji asmenų grupė, nuo kurios veiksmų darbdavys gali labiausiai nukentėti, nes jie daugeliu atveju ir prisideda prie įmonės know-how atsiradimo, ir su tokia informacija gali susipažinti.
Kita vertus, asmens teisė laisvai pasirinkti darbą yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtina teisė, o darbuotojų judumas yra svarbus ne tik individualiu kiekvieno darbuotojo požiūriu, bet ir bendresniu sveikos konkurencinės aplinkos formavimo, inovacijų plėtros aspektu. Dėl to darbuotojo galimybė užsiimti konkuruojančia veikla tiesiogiai arba įsidarbinant pas konkurentą patenka į darbo teisės reguliavimo sritį ir gali būti ribojama tik laikantis Darbo kodekse nustatytų reikalavimų – nekonkuravimo susitarimai leidžiami tik su tam tikrų kategorijų darbuotojais, jie turi būti terminuoti, o už nekonkuravimą darbuotojui turi būti atlyginta.
Būtent šiuo aspektu išryškėja komercinės paslapties ir darbuotojo sąžiningai įgytų įgūdžių, patirties ir žinių atribojimo reikšmė: nors draudimas nenaudoti ir neatskleisti komercinių paslapčių ir įsipareigojimas nepažeisti nekonkuravimo susitarimo neišvengiamai kai kuriais aspektais persidengia (nes nekonkuravimo susitarimo vienas iš tikslų ir yra „atvėsinti“ karščiausią darbdavio verslo ir techninę informaciją), tai yra skirtingi institutai, kurių vieno paskirtis – uždrausti komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimą ir naudojimą, o antrojo – tam tikrą laikotarpį po darbo santykių pasibaigimo neleisti darbuotojui vykdyti tam tikros darbo veiklos arba vykdyti savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruoja su darbdavio vykdoma veikla.
Kaip minėta, nors teisės aktuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad darbuotojo sąžiningai įgyta patirtis, įgūdžiai, gebėjimai ar žinios nėra laikomi komercine paslaptimi, visgi aiškių atribojimo kriterijų nėra suformavusi nei Lietuvos teismų, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.
Tam tikras išvadas dėl nagrinėjamų kriterijų visgi galima padaryti atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą. Komercinių paslapčių direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnio 3 dalies b punkte, kuriuos atitinka CK 1.116 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nurodyta, kad į komercinės paslapties sąvoką neįtraukiama patirtis bei gebėjimai, kurių sąžiningai įgyja darbuotojai įprastai dirbdami. Raktinė frazė šiuo atveju turėtų būti „įprastai dirbdami“ (CK ir Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme vartojama formuluotė „įprastomis darbo aplinkybėmis“).
Minėta frazė yra vertinamojo pobūdžio. Tai yra, įvairi informacija gali tapti darbuotojo sąžiningai įgytomis žiniomis. Pavyzdžiui, imant nusistovėjusį vertingos informacijos skirstymą į verslo ir techninę informaciją, abi šios informacijos rūšys gali tapti darbuotojo sąžiningai įgytomis žiniomis. Tad esminę reikšmę turi ne informacijos pobūdis per se, tačiau būdas, kuriuo darbuotojas informaciją įgijo. Kitaip sakant, turi būti nustatyta, ar darbuotojas įgijo informaciją įprastomis darbo aplinkybėmis, ar, atvirkščiai, aplinkybėmis, kurios nelaikytomis įprastomis.
Čia galima pasiremti tiek kitomis komercinių paslapčių nacionalinio teisinio reguliavimo nuostatomis, tiek kitų valstybių praktika. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į komercinės paslapties neteisėto gavimo apibrėžimą, pateikiamą Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje: pastarasis konstatuotinas neteisėtai gavus prieigą prie dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kuriuos teisėtai valdo komercinės paslapties turėtojas ir kuriuose yra komercinė paslaptis arba iš kurių galima išgauti komercinę paslaptį juos pasisavinus ar padarius jų kopiją. Išskirtini du informacijos gavimo būdai, kurie laikomi neteisėtais, ir, atitinkamai, tokiais būdais gauta informacija negali būti laikoma gauta įprastomis darbo aplinkybėmis.
Pirma, darbuotojas neteisėtai gauna prieigą prie dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kurios darbdavio laikomos komercinėmis paslaptimis. Šis neteisėto gavimo atvejis koreliuoja su darbdavio pareiga imtis protingų priemonių informacijos slaptumui apsaugoti ir nustatyti tvarką, kokie darbuotojai su kuria informacija turi teisę susipažinti. Kitaip sakant, skirtingų įmonės darbuotojų galimybės susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija turėtų būti skirtingai ribojamos. Darbuotojo bandymai susipažinti su informacija, prie kurios darbdavio sprendimu jam prieiga nėra suteikta, negali būti laikomi informacijos gavimu įprastomis darbo aplinkybėmis.
Antra, darbuotojas pasisavina ar padaro atitinkamų dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų kopiją. Atkreiptinas dėmesys, kad pastaruoju atveju nėra būtina, kad darbuotojas neteisėtai gautų prieigą. Paprastai darbuotojas be darbdavio leidimo negali kopijuoti ir tos komercine paslaptimi įvardytos informacijos, prie kurios turi teisėtą prieigą (nebent priešinga išvada sektų iš konkrečioje darbovietėje nustatytų taisyklių ar taikomos praktikos). Pastebėtina, kad būtent šis pažeidimo scenarijus ir yra labiausiai paplitęs Lietuvos praktikoje – darbuotojai dažniausiai turi teisę susipažinti su tam tikrais duomenimis dėl savo atliekamų pareigų, tačiau jie daro kopijas, negavę darbdavio leidimo.
Nurodytus du darbuotojų neteisėto informacijos gavimo atvejus papildo trečiasis (Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – kai informacija gaunama atlikus kitus veiksmus, kurie, atsižvelgiant į aplinkybes, laikomi prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai. Tuo pabrėžiama, jog įstatymas negali išvardyti visų konkrečių neteisėto gavimo atvejų ir prie jų galima priskirti ir kitus nesąžiningo gavimo veiksmus, kuriuos darbdavys būtų pajėgus įrodyti.
Atitinkamai, jei darbuotojas pažeidžia bet kurį iš nurodytų apribojimų, jo gauta informacija nelaikytina sąžiningai įgyta įprastomis darbo sąlygomis, o jos vėlesnis atskleidimas ar panaudojimas po darbo santykių pasibaigimo, laikytinas neteisėtu veiksmu, užtraukiančiu teisinę atsakomybę. Tai atitinka kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių praktiką daryti perskyrą tarp darbuotojo „natūralaus“ darbinės informacijos įsiminimo ir specialaus dokumentų ar elektroninių bylų kopijavimo naudojant technines priemones.
Be to, užsienio teismų praktikoje yra pasisakyta ir dėl kitų atribojimo kriterijų: pavyzdžiui, ar ginčo informacija yra techninė, ar verslo (verslo informacijos, ypač klientų duomenų apsauga, paprastai yra mažesnė), ar buvęs darbuotojas naudoja informaciją pats, ar perleidžia kitiems asmenims (pastaruoju atveju teismai labiau linkę pripažinti neteisėtą informacijos atskleidimą), darbo santykių trukmė, taip pat, ar informacija yra esminė, darbuotojui siekiant likti atitinkamoje darbo rinkoje.
Apibendrinant išsakytas mintis, norėtųsi tik dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad komercinių paslapčių teisinės apsaugos institutas kartu su darbuotojo konfidencialumo įsipareigojimu atlieka neabejotinai reikšmingą funkciją užtikrinant verslo galimybes saugoti komerciškai vertingą konfidencialią informaciją nuo nesąžiningo panaudojimo. Vis dėlto šis teisinis įrankis turi būti naudojamas aiškiai atribojant jo taikymą nuo, viena vertus, nekonkuravimo įsipareigojimo, kuris leidžia ženkliai platesnius darbuotojo veiklos apribojimus, taikymo, kita vertus, nuo darbuotojo sąžiningai įgytos patirties, įgūdžių, gebėjimų ar žinių, kuriomis darbuotojas gali teisėtai naudotis po darbo santykių pasibaigimo.
