aA
Viena kandidatė į prezidento postą minėjo, kad reikia visiems susitarti, kaip turi būti skirstomas šalyje sukurtas gėris. Panašu, kad susitarimo procesas jau prasidėjo ir netgi „su fanfaromis“.
Jolanta Blažytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojai lipa per ministerijos langus, reikalaudami 300 mln. eurų. Mokytojų profsąjungos pirmininkas, nusimetęs į šoną spaudžiančius batus, ministerijos menėse šoka kadrilį. Eilėje prie langų jau laukia pensininkai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai, socialiniai darbuotojai.

Konkurencingesnių sąlygų ir mokesčių verslui laukia ir verslininkai bei ūkininkai. Visiems visko reikia ir visi dėl savo interesų pasiruošę ne tik perlipti ministerijų langus, bet ir perstumdyti jų koridoriuose esančias sofas. Ramūs kaip belgai kol kas išlieka tik senosios politinės nomenklatūros „bebrai“, kurie, o nelaime, šią kadenciją buvo priversti patupėti opozicijos kėdėse. Ir kurių ausys, kyšančios virš viso šalyje sukelto chaoso, šviečia visomis neoninių šviesų spalvomis. Mat valstybėje dabar visi reikalauja didesnių algų, bet kol kas niekas nereikalauja „bebrų“ atsakomybės už tai, kad dešimtmečius tupėdami valdžios postuose savo nekompetetingu ir švaistūnišku valdymu, „susmardino“ visas valstybės valdymo sistemas, taip, kad nebeaišku kokių pajėgumų reiks, kad tą smarvę iškuopti.

Negana to, dabar „bebrai“ šį valstybėje kilusį chaosą, tarsi mieles tešlai, sumaniai naudoja savo politinių reitingų kėlimui. Mat net mokytojų profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas prisipažino, kad 10 metų mokytojai kentėjo ir tik dabar nusprendė streikuoti. O tas A. Navicko ir mokytojų emocinis „Big Bang“, ir sutapk tu man, įvyko kaip tik prieš būsimą virtinę įvairiausių rinkimų į įvairiausio „galingumo“ valdžios postus. Todėl visiškai nenuostabu, kad šiame chaose tenka matyti ir kartu su mokytojais per langą lipantį parlamentarą Naglį, su savo chrestomatinėmis perskirstymo lentelėmis šalia pedagogų prisėdusias kandidates į prezidentus A. Maldeikienę ir I. Šimonytę, prie savivaldybių su žvakelėmis rymančius vietinius nomenklatūros „bebriukus“ ar net į ministeriją besibraunantį D. Trumpo partietį.

Ir tik politikoje nesusigaudantis pilietis krapšto pakaušį, nesuprasdamas, kodėl profsąjungos pirmininkas A. Navickas, 10 metų kantriai kentėjęs dėl mažų mokytojų atlyginimų, nuo tos kančios palūžo būtent tada, kai vyriausybė skyrė papildomus dešimtis milijonų tiems atlyginimams didinti.

Kur pažvelgsi – visur balta. Ups - juoda

Kur pažvelgsi – visur balta, pasakytų Salomėja Nėris. Tuo tarpu bet kuris aukštesnės kvalifikacijos vadybininkas, įvertinęs „bebrų“ sukurptas valstybės valdymo ir vertės kūrimo sistemas, pasakytų atvirkščiai: kur pažvelgsi - visur juoda. Mat visos šios sistemos, kaip „bebrų“ „kūrybinis vaisius, yra tarsi viena didelė juoda dėžė, kurioje visiškai neaišku, kur pinigai nueina, kam ateina ir dar neaiškiau, kas iš viso to išeina. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistemoje turime bene daugiausia gydytojų visame pasaulyje, labai daug ligoninių, labai daug lovų, labai daug vizitų pas gydytojus, tačiau gyventojų sveikatos rodikliai - vieni prasčiausių tarp išsivysčiusių pasaulio šalių.

Inovacijų ekosistemoje turime labai daug aukštojo mokslo diplomų, daug universitetų dėstytojų, daug mokslinių straipsnių, tačiau pagal aukštosios pridėtinės vertės eksportą esame antri nuo galo visoje ES. Tas pats ir švietimo sistemoje. Lietuva, kartu su vienomis iš turtingiausių pasaulio šalių Norvegija ir Liuksemburgu turi daugiausia mokytojų, tačiau pagal PISA tyrimus, Lietuvos moksleivių rezultatai vieni prasčiausių - 53 – a vieta tarp 58 šalių. [2] Galima tik pajuokauti, kad jei Lietuva su Šveicarija ir Prancūzija negali konkuruoti atlyginimų dydžiais, tai gali toms šalims nušluostyti nosį bent jau mokytojų skaičiumi. Pvz. pradinėse mokyklose Lietuvoje vienam mokytojui tenka 10.47 mokiniai, Šveicarijoje – 15.53, Japonijoje -16.63, Suomijoje 13.32, Prancūzijoje 19.44, o JAV – 15.53. [3]

O mūsų „Baltijos sesėje“ Estijoje, su kuria Lietuva vienu metu vadavosi iš sovietinio maro gniaužtų, mokytojų skaičius taip pat gerokai mažesnis, nei Lietuvoje. Mokinių/ mokytojų santykio statistika tokia: primary education – Lietuva (10.47), Estija (13.19), lower secondary - Lietuva (7.31), Estija (10.09), upper secondary - Lietuva (7.65), Estija (15.34). [3] Tačiau mokinių pasiekimai Estijoje, atsižvelgiant į PISA reitingus, yra vieni geriausių pasaulyje ir rikiuojasi šalia Singapūro, Japonijos, Suomijos. [5] Ir vargu ar šiuos Estijos pasiekimus būtų galima „nurašyti“ prestižinei mokytojo profesijai ar dideliems jų atlyginimas. Mat Estijoje vidutinis mokytojų atlyginimas 2018 metais siekė 1380 eur., o Lietuvoje – 984 eur. (brutto). Tačiau jei Lietuvoje būtų toks mokinių ir mokytojų santykis, kaip yra Estijoje, tai ir mokytojų atlyginimai Lietuvoje galėtų būti „estiški“ be jokių papildomų biudžetų.

Be to, ekonomistai paskaičiavo, kad Lietuvos mokyklose šalia 30 000 mokytojų dar dirba 19000 „ne mokytojų‘ – t.y. mokyklas aptarnaujančio personalo. Ir dar ekonomistai paskaičiavo, kad jeigu savivaldybės atsisakytų nereikalingų mokyklų plotų, tai kiekvieno mokytojo atlyginimą galima būtų padidinti apie 66 eur/mėn. Be to, Estijoje mokytojo specialybė yra labai neprestižinė ir, kaip išsireiškė vienas ekspertas, priklauso žemesniam socialiniam statusui. [4]

Mokytojų amžiaus vidurkis Estijoje yra labai panašus kaip Lietuvoje ir Estijoje, kaip ir Lietuvoje, dar dirba nemažai sovietmečio pedagoginius institutus baigusių mokytojų. Tačiau Estija ir su tokiu mokytojų rezervu kažkaip sugebėjo sukurti vieną geriausių švietimo sistemų pasaulyje. Ekspertai šį Estijos fenomeną aiškina paprastai - „mokinių pasiekimai Estijoje vertinami, kaip nacionalinė kultūrinė vertybė“. [5] Ir, akivaizdu, kad Estijoje švietimas ir talentų ruošimas visada buvo prioritetinis klausimas, kuris atsispindėjo politikų veiksmuose. Tuo tarpu Lietuvoje visi švietimo prioritetai prasidėdavo ir baigdavosi beverčiu oro virpinimu, kurį sukeldavo aistringos „bebrų“ kalbos, siekiant vis naujos politinės kadencijos.

Jei pažvelgtume į Estijos švietimo sistemos kūrimosi istoriją, tai čia, pirmiausia, po sovietų sąjungos griūties buvo mestos didžiulės pajėgos tam, kad paruošti iš sovietinės sistemos atėjusius mokytojus dirbti pagal vakarietiškus standartus. Estijos vyriausybė samdė daugybę užsienio ekspertų, ypač daug konsultacijų jai teikė Suomijos mokslo taryba. Mokytojams buvo sudarytos ilgalaikio mokymosi strategijos. [5]

Tuo tarpu Lietuvos nomenklatūros „bebrams“ mažiausiai rūpėjo mokytojų perkvalifikavimas, mat švietimui skirtus pinigus jie naudojo kur kas „racionaliau“. Pavyzdžiui, tam, kad nusipirkti kaimo rinkėjų balsus, „bebrai“ puošė visus įmanomus kaimus ir jų „ulyčias“ mokyklomis, kurių nemažą dalį vėliau uždarė. „Bebrai“ statė prabangius profesinio mokymo centrus (KMPMC pavyzdys), kurių vienas, pavadintas „bendrabučiu“, stovi ant Kuršių marių kranto ir yra skirtas labiau ne studentams gyventi, bet „bebrų“ „chebrytės“ asmeniniams baliukams organizuoti. „Bebrai“ „nematė“, kad profesinio rengimo centruose buvo masiškai prirašinėjamos „mirusios sielos“, mat tų centrų vadovai tarnaudavo kaip „slaptieji“ ruporai įvairiuose rinkiminėse kompanijose. O mokytojų tobulinimuisi skirtus pinigus „bebrai“ skirstė atsižvelgdami ne į kokias nors ilgalaikes mokymosi strategijas, kurios integruotos į šalies ekonominę strategiją - kaip buvo Estijoje, bet į švietimo sistemoje dirbusių „bebrų“ statytinių chaotiškas „fantazijas“. Milijonai buvo ištaškyti įvairiausių konsultantų, moderatorių ruošimui bei įvairiausio plauko projektams, skirtiems pinigų įsisavinimui, iš kurių gauta nauda, švelniai tariant, nulinė.

Lietuvos „bebrams“ niekada nerūpėjo švietimo sistemos kokybiniai rodikliai, todėl pagrindine kultūrine vertybe šalyje ilgainiui tapo ne mokinių pasiekimai, o politiniai demagogai ir rėksniai, kurie niekada nėra pateikę pasiūlymų, kaip konkrečiai sutvarkyti švietimo sistemą ir kurių vienintelė esminė kompetencija, kaip išaiškėjo, laipioti per ministerijų langus, kelti valstybėje chaosą ir, žinoma, sumaniai visą švietimo sistemą naudoti, kaip savo asmeninių reitingų fabrikėlį.

„Bebrai“ ir „bebriukai“ su žvakelėmis rankose

Nenuostabu, kad nuo aukščiausiose valdžios viršūnėse įsitaisiusių „bebrų“ neatsilieka ir rajoninės reikšmės „bebriukai“. Kai kurie iš jų, jau pradėję rinkimines kompanijas į savivaldybių tarybų postus, masiškai važinėja po pačias varganiausias kaimo mokyklas, kur jungtinėse klasėse mokosi po kelis vaikus ir žada tas mokyklas nuo uždarymo saugoti labiau, nei savo akies vyzdį. Aišku, jei tas kaimas „teisingai“ balsuos rinkimuose.

„Bebrams“ gi visiškai „dzin“ tie visi mokytojų ir mokinių santykio rodikliai. Jiems visiškai „dzin“, kokio lygio išsilavinimą tie vaikai gaus neva mokyklomis vadinamose „bakūžėse“ ir kokią naštą ateities visuomenei užkraus tų vaikų neraštingumas ir socialinės bėdos. „Bebrams“ šiuo metu reikia rinkėjų balsų ir taškas. Nesvarbu iš kur jie ateis – ar iš kaimo mokyklų ar iš streikuojančių mokytojų, šalia kurių tereikia, nutaisius liūdną veido išraišką, pastovėti su žvakelėmis rankose. Pavyzdžiui, vienoje Kėdainių gimnazijoje tam, kad kompensuoti po reformos sumažėjusį kai kurių pedagogų atlyginimą ir be jokių streikų ramiai išlaukti, kol mokytojai susigaudys naujoje atlyginimų skaičiavimo metodikoje bei po Naujų metų gaus papildomą finansavimą, tereikėjo tik apie 1000 eurų per mėnesį.

Savo dideliais pasiekimais besipuikuojančiai Kėdainių savivaldybei tai būtų buvę katino ašaros, kuriomis tą streiką buvo galima suvaldyti. Tačiau to 1000 eurų. Kėdainių valdininkai nerado, o tiesą sakant, matyt, ir neieškojo. Mat tuo metu, kai mokykloje jau brendo streiko užuomazgos, merui kur kas labiau už visus streikus rūpėjo „savo aplinkos“ žmonėms už 10 000 eurų, ištrauktų iš mokesčių mokėtojų kišenės, suorganizuoti prabangų baliuką. O baliukas, tikėtina, buvo labai smagus, kadangi tik trečią streiko savaitę ir tik sulaukęs premjero paraginimo, meras su švietimo skyriaus vedėju sugebėjo nueiti iki streikuojančių mokyklų ir pasidomėti, kas ten vyksta. Kiti gi rajono valdininkai apsiribojo pastovėjimu ant savivaldybės laiptų su žvakelėmis rankose, neva taip rodydami savo solidarumą su mokytojais. Nors mokytojams tuo metu labiau nei žvakelių reikėjo tiesiog 1000 eurų.

Negana to, prie Kėdainių „baliauninkų“ žvakelių akcijos prisijungė ir dar viena žinoma nomenklatūros atstovė, buvusi ŽŪM ministrė ir pagarsėjusi „medžiotoja“, Virginija Baltraitienė, kuri savo politinio būrelio, sukurto savivaldybės postams užimti, moterytes nusiuntė taip pat pastovėti ant tų pačių žvakelėmis apšviestų savivaldybės laiptų. Pasibaigus medžioklės su aukšto lygio valdininkais ir verslininkais sezonui, buvusioji ŽŪM ministrė, matyt, netikėtai ir nelauktai prisiminė, kad mokytojų atlyginimai Lietuvoje yra maži. Mat tuo metu, kai vienoje komandoje su savo bendražyge ir buvusia švietimo ministre Audrone Pitrėniene buvo valdžioje, tikėtina per medžioklės reikalus tų mažų atlyginimų tiesiog nepastebėjo.

Be talentų apsieisime? Duokite pinigų

Kitas tyrimas „IDM World Talent Ranking 2018“, atskleidžiantis 63 valstybių galimybes kaupti talentų bazę, išryškino ne tik Lietuvos švietimo sistemos, bet ir visos talentų ekosistemos bėdas. O bėdos tos pačios, kaip ir visose kitose „bebrų“ sukurtose valstybės sistemose: pinigų ir pastangų „kišame“ daug, tačiau rezultatų gauname – pššš. Pagal investicijas į talentų ruošimą esame 13 - oje vietoje šalia Izraelio, tačiau pagal jų paruošimo lygį – tik 45 - oje vietoje, šalia Rusijos.

Lietuva švietimui skiria gana solidžią BVP dalį - čia esame 24 - oje vietoje tarp 63 šalių. Labai panašią dalį nuo BVP skiria ir Latvija, todėl šiuo atžvilgiu su kaimynais esame labai panašioje vietoje - latviai 22 - oje. Tačiau pagal BVP dalį, tenkančią vienam vidurinėje mokykloje besimokančiam mokiniui latviai jau 15 - oje vietoje, tuo tarpu Lietuva – net 44 - oje. Taigi klausimas kol kas retorinis – į kokius neefektyvaus valdymo kanalizacijos šulinius nuteka švietimui skirti pinigai?

O, pavyzdžiui, Indija pagal investicijas į švietimo sistemą yra paskutinėje 63 – oje vietoje. Indijoje mokytojų, tenkančių vienam mokiniui skaičius yra beveik 4 kartus mažesnis nei Lietuvoje. Tačiau pagal talentų paruošimo kokybę Indija yra kur kas aukštesnėje vietoje nei Lietuva – net 30 - oje. Negana to, 2018 m. Indija buvo pripažinta inovacijų lydere pasaulyje - čia net 58 proc. kompanijų naudoja dirbtinį intelektą. Ir iš Lietuvos išeinančio Barclays vietą užima būtent Indijos, o ne Lietuvos, kapitalo bendrovė, kurioje dirbantys vadybininkai mokėsi klasėse, turinčiose vidutiniškai po 36 vaikus.

Negana to, kad Lietuvos švietimo sistema nesugeba paruošti reikiamo talentų kiekio, tai dar nesugebame išlaikyti ir jau esamų ar pritraukti jų iš kitų valstybių. Pagal minėtą tyrimą, talentų pritraukimui trukdo didžiulis efektyvusis pajamų apmokestinimo tarifas - 40 vieta, mažas atlygis vadybininkams - 43 vieta bei mažos profesionalių paslaugų tiekėjų pajamos - 50 vieta. Bet opozicijos buhalterės jau beveik baigia savo gerbėjams įpiršti mintį, kad visos problemos - tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sistemose yra tik dėl per mažų mokesčių ir per mažo biudžeto perskirstymo. Ir kad mokesčius profesionalių paslaugų tiekėjams, kurių darbui Gig economy modeliuose vis labiau reikalingas laisvosios profesijos statusas ir kuriuos tos buhalterės vadina gyvulių ūkiu, reikia ne mažinti, o didinti. Mat atėmus iš savarankiškai darbo vietas susikuriančių žmonių dalį pajamų ir jomis kompensavus nomenklatūros „bebrų“ sukurtų sistemų neefektyvumo kaštus, visos valstybės problemos baigsis ir dideli atlyginimai viešajame sektoriuje pasipils kaip iš gausybės rago. Nes Lietuva, pasirodo, - tokia stebuklų šalis, kurioje atlyginimai gali augti ne dėl šalies konkurencingumo didėjimo, BVP augimo ar ekonominės galios stiprėjimo, bet dėl A. Maldeikienės ir I. Šimonytės lentelėse perstumdomų skaičių.

Jei pažvelgti į talentų paruošimo rodiklius – čia dar viena „juodoji statistika“. Pagal darbo jėgos augimo greitį esame beveik paskutiniai – 62 - a vieta, pagal talentų finansinį raštingumą – 48 – a vieta, pagal universitetinio išsilavinimo atitikimą konkurencingai ekonomikai – 39 -a vieta, pagal išsilavinimo atitikimą verslo bendruomenei – 40 – a vieta. Statistika, kuri nusako mūsų valstybės intelekto potencialą yra daugiau nei juoda, bet ar kam ji įdomi? Juk valstybėje sukurtose sistemose, skirtingai nei versle, visi draskosi dėl pinigų, dėl įsisavinimo, dėl finansavimo, dėl perskirstymo, dėl teisybės, bet labai mažai kas – dėl rezultatų. Ir svarbiausi dalykai, kuriais mėgstame lygintis su kaimyninėmis valstybėmis – tai pajamų nelygybė ir kalafiorų kainos. Norime didesnio biudžeto, norime didesnių atlyginimų, svieto lygintojai nori didesnio perskirstymo, bet nelabai teko girdėti, kad kuris iš „bebrų“ būtų pasakęs, kad nori didesnio potencialo visų tų gėrybių kūrimui – t.y. geresnių mokinių pasiekimų ir didesnio talentų skaičiaus šalies viduje. Juk čia ne Estija ir pagal „bebrų“ suformuotą vertybių sistemą talentai čia nelaikomi nacionaline vertybe.

Valstybės gėris ar profsąjungos pirmininko batai?

O šio „bebrų“ ir jų satelitų sukelto chaoso kontekste norėtųsi tik pakartoti vieno žinomo Lietuvos verslininko mėgstamą frazę: užtenka p...zdiožo, dėkite ant stalo skaičius. Skaičių variantai gali būti du:

1. Kad patenkinti 300 mln. profsąjungų ieškinį, reikia griebti A. Maldeikienės ir I. Šimonytės lentelės ir didinti mokesčius likusiai visuomenės daliai. Kad surinkti tuos 300 mln., reikia, pavyzdžiui, iš kiekvieno privačiame sektoriuje dirbančio žmogaus kažkokių tai mokesčių pagalba kasmet nulupti po 300 - 400 eur.

2. Mokesčių nedidinti, tačiau, remiantis Estijos ir kitų pažangias švietimo sistemas turinčių valstybių pavyzdžiais, Lietuvos švietimo sistemą reformuoti taip, kad ji iš politikų reitingų fabrikėlio taptų vieta, kurioje ugdomi talentai ir siekiama gerų mokymosi rezultatų. Ir tam neužtenka vienos švietimo ministrės, kad ir pačios protingiausios. Reikia, kad visi „per nelaimę“ opozicijoje atsidūrę „bebrai“, mokytojų profsąjungų lyderiai ir mitingų organizatoriai padėtų į šalį savo žvakeles ir į rankas paimtų rašiklius, kuriais surašytų, ką jie konkrečiai siūlo, kad švietimo sistema visų pirma dirbtų vaikams ir Lietuvos ateičiai. O kandidatai į prezidentus siūlytų susitarti ne kaip turi būti skirstomas valstybėje sukurtas gėris, o pirmiausia – kaip tas gėris turi būti kuriamas. Ir mokytojai, pagaliau, būtų naudojami, kaip jėga tam gėriui kurti, o ne kaip patrankų mėsa politinėms intrigoms regzti. Priešingu atveju gali tekti dalintis ne sukurtą gėrį, o tik švietimo ministerijoje pamestus profsąjungos pirmininko batus.

Šaltiniai:

1. IDM World Talent Ranking 2018
2. OECD. Education GPS. Lithuania. Student performance (PISA 2015)
3. OECD Stat. „Student -teacher ratio and average class size“
4. „10 surprises in the High – Performing Estonian Education System‘. International Education News. 2017.08.02.
5. OECD. PISA 2015 High Performers. Estonia

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kristina Ivanovė. Nuo 2019 m. balandžio – nauja tvarka: kada tiekėjai galės būti įrašyti į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (1)

2018 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos Seime registruotame Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ)...

Jūratė Cvilikienė. Kaip nepermokėti už šventes?

Dažnas gyventojas prieš žiemos šventes duoda sau pažadą neišlaidauti ir laikytis biudžeto,...

Vaidas Žagūnis. Koks finansinis įgūdis jaunajai kartai padėtų svajones paversti tikrove?

Nors jaunosios kartos lūkesčiai ir ambicijos įkvepia, kyla klausimas, kiek jos pagrįstos? Ir ar...

Vytautas Ašeris. Trys ingredientai naujos kartos komandai: mokslas, emocijos ir laisvė (2)

Visos – tradicinės, didelės, jaunos ar startuoliškais principais paremtos kompanijos – nuolat...

Vytenis Šimkus. Kiek „Brexit“ gali kainuoti Lietuvai? (5)

Migla dėl Jungtinės Karalystės ateities santykių su Europos Sąjunga kol kas nesisklaido....

Top naujienos

Nepilnametės išžaginimas mokyklos personalo nesukrėtė: visos jos čia tokios (170)

Stūmė, spyrė kojomis, kando. Prievartautojas atsitraukė, tačiau grįžo ir su visa jėga...

Praėjus 32 metams po mažamečių nužudymo trūko žudiko kantrybė teisme paskelbta siaubą keliančių nuotraukų (25)

Didžiojoje Britanijoje paskelbtas nuosprendis didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusioje byloje:...

Žemė atakuoja Marsą: mokslininkai papasakojo, kokie pavojai tyko žmonių Raudonojoje planetoje (34)

Turbūt daugelis matėte filmų apie taikius Žemės gyventojus atakuojančius agresyvius marsiečius....

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (59)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (2174)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Kristina susirūpino, ką valgo, kai smarkiai susirgo: pakeitusi kelis dalykus, dabar jaučiasi puikiai (19)

Vilnietė Kristina Bondar sveika mityba susidomėjo stipriai sušlubavus sveikatai. Moteris buvo...

7 raudonosios arbatos privalumai (4)

Raudonoji ( rooibo s) arbata – tai raudonoji žolelių arbata, gaminama iš fermentuotų...

Štai kas sužlugdo santykius per atstumą (15)

Net trejus metus bendravome būdami toli vienas nuo kito. Dabar tie santykiai per atstumą jau...

Esate žema ir putlių formų? Pravers šie laiko patikrinti stiliaus patarimai (24)

Jeigu esate apvalaus kūno sudėjimo ir vos 163 centimetrų ūgio ar dar mažesnė, tuomet jums...

Kai skyrybos neduoda ramybės: kaip pamiršti buvusį mylimąjį? (13)

Santykių pabaiga niekuomet nėra lengva – ir tuomet, kai antra pusė nusprendžia išsiskirti su...