Jei pažvelgsime į Lietuvos švietimo sistemą, tai joje tokių reiškinių, kurie „aiškūs net ir drambliui“, yra daugiau nei apstu.
„Net ir drambliui aišku“, kad Lietuvos švietimo sistema yra ypač neefektyvi ir tą kasmet mums primena EK ekspertai.
„Net ir drambliui aišku“, kad Lietuvos mokyklų tinklas yra apkrautas tuščiais nenaudojamais plotais, ryjančiais didžiules administravimo išlaidas.
„Net ir drambliui aišku“, kad vieno vaiko ugdymas kaimo mokyklėlėje kainuoja 4–5 ar net 7 kartus brangiau nei miesto mokykloje. Ir kad tos milžiniškos lėšos nukeliauja ne vaiko ugdymui, bet kaimo bendruomenių socialiniams poreikiams tenkinti.
„Net ir drambliui aišku“, kad tose kaimo mokyklose ugdymo kokybė tokia, kokios nepavydėtų net tuščią puodą laižantis katinas. Moksleivių pasiekimų atskirtis Lietuvos mokyklose yra viena iš didžiausių EBPO.
Ir štai pagaliau tai, kas buvo „aišku net ir drambliui“, tapo aišku ir Vyriausybei. Ir Vyriausybė pagaliau pateikė partijoms nacionalinio susitarimo dėl švietimo projektą, kuriame vienas iš siūlymų buvo bent laikinai centralizuoti mokyklų tinklo valdymą.
Atrodytų, labai racionalus siūlymas, leidžiantis iš vietinėse rajonų tarybose įsitaisiusių „bebrų“ atimti švietimo sistemą, kurią pastarieji neretai naudoja kaip konvertuojamą valiutą rinkėjų balsams nusipirkti. Ir kurie, pavyzdžiui, mėto krūvas pinigų merdinčioms kaimo mokykloms tik todėl, kad „ten ūkvedžiu dirba p. Jadvygos vyras, o pati Jadvyga yra bendruomenės pirmininkė, galinti per rinkimus suorganizuoti reikiamą kiekį balsų.“
Tačiau dešiniajai Seimo opozicijai šis susitarimo projektas nepatiko. Kaip ir nepatinka viskas, ką siūlo „ne tie“, todėl dalis parlamentarų nuėjo į savo kamarėles rašyti savų strategijų. Tuo tarpu kairiajai opozicijai kaip ir viskas patiko, bet labai nepatiko būtent tas straipsnis, kuris siūlo mokyklų tinklo valdymą atiduoti „centrinei valdžiai“.
Socdemų partijos lyderis G. Paluckas teigė: „Socdemų nuostata – atiduoti finansavimą ir švietimo sistemą kaip savarankišką funkciją savivaldai. Nes... savivalda ir tėvų bendruomenės... tikrai geriau žino konkrečius ugdymo aplinkos poreikius – daug geriau nei centrinė valdžia.“
Šis pasiūlymas dėl centralizuoto mokyklų tinklo valdymo neilgai trukus nebepatiko ir pačiam valstiečių lyderiui, nes pasirodė esąs per daug liberalus.
Ir švietimo strategijų rašytojų (jų dabar tiek daug, kad net sunku paminėti konkrečias pavardes) lūpose vis dažniau nuskamba pasiūlymai švietimo sistemos reikalus kuo labiau perduoti savivaldybių žinion. Kalbama apie lėšų ir sprendimų teisių perdavimą, tik niekur nekalbama apie kompetencijų ar juolab atsakomybių perdavimą – tarsi tose tarybose sėdėtų asmeninės atsakomybės perpildyti ir globalias pasaulio vystymosi tendencijas išmanantys švietimo ekspertai.
Deja, realybė tokia, kad ten dažnai sėdi visai ne ekspertai, o tik kokie nors „Žagrės kooperatyvo“ nariai, kurie apie švietimo reikalus nusimano tik tiek, kiek tvenkinyje kurkianti varlė apie NASA palydovus.
Kaip tai atrodo praktiškai, iliustruosiu vienu pavyzdžiu.
Kėdainiuose vyksta rajono tarybos posėdis. Jame pristatomas mokyklų tinklo pertvarkymo projektas. Esminės projekto gairės: nebeformuoti naujų klasių, jei mokinių skaičius sudarytų mažiau nei 8 vaikus, atsisakyti jungtinių klasių, o atsilaisvinusias lėšas skirti mokinių ugdymo kokybės gerinimui, švietimo pagalbai bei gabių vaikų papildomam ugdymui. Projektas nepatvirtinamas, nes...
Griežtą NE taria „vietinio“ Liberalų sąjūdžio atstovai, nors respublikos mastu Liberalų sąjūdis yra ta politinė jėga, kuri kone garsiausiai verkia dėl neefektyvaus mokyklų tinklo ir jungtinių klasių. O „vietinių“ liberalų pagrindinis argumentas yra tas, kad... savivaldybės taryba nebeturės jokios įtakos, kai bendruomenės pirmininkas paprašys finansuoti mažesnę nei 8 vaikų klasę.
„Būdavo, jei turime pinigėlių, tai ir finansuojame.“ Taigi, išvertus šį liberalų nevilties dėl prarandamos įtakos šauksmą į ekonominę kalbą reikštų: „Tai kaip dabar gyvensime, jei ūkvedžiu dirbančiam Jadvygos vyrui, galinčiam suorganizuoti rinkėjų balsų, nebeturėsime kuo susimokėti?“ Ir visa Liberalų sąjūdžio frakcija vieningai balsuoja už jungtinių klasių išsaugojimą mažose mokyklėlėse. Ir už tai, kad didžiulius pastatus su visais „ūkvedžiais“ išlaikanti ir 17 vaikų teturinti mokykla ir toliau sėkmingai valgytų biudžeto pinigus.
Griežtą NE taria ir „vietinė“ Valstiečių ir žaliųjų partija, kurios deleguotas švietimo, mokslo ir sporto ministras nuolat kalba apie mokyklų tinklo optimizavimą ir ugdymo kokybės gerinimą. Vietiniams „valstiečiams“ užkliūva punktas dėl gabių vaikų ugdymo sistemos plėtros. Vietinių valstiečių lyderė kone alpdama paaiškina, kad investicijos į gabių vaikų individualizuotą mokymą... prieštarauja europinėms vertybėms ar net žmogaus teisėms.
Še tau, boba, devintinės... Vadinasi, Kėdainių „valstiečiai“ nusprendžia, kad mokytojas, individualiai dirbantis su gabiais vaikais ir ruošiantis juos olimpiadoms, konkursams ar sportinėms varžyboms pažeidžia europines vertybes ar net žmonių teises?
Pagal valstietišką logiką išeitų, kad tada, kai gabių vaikų tėvai korepetitorius, padedančius vaikams pasiruošti olimpiadoms, samdo iš savo kišenės, tai žmogaus teisės nepažeidžiamos? Ir kai varganoje šeimoje gimęs gabus vaikas neišgali tų korepetitorių pasisamdyti ir praranda galimybes sužibėti olimpiadose ar konkursuose, tai šiuo atveju jokios žmogaus teisės taip pat nepažeidžiamos? Ir kai ugdymui skirti pinigai naudojami ne gabių ir aukštesnius gyvenimo tikslus turinčių vaikų skatinimui, bet ūkvedžiu dirbančio Jadvygos vyro perteklinio etato išlaikymui – jokios vertybės taip pat nepažeidžiamos?
Kėdainių „valstiečiams“ taip pat neaišku, kas sprendžia, kuris vaikas yra gabus ir kuris ne. Šiaip tai ir „drambliui aišku“, kad jau nuo seno tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje apie vaikų gabumus sprendžia mokytojai, vertindami juos pagal įvairias metodikas. Tačiau, kas visada „aišku drambliui“, visiškai nereiškia, kad bus aišku valstiečiui.
Įdomu ir tai, kad Kėdainių rajone jau daugiau nei 15 metų vyksta gabių vaikų pagerbimo šventės, kurių metu vaikai apdovanojami piniginėmis premijomis. O su tais vaikais individualiai dirbę mokytojai – mero padėkomis. Ir iki šiol jokie žmogaus teisių stebėtojai šiuose apdovanojimuose žmogaus teisių pažeidimų neįžvelgė... Tačiau Kėdainių „valstiečiai“, pasirodo, savo „slaptuose stalčiuose“ turi kažkokius kitus žmogaus teises reglamentuojančius įstatymus.
Ir čia valstietiškas cirkas dar nesibaigia: valstiečių lyderei pompastiškai pareiškus, kad visi vaikai turi gauti vienodą išsilavinimą, visa valstiečių frakcija vieningai nubalsuoja už tai, kad mažose mokyklėlėse liktų jungtinės klasės. Tiesa, kokiu būdu tose klasėse besimokantys vaikai sugebės gauti tokį pat išsilavinimą, kokį gauna jų bendraamžiai, besimokantys miesto mokyklose, valstiečiai paaiškinti nesiteikė.
Griežtą NE projektui taria ir buvusi žemės ūkio ministrė, o dabar Kėdainių rajono tarybos narė V. Baltraitienė, kuri, dar būdama ministre, pagarsėjo medžioklėmis su įtakingais Lietuvos verslininkais ir valdininkais. Kodėl nepalaiko šio mokyklų tinklo optimizavimo projekto, eksministrė nesiteikė paaiškinti. Galima spėti, kad V. Baltraitienė, remdamasi savo patirtimi, galvoja, jog tinkamai karjerai pasiekti svarbu ne išsilavinimas, o gebėjimas tinkamu laiku atsidurti tinkamame medžioklės būrelyje.
O štai vienas „darbietis“ ties mokyklų tinklo optimizavimo klausimu iš posėdžio tiesiog išeina... savais reikalais. Galima spėti, kad „darbiečiui“ labiau rūpėjo dalyvauti koronaviruso garbei skirtame kruopų pirkimo festivalyje, nei gilintis į kažkokius rajono švietimo reikalus.
Būtent tokią Kėdainių rajono tarybos darbo dienos nuotrauką norėčiau pateikti tiems šalies politikams, kurie prastuminėja idėją, kad švietimo sistemos valdymą reikia kuo labiau perduoti rajonų savivaldybėms ir bendruomenėms. Arba kitaip tariant, atiduoti į p. Jadvygos, kurios vyras mokykloje dirba ūkvedžiu ir kuri gali suorganizuoti rinkėjų balsų, rankas.
Tik įdomu, kas tose jungtinėse klasėse besimokantiems vaikams ateityje mokės bedarbio pašalpas? Gal pati p. Jadvyga, kuri, anot G. Palucko, „geriausiai žino ugdymo aplinkos poreikius“. O gal p. Jadvygos vyras, kuris turi ūkvedžio etatą? Gal vietos politikieriai, kurie tik „dalindami pinigėlius“ mažoms mokyklėlėms tesugeba išsilaikyti savo postuose – mat tose jų galvų vietose, kuriose turėtų gimti patrauklios rinkėjams idėjos, tiesiog švilpia vėjai. O gal iš „Žagrės kooperatyvų“ į savivaldybių postus sugužėję švietimo strategijų „guru“, kurie net nežino, kaip atskirti gabų vaiką nuo mažiau gabaus?
Beje, paskaičiavus, kiek lėšų skiriama vieno vaiko ugdymui merdinčiose turiniu, bet klestinčiose europiniais remontais kaimo mokyklose, išeitų labai įdomūs palyginimai. Mat už tas vienam vaikui skiriamas lėšas vaikas galėtų mokytis geroje privačioje mokykloje. Arba valstybinėje, bet už jam skiriamus pinigus galėtų papildomai gauti stipriausių ir moderniausiai dirbančių pedagogų komandų paslaugas, galėtų dalyvauti įvairiausiose papildomo ugdymo programose, stovyklose ar tarptautinėse moksleivių konferencijose. Galėtų pasiruošti įvairiausiems meniniams ir tarptautinėse arenose vykstantiems konkursams. Galėtų lavinti įgūdžius robotikos laboratorijose. Galėtų turėti asmenybės ugdymo trenerius. Galiausiai galėtų bent pakeliauti po pasaulį ir pamatyti, kad pasaulis yra visiškai kitoks, nei tas, kuris prasideda ir baigiasi ties p. Jadvygos iš savivaldybės „iškaulyta“ jungtine klase.
Galėtų, bet negali... Mat Lietuvos švietimo sistemoje vaikų ugdymo taisykles nustatinėja ne specialistai, bet rajonų tarybose sėdintys „Žagrės kooperatyvo“ nariai, kurie jau, pavyzdžiui, ruošiasi uždrausti individualų gabių vaikų mokymą kaip pažeidžiantį žmogaus teises. O bene svarbiausiu prioritetu to „kooperatyvo“ uzurpuotoje švietimo sistemoje tampa „ūkvedžiu dirbančio p. Jadvygos vyro etato išlaikymas, mainais už tai, kad p. Jadvyga paorganizuos rinkėjų balsų“.
Na, jeigu jau taip „įsivažiavome“, tai gal ir sveikatos apsaugos sistemos valdymą reiktų perduoti tam pačiam „Žagrės kooperatyvui“? Mat jo nariai puikiai žino, kaip reikia ugdyti vaikus, tai žinos ir kaip gydyti ligonius. Ir būtinai sužiūrės, ar greičiau nei kiti sveikstančio ligonio individualus gydymas nepažeidžia žmogaus teisių.
O žvelgiant į Lietuvos politikų kuriamas švietimo strategijas, kuriose siūloma daugiau galių atiduoti savivaldybėms, belieka nusistebėti: „O kas tada bus kitaip, nei buvo iki šiol?“ Ir pakartoti garsiąją Einšteino frazę: „Tik idiotas, darydamas tuos pačius veiksmus, tikisi kitokio rezultato.“
