aA
Pūlinių sproginėjimo metas – taip galima būtų pavadinti laikotarpį, kurį šiuo metu išgyvena Lietuvos švietimo sistema. Ką tik baigėsi prieštaringai vertintas mokytojų streikas, kurio metu buvo reikalaujama didesnių atlyginimų. Ir štai, vos tik jam pasibaigus sprogsta dar vienas pūlinys.
Jolanta Blažytė
© DELFI / Domantas Pipas

Psichologai pateikė visuomenei informacijos, kad psichologinė mokytojų sveikata yra labai prasta ir netgi pavojinga vaikams. Tačiau šis pūlinys daug dėmesio nesulaukė – kažkas tik pabambėjo, kad dėl visko kalti išdykę vaikai, ir viskas nurimo. Net streikų mėgėjams tema apie psichologines mokytojų problemas pasirodė neįdomi.

Todėl šį kartą – apie gilumines švietimo sistemos bėdas. Apie biurokratus, kurie jau dešimtmečius tarsi kirvarpos graužia ne tik pedagogų psichiką, bet ir mokesčių mokėtojų pinigus. Ir apie naivų tautos tikėjimą, kad papuvusioje švietimo sistemos valdymo struktūroje gali įvykti stebuklas ir mokytojo profesija taps prestižine.

Ataskaitos ar Šveicarijos Alpės?

Kartą užsukusi į vieną rajono gimnaziją direktoriaus paklausiau: „Kas jūsų darbe yra sunkiausia?“ Mokyklos vadovas nesiskundė vaikais, kolektyvu, net ir mažu atlyginimu. Jis mane tiesiog nuvedė į savo kabinetą ir parodė didžiulį popierių kalną, kurį slidininkai galėtų supainioti su Šveicarijos Alpėmis. Tai buvo ataskaitos, planai, projektai, strategijos. Daugybė sąskaitų kone kiekvienam tualetinio popieriaus rulonui pagerbti, kurias turėdavo pasirašyti asmeniškai pats gimnazijos vadovas. Į mano atodūsį: „O, siaube...“ direktorius atsakė paprastai: „Čia – dar ne siaubas. Siaubas prasideda tada, kai atvažiuoja tų ataskaitų tikrintojai ir visas kolektyvas draugiškai geria raminamuosius vaistus.“
Pavyzdžiui, šiuo metu kiekvienas mokyklos vadovas per 2 mėnesius turi parengti apie 12 ataskaitų ir dokumentų:
1. vidaus įsivertinimo rezultatų analizę;
2. metinio veiklos plano įgyvendinimo sėkmingumo analizę;
3. strateginio plano įgyvendinimo sėkmingumo analizę;
4. 2019–2021 m. strateginį planą;
5. 2019 m. veiklos planą;
6. kvalifikacijos ir kompetencijų tobulinimo 2018 m. ataskaitą;
7. pirmojo pusmečio pažangumo ir lankomumo ataskaitą;
8. mokyklos pažangos ataskaitą;
9. bendrojo ugdymo mokyklų apklausą dėl mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos ir etatinio apmokėjimo modelio įgyvendinimo;
10. ataskaitą Valstybės kontrolės tarnybai dėl 2016–2018 m. skirtų lėšų sveikatinimo programoms įgyvendinti;
11. direktoriaus ataskaitą savivaldybės tarybai dėl 2018 m. įstaigos veiklos;
12. direktoriaus ataskaitą merui dėl iškeltų užduočių įgyvendinimo sėkmingumo.

Ir šioje situacijoje turbūt būtų sunkiausia surasti atsakymą į klausimą, kam konkrečiai reikalinga ta makulatūra skambiais pavadinimais? Kam, pavyzdžiui, reikalingos dvi rajoninio lygmens ataskaitos: viena savivaldybės tarybai, kita – asmeniškai merui, nors meras ir yra tos tarybos narys. Ir kuriais smegenų pusrutuliais rajonų tarybos nariai vertina gimnazijų veiklą, jei jų dalykinės kompetencijos neretai apsiriboja žiniomis apie faršo sūdymą ar chrizantemų auginimą?

Ir kam tada reikalinga LR švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministerijai pavaldi įstaiga „Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra“, kurios pagrindinė misija – vertinti mokyklų veiklą ir kurios žinioje yra 200 vertintojų, neskaitant papildomo biurokratų ešelono? Mokytojų žodžiais tariant, tos ataskaitos ir strategijos nereikalingos niekam – nei vaikams, nei mokytojams, nei ugdymo kokybei. O, bet, tačiau...

Lietuvos valstybė yra ypatinga tuo, kad vis dar aktyviai veikia senosios politinės nomenklatūros sukurtas įtakingas biurokratų hegemonas, kurio beveik negali pajudinti jokie įstatymai, kurių kėdės apšiltintos valstybės ir ES lėšomis finansuojamais projektais. Ir kuris jau tiek suįžūlėjęs, kad net gali pasiųsti patį ministrą į visas keturias puses, kai tas paprašo pateikti auditui ataskaitas. Biurokratai savo ataskaitų viešinti nelinkę, tačiau jų cunamiais atakuoja mokyklas, varydami iš proto tiek jų vadovus, tiek pačius mokytojus.

Lietuvos valstybė yra ypatinga tuo, kad vis dar aktyviai veikia senosios politinės nomenklatūros sukurtas įtakingas biurokratų hegemonas, kurio beveik negali pajudinti jokie įstatymai, kurių kėdės apšiltintos valstybės ir ES lėšomis finansuojamais projektais.
Jolanta Blažytė

Mat kuo daugiau ataskaitų ir instrukcijų, tuo jo Didenybė Biurokratas šioje valstybėje yra svarbesnis, reikalingesnis, reikšmingesnis. Ir, žinoma, kuo daugiau ataskaitų, tuo jis galingesnis. Pavyzdžiui, savivaldybės valdininkas bet kada gali po nosimi pamojuoti mokytojui viena ar kita ataskaita, siauru akių žvilgsniu primindamas, kuriai partijai reiktų giedoti himnus mokyklos bendruomenėje. O mokytojas teturi du pasirinkimus: tenkinti valdininko įgeidžius arba tiesiog išgerti dar vieną raminamąją piliulę.

Todėl tokios krūvos ataskaitų ir strategijų labiau už viską reikalingos jo Didenybei Biurokratui – kaip maistas, išgyvenimo šaltinis, ginklas kovojant už savo būvį ir įtaką.

Biurokratinių kirvarpų gyvo maisto grandinės

Ir jeigu mokesčių mokėtojai tikisi, kad jie mokesčius moka už savo vaikų ugdymą, tai, švelniai tariant, šiek tiek klysta. Net ir ekonomistas Romas Lazutka yra pasakęs, kad mokesčius mes mokame pirmiausia tam, kad išlaikytume valstybės valdymo sistemas. Taip pat ir iškrypusią švietimo sistemą, kuri aplipusi biurokratais labiau nei pelkių velniai dumblu.

Pavyzdžiui, Švietimo ministerija turi ne tik nuosavų biurokratų, bet dar ir 15 pavaldžių biurokratais prikimštų įstaigų, iš kurių 10 privalo teikti pagalbą ministerijai. Be to, rajonų savivaldybės dar turi švietimo skyrius, kurių biurokratai taip pat privalo teikti pagalbą mokykloms. Tačiau jei tos armijos „pagalbininkų“ paklaustume, kas konkrečiai atsakingas už labai prastus Lietuvos moksleivių rezultatus ar pavojingą psichologinę mokytojų savijautą, atsakymą būtų rasti sunkiau nei adatą šiene. Atsakingųjų personų šioje biurokratinių kirvarpų struktūroje nėra, reikalaujančių atsakomybės – taip pat.

Užtat politinėje Lietuvos padangėje gausu aršių ir prieš kiekvienus rinkimus savo kaklus iškišančių kovotojų, kurie periodiškai kovoja už didesnį švietimo sistemos finansavimą, didesnius mokesčius ir didesnį perskirstymą. Ir kol Lietuvoje vyksta kai kurių populistų organizuojama visuotinė mobilizacija dėl didesnių mokesčių, neva skirtų mokytojų atlyginimams, tol biurokratinės kirvarpos ramiai tūno savo šaraškino kontorose, laukdamos, kol didesni mokesčiai ar didesnis perskirstymas atrieks papildomą pyrago riekę ir į jų gerovės lėkštę.

Pavyzdžiui, ŠMSM pavaldžios įstaigos linksminasi, įsisavindamos milijonines projektines lėšas, be jokių konkursų pačios iš savęs perka įvairiausias paslaugas ar net užsiima turto nuoma.

O štai Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) jau dešimt metų vykdo 10 mln. eurų kainuojantį projektą „Lyderių laikas“, kurio tikslas – ugdyti švietimo sistemos lyderius. Įdomu, kur tie už dešimtis milijonų eurų paruošti lyderiai? Ar tai tie, paslėpti mokyklų vadovų kabinetuose po ataskaitų kalnais ir geriantys raminamuosius vaistus? Panašu, kad informacija apie paruoštus lyderius slaptesnė nei Pentagono raketų išdėstymo planai. Mat būtent ŠAC yra viena iš tų įstaigų, pasiuntusi ministrą tolyn, kai tas užsinorėjo patikrinti tos kontoros veiklą, ieškodamas vidinių rezervų mokytojų atlyginimams.

O siuntinėti ministrus biurokratinės kirvarpos turi visas galimybes, nes senoji politinė nomenklatūra jų garbei sukūrė tokią valstybės valdymo hierarchiją, kurioje biurokratas turi didesnių galių nei ministras. Kaip prasitarė vienas buvęs ministras, biurokratai jam be ceremonijų pasakydavo: „Tu čia atėjai ir išeisi, o mes liksime amžinai.“

ŠMSM pavaldžios įstaigos linksminasi, įsisavindamos milijonines projektines lėšas, be jokių konkursų pačios iš savęs perka įvairiausias paslaugas ar net užsiima turto nuoma.
Jolanta Blažytė

O štai kita ŠMSM pavaldi įstaiga „Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras“ šiuo metu įgyvendina 7,5 mln. eurų kainuojantį projektą, kurio vienas iš uždavinių – „plėtoti psichologinės pagalbos prieinamumą moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams“. Panašu, kad biurokratai susikūrė gyvo maisto grandinę, kurioje vienos kirvarpos už biudžeto pinigus terorizuoja mokytojų psichiką, kitos gi už tas pačias lėšas rašo projektus tai psichikai gelbėti.

Tiesa, naujasis švietimo ministras yra nusiteikęs šiek tiek sumažinti biurokratų apetitą, bent jau drausdamas tą unikalų versliuką „pats iš savęs perku“. Laikas parodys, kas šioje situacijoje bus stipresnis – ministras ar biurokratinės kirvarpos.

Po garsiais lozungais – švietimo sistemos pūliniai

Lietuvoje prieš metus nuvilnijo idėja, kad mokytojo profesija turi tapti prestižine, t. y. tokia, kokia yra Suomijoje. Tačiau tai taip ir liko tik graži idėja. Ir vargu ar jai lemta virsti kūnu, nes negana tik pakelti mokytojų atlyginimus. Neužtenka ir populistinių lozungų apie didesnį biudžeto perskirstymą, kuriais rinkėjų ausis jau išgręžė į prezidento postą besiveržiantys kandidatai ir kandidatės.

Prestižinei profesijai dar reikia terpės, kurioje ji galėtų gimti ir toliau augti, t. y. prestižinės švietimo sistemos valdymo struktūros. Tokios kaip, pavyzdžiui, Suomijos. Ten mokytojas dirba visų pirma tam, kad mokytų vaikus, o ne tam, kad aptarnautų sotų biurokratų gyvenimą. Suomijoje nėra jokių nacionalinių vertintojų, instrukcijų, krūvos ataskaitų. Mokytojas pats pasirenka ugdymo metodus bei formas ir privalo remtis tik bendra šalies švietimo vizija. O Lietuva apskritai neturi ir niekada neturėjo konkrečios švietimo vizijos. Visos populistinės vizijos prasidėdavo ir baigdavosi mokytojų atlyginimų didinimu ir tuščių kaimo mokyklų plotų išlaikymu, neva taip gelbėjant šalį nuo skurdo.

Suomijoje visos švietimui skirtos lėšos ir naudojamos būtent švietimui. Tačiau Lietuvoje jis skirstomas į tris dalis: 1) biurokratinėms kirvarpoms išlaikyti ir pinigų įsisavinimo linksmybėms; 2) politinės įtakos darymui, pavyzdžiui, švaistant švietimo pinigus nereikalingų mokyklų plotų išlaikymui; 3) liekanti nuo stalo dalis skiriama vaikų ugdymui. O paskui visi ieškome ir niekaip nesurandame galų, kodėl Lietuvoje, skiriančioje švietimui didesnę nei ES vidurkis BVP dalį, tokie blogi vaikų pasiekimai, maži mokytojų atlyginimai ir net bloga pedagogų psichologinė būsena.

Vietoje konkrečios naudos teturime mokyklas, užverstas kalnais ataskaitų su garsiais lozungais. Pavyzdžiui: „Mokiniai suvokia savo asmenybės unikalumą“, „Sudaromos sąlygos ugdytis realiam gyvenimui aktualius mąstymo gebėjimus“ ar „Siekiama, kad kiekvienas būtų vertingas“.

Tik bėda yra ta, kad po tais asmenybės unikalumo lozungais tampa vis sunkiau paslėpti kraujuojančias švietimo sistemos žaizdas ir biurokratinėmis kirvarpomis apgraužtas mokytojų emocijas. Kaip ir vis sunkiau patikėti, kad raminamosios piliulės, kurias pedagogai geria biurokratinių kirvarpų atakų metu, pavers mokytojo profesiją prestižine.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(401 žmogus įvertino)
4.8603
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tadas Gudaitis. Pagrindinis klausimas, kuris padeda lietuviams apsispręsti kaupti pensijai (6)

Šiais metais reformuojama II pakopos pensijų kaupimo sistema paskatino gyventojus iš naujo imti...

Ieva Valeškaitė. Ar suveiks progresiniai vaistai nuo nelygybės? (5)

Lietuvoje jau trečią mėnesį galioja progresinis gyventojų pajamų mokesčio ( GPM ) tarifas....

Paulius Morkūnas. Kodėl atrodo, kad maistas brangsta greičiau, nei didėja pajamos? (7)

Daugiau nei trečdaliui lietuvių susirūpinimą kelia kylančios maisto produktų kainos. Toks...

Robertas Dargis. Kas bendro tarp santechniko iš Nigerijos ir dirbtinio intelekto? (3)

Visiems gerai žinomas posakis – konkurencija skatina progresą. Jo teisingumu galėjome...

Dominykas Čeledinas. Kaip drausimės po 10 metų?

Šiandien vargu ar ką nors stebina tai, kad didelė dalis bankininkystės operacijų atliekame...

Top naujienos

Agnė Zuokienė – apie sunkų rinkimų laikotarpį ir gandus: buvo baisesnių dalykų už skyrybas (160)

„Buvo tikrai labai daug įvairių dalykų išsakyta apie mūsų šeimą ir mano vyrą“, –...

Knygą rašantis Kunigėlis – apie Valančiūno dėl Lietuvos galimai atsisakytus milijonus ir savo klausimą Jordanui (37)

Ar prisimenate nors vieną epizodą, kad tiksint paskutinėmis rungtynių sekundėms kas nors būtų...

Sinoptikai turi gerų naujienų: pavasario sulauksime dar šią savaitę (3)

Šiandien mūsų šalies link artės atmosferos frontas. Didesnę dienos dalį vyraus debesuoti su...

Grubliauskas apie liberalų paramą Vaitkui: tai primena savotišką politinį Stokholmo sindromą (96)

Praėjusį sekmadienį įvyko savivaldos rinkimų antrasis turas, kuriame visi penki didmiesčių...

Kraujomaišos tabu nepaisė ne tik Europos, bet ir Lietuvos didikai: Vytautui Didžiajam teko prašyti popiežiaus malonės (32)

Ką bendro turi išprotėjęs bei orgijomis pagarsėjęs Romos imperatorius Kaligula , Kleopatra ,...

Paryžius – brangiausias Europos miestas: moterų kirpimas čia kainuoja 105 eurus brangiausi pasaulio miestai (101)

Paskelbtame brangiausių pasaulio miestų sąraše pirmą kartą pirmąją vietą dalijasi trys...

Ivaškevičius: aš turiu savo versiją, žinau, kad tai buvo uždelstas kerštas (442)

Politinių kalinių, tremtinių bei kitos organizacijos sausio pradžioje reikalavo sušaukti premijų...

Vertinkite patys: Gabrielė Grygolaitytė-Vasha pristatė limituoto leidimo drabužių kolekciją (76)

„Dar gruodžio mėnesį užsiminiau, jog esu sulaukusi itin viliojančio pasiūlymo. Kadangi darbus...

Avarija Vilniuje sukėlęs girtutėlis vairuotojas galva rėžėsi į stiklą (24)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Vilniuje, Salininkų g., susidūrė du lengvieji...

Grįžusi iš pasivaikščiojimo moteris negalėjo patikėti savo akimis: nuo savo ir sūnaus kūno nurinko 118 erkių (104)

Neseniai pabudusios erkės po žiemos miego išties praalko – nenustebkite, jei apsilankę miške...