aA
Vasaros pradžioje klimatas Lietuvoje buvo labai kontroversiškas. Nuo gamtos karščio daržuose leipo agurkai ir pomidorai, tuo tarpu politinėje padangėje siautėjo tikras liūčių sezonas.
Jolanta Blažytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Mat po NSGK tyrimo išvadų paskelbimo ir VSD pažymų viešinimo, kaip po tikros liūties, tarsi sliekai ant asfalto išplaukė ir tikrosios mūsų politikų „vertybės“, kurios pasirodė visiškai nepanašios į tas, kurias politikai demonstruodavo prieš TV ekranus, klūpėdami Šv. Mišiose prie altoriaus ar glostydami našlaičiams galvytes. Po šios liūties išplaukė ir giluminės mūsų valstybės bėdų priežastys, kurias bene tiksliausiai ir trumpiausiai nusakė vienas VSD pažymose minimas „oligarchas“ : „kol lyderiai miega, kvailiai nesiilsi“.

Ir kol lyderiai miegojo, tiksliau, rūpinosi savo reitingais, tuščiomis ambicijomis, amžinu įsitvirtinimu valdžios sostuose bei už gražesnį savo „abrozdėlį“ TV ekranuose pardavinėjo strateginius šalies interesus, nesiilsintys kvailiai priskaldė nemažai malkų. Ir, deja, ne „oligarchų“ dėka mes turime tokią valstybę, kokią turime – t. y. pavargusią, emigruojančią, nusivylusią, nežinančią savo tikslų ir suskaldytą bei supriešintą visur, kur tik buvo įmanoma supriešinti. Mes ne oligarchus rinkome į valdžią ir tie oligarchai nieko mums nežadėjo. Mes rinkome tuos, kurie prisiėmė atsakomybę už valstybę ir jos ateitį. Tačiau po tokio, kelis dešimtmečius trukusio, miegančių lyderių ir nesiilsinčių kvailių darbo, mes turime susitaikyti su mintimi, kad mūsų, dar neemigravusiųjų LR piliečių, gyvenamoji vieta yra:

1. Valstybė, kurioje reguliuojama ir varžoma viskas, kas tik juda, išskyrus politikų liežuvius. Todėl šioje valstybėje net Seimo NSGK pirmininkas gali be skrupulų kone visam pasauliui pareikšti, kad, pavyzdžiui, „Lietuvą užgrobė oligarchai.“ Va taip – panorėjo vieną gražią dieną ir užgrobė. Ir ne kokia Šiaurės Korėja ar šiaip branduolinius arsenalus valdantys neprieteliai mus užgrobė, bet... oligarchai. Tiksliau, viena verslo grupė, kokių pasaulyje yra milijonai ir kuri savo „ginklų“ arsenale teturi vieną iš daugelio žiniasklaidos priemonių ir vieną kitą landesnį žurnalistą. Įdomu, kaip po tokių pareiškimų užsienio investuotojai panorės Lietuvai patikėti savo kapitalą? Mat stebint aukštų šalies politikų, savo rankose laikančių visas šalies galios institucijas su visais naujai nupirktais tankais, ir tuo pat metu verkiančių, kad valstybę užgrobė oligarchai, darosi nebeaišku, kas užmauta ant tų politikų pečių: galvos ar tušti kibirai?

2. Valstybė, turinti tokią resursų valdymo sistemą, kuri akivaizdžiai užtikrina visas įmanomas landas valdininkų korupcijai. VSD pažymose atskleidžiama, kad taip vadinamieji „oligarchai“ per savo statytinius politikoje siekė gauti pelningus valstybės užsakymus ir laimėti viešuosius pirkimus. Tik gaila, kad nėra tokių pažymų, kurios atskleistų, kieno nurodymu ar pageidavimu mūsų šalyje iki šiol nėra skaidrios viešųjų pirkimų sistemos. T. y. tokios, kad „oligarchai“, norėdami laimėti viešąjį pirkimą ar gauti valstybės užsakymą, neprivalėtų nei mokėti kam nors kyšių, nei rūpintis išskirtine įtaka aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ar tik ne todėl, kad esant skaidriai viešųjų pirkimų sistemai patys politikai ir partijų statytiniai nebegalėtų „išsiplauti“ sau reikiamos dalies?

Štai net viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, sužinojusi, kad ES mažina savo paramą Lietuvai, lengviau atsiduso: „Mažiau bus ES pinigų, mažiau bus iššvaistoma“. Mat vykdant kai kuriuos ES pinigų „įsisavinimo“ projektus, į šoną „nuteka“ iki 40–50 proc lėšų.

3. Valstybė, kuri iki šiol neturi ekonominės strategijos ir milijardiniai valstybės resursai skirstomi ne pagal strateginius prioritetus, bet pagal „myliu – nemyliu“ ramunės žiedo principą.

Pavyzdžiui, paskaičius valstybės kontrolės išvadas apie Valstybės investicijų programos (VIP) kasmetinių milijardinių lėšų panaudojimą, susidaro įspūdis, kad tai ne valstybės fondas, o atskirų politikų asmeninė „kiaulė taupyklė“. Iš šios taupyklės pinigus ima visi, kas tik prie jos prisibrauna. Ir už juos ištuštėjusiuose regionuose stato visokiausius daugiafunkcius centrus, stadionus, baseinus tik tam, kad visą šį gėrį, nelyginant asmeninę dovaną, galėtų įteikti savo rinkėjui. Ir tas gėris dažniausiai tebūna reikalingas tik tiek, kol tęsiasi atskiro politiko rinkiminė viešųjų ryšių akcija, o paskui, deja, pasirodo esąs niekam nereikalingas ir amžiams užkonservuojamas. Iš šio fondo kai kas nusprendžia savo rinkėjams padovanoti turgų, o kas net šunų priekabas. Galima tik įsivaizduoti, jei tie užkonservuoti pinigai būtų atiduoti verslui ir už juos būtų pastatytos, pavyzdžiui, gamyklos.

Identiška situacija ir su ES pinigų skirstymu. Regionuose tik 12 procentų šių lėšų buvo skirta ekonomikos vystymui, o visa kita „sufarširuota“ į betoną, paminklus, gėlytes ar nesuskaičiuojamus bendruomenių „trali – vali“ renginius. Jeigu tie pinigai būtų buvę nukreipiami į verslo vystymą ar technologinę pažangą, tai verslas būtų turėjęs papildomų resursų atlyginimams didinti, jau nekalbant apie spartesnį ekonomikos augimą. Tačiau politikams mažiausiai reikia, kad šalyje būtų dideli atlyginimai, nes rinkimus laimėti lengviausia tada, kai paskelbi džihados karą „gobšiems“ verslininkams, o savo asmeninį dosnumą ir atvirą širdį liaudžiai parodai iš ES ar VIP pinigų dovanodamas pasmerktas likti tuščiomis kaimo mokyklas, nesibaigiančias bendruomenių šventes ar šunų priekabas. Tačiau tokie fokusai VSD niekada neužkliuvo ir niekas čia pavojaus valstybei nemato.

4. Valstybė, kuri kur kas labiau pasižymėjo ne aiškia finansų valdymo strategija, bet tikru resursų švaistymo bordeliu. Tačiau iki šiol nė vienas buvęs finansų ministras nėra už tai prisiėmęs jokios asmeninės atsakomybės. Nė vienam finansų ministrui nėra nuriedėjusi nė viena ašarėlė, kai buvo paskelbti duomenys, kad, remiantis ekspertinėmis įžvalgomis, šalyje kasmet iššvaistoma (išplaunama) apie 4 milijardai eurų.

Jokio lėšų švaistymo nemato ir nematė pati įtakingiausia „ekonominių ekspertizių“ kontora, kuri vadinasi „Lietuvos banku“ ir kuri puikuojasi turinti daugiausia ekonomistų viename kvadratiniame metre.

Ir nors Lietuva turi išsiugdžiusi daug puikių ekonomistų ir finansininkų, tačiau jie kažkodėl dirba privačiose kompanijose ar gyvena užsienyje, konsultuodami kitų šalių vyriausybes. Lietuvoje gi finansų ministrais tapdavo buhalterinius gebėjimus teturintys piliečiai. O daugiausiai ekonomistų viename kvadratiniame metre turinti ir kažkokią nepaaiškinamą įtaką vyriausybei daranti „Lietuvos banko“ kontora ekonominėms problemoms spręsti kol kas tesugeba tik pasiūlyti padidinti mokesčius savarankiškai dirbantiems žmonėms ir pailginti 7–8 metais pensinį amžių. Šiaip tokius „pasiūlymus“ nemokamai galėtų pateikti ir pirmos klasės mokiniai, o ne milžiniškus atlyginimus gaunantys „ekonomistai“. Tačiau VSD nuomone, ant supuvusių pamatų ir didelių nekompetencijų pastatytas visas šalies finansų valdymas jokio pavojaus valstybei nekelia.

5. Valstybė, kuri valdo begales neefektyviai veikiančių ir monopolines teises į rinką turinčių valstybės ir savivaldybių įmonių, kurios skirtos ne tiek dividendus mokėti, kiek politikų interesus tenkinti: įdarbinti jų giminaičius, partijos gerbėjus ir per neskaidrius sandorius įteisinančią sistemą, pasipildyti jų asmenines ar juos globojančių partijų kišenes. VSD pažymoje minima, kad minėtoji verslo grupė „darė tiesioginį spaudimą „Lietuvos Geležinkelių“ vadovybei dėl blogos įmonių veiklos“. Matote, spaudimas dėl blogos veiklos VSD užkliuvo, bet pati bloga, dešimtmečius besitęsianti LG veikla niekam iki šiol nekliuvo. Nes tos „blogos veiklos“ pašonėje šildėsi visi, kas tik sugebėjo prie jos prišliaužti.

Tačiau net daugiausiai ekonomistų viename kvadratiniame metre turinčiai ir garsius šūkius apie kaštų ir naudos analizę trimituojančiai kontorai kaip Lietuvos Bankas niekada nekilo mintis paskaičiuoti ir įvertinti nė vieno valstybės ar savivaldybės įmonių veiklos rodiklio (KPI). Ši kontora, turinti daugiausia ir brangiausiai apmokamų ekonomistų viename kvadratiniame metre, vargu, ar kada galėtų atsakyti į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, Olandijoje savivaldybės įmonės teikia gyventojams dvigubai pigesnes aplinkos tvarkymo paslaugas, kai tų įmonių darbuotojai uždirba trigubai didesnius atlyginimus nei Lietuvoje.

6. Valstybė, kuri savo ministerijų „kojinėse“ laiko prisikišusi daug „laisvų pinigų“, nors tuo pat metu lenda į skolas, verkia neturinti pinigų mokytojų atlyginimams kelti ir pan. Apie tai viename savo interviu prasitarė vienas iš buvusių Seimo pirmininkų, aiškindamas, kodėl verslininkai lenda prie valdžios. Pasirodo, jie lenda todėl, kad... „žino, jog ES fonduose ir ministerijose yra daug laisvų pinigų“. Akivaizdu, jeigu tų laisvų pinigų nebūtų, o visi resursai būtų skirstomi aiškiai ir skaidriai, tai ir jokio „oligarchų“ lindimo prie jų nebūtų. Tačiau, jei tų laisvų pinigų nebūtų, tai kuo gi tada pamaloninsi visus „artimus imperatoriui“, t. y. atskiroms politinėms partijoms palankius žmones ar jų grupes?

7. Valstybė, kuri aplipusi valdininkais, tarsi koks medaus korys alkanomis musėmis. Šioje valstybėje nėra nei kaštų apskaitos, nei valdymo procesų analizės. Tokia valdininkų armija pasižymi ypatingu darbo neefektyvumu, tačiau puikiai pasitarnauja kaip pagrindinis ramstis nomenklatūrinei galiai įtvirtinti. Pavyzdžiui, Kėdainiuose, mažėjant žmonių skaičiui ir savivaldybės funkcijoms, be skrupulų vis bandoma steigti naujus valdininkų etatus, tokius kaip „bendruomenių koordinatoriai“ , kurie akivaizdžiai būtų skirti ne kam kitam, o „politrukų“ funkcijoms vykdyti rajoną valdančios „chebrytės“ naudai.

Negana to, šioje valstybėje net tokios institucijos kaip VSD, privalančios rūpintis valstybės saugumu, aukščiausio rango politikų dėka yra paverstos tik spec. pažymų fabrikėliu ir bankeliu, kur dešimtmečius renkami ir saugomi kompromatai apie politinius oponentus ar šiaip verslininkus, kad vėliau, atėjus valandai X, juos būtų galima ištraukti į dienos šviesą ir panaudoti kaip kokį „dichlofosą“ politiniams konkurentams „praretinti“.

Įdomiausia tai, kad šioje valstybėje naudoti tarnybinį automobilį asmeniniams poreikiams yra nusikaltimas, tačiau tokiems poreikiams naudoti atskirus valdininkų etatus ar net svarbiausias šalies institucijas su visais jų kaštais – jokio nusikaltimo nėra.

8. Valstybė, kurioje nė viena parlamentinė partija neturi aiškios ideologijos, o į Seimą dažniausiai patenka išskirtinai viešųjų ryšių specialistams padedant. Kalbama, kad Liberalų sąjūdį į Seimą atvedė koncernas „MG Baltic“, o kas atvedė kitas partijas? Ar tik ne viešųjų ryšių specialistai, kurie, manipuliuodami rinkėjų emocijomis, pasinaudodami jų finansiniu neraštingumu ir kritinio mąstymo trūkumu, papildė Seimą ne tik partijų lyderiais, bet ir visu ešalonu „nesiilsinčių kvailių“, kurie net nežino, kas yra BVP, bet suteikia sau teisę priiminėti ar net siūlyti ekonominius įstatymus. Tačiau tokia didžiulė „nesiilsinčių kvailių“ įtaka mūsų valstybės ateičiai kol kas VSD nesudomino.

9. Valstybė, kurioje pati geriausia strategija užimti valdžią ir joje ilgai išsilaikyti yra „skaldyk ir valdyk“ strategija. Todėl neatsitiktinai čia gausu tiek visokiausių valstybės finansuojamų „šaraškino“ kontorų ir kontorėlių, kurių pagrindinė funkcija – skleisti demagogijas ir skaldyti visuomenę: darbdavius kiršinti su darbuotojais, turtingus su neturtingais, vienus verslininkus pjudyti su kitais ir pan. Kažkodėl tiems „šaraškino“ kontorų viršininkams suteikiama visagalė teisė manipuliuoti iš konteksto ištrauktais skaičiais, kurie skirti tik supriešinti visuomenę, bet jokiu būdu ne spręsti problemas... Ir čia nėra nė vienos kontoros, kuri per du dešimtmečius būtų pareikalavusi mokyklose įvesti privalomojo ekonominio raštingumo pamokas. Akivaizdu, kad politikams labai paranku turėti neraštingą tautos dalį, kuriai, numetus vieną iš kelių milijonų pasaulyje sudarytų statistinių lentelių (pavyzdžiui, apie pajamų nelygybę), galima sulaukti gausios palaikančių, „teisybės“ ištroškusių rinkėjų armijos.

Tačiau VSD, kai vyksta toks visuomenės kiršinimas ir skaldymas, nematė ir nemato jokio pavojaus valstybei.

10. Valstybė, kurioje valdininkai braunasi į šiltus postus tik tam, kad mėgautųsi įstatymų suteiktomis galiomis valdyti visus, prie ko tik gali „prisiknisti“. Kaip dar kitaip būtų galima paaiškinti buvusio VMI viršininko garsiąją frazę: „Aš juos laikau už konkolų“. Šioje šalyje nėra normalaus valdžios ir verslo bendradarbiavimo (pagal šį rodiklį GTCI indekse esame 73 vietoje tarp 119 šalių) , o jei ir yra, tai jis dagiausiai apsiriboja verslininkų „laikymo už konkolų“ malonumais. Nenuostabu, kad verslininkai, saugodami savo „konkolus“, su visu kapitalu emigruoja iš Lietuvos arba perinvestuoja čia pinigus per trečiąsias šalis, palikdami jose liūto dalį sumokamų mokesčių. Lietuvoje net 10 procentų visų tiesioginių užsienio investicijų sudaro lietuviškas kapitalas, tik „prasuktas“ per trečiąsias šalis. Remiantis šiuo „garbingu“ rodikliu, esame antri Europoje. Kaip vieną iš pagrindinių tokių sprendimo priežasčių verslininkai įvardija nestabilią teisinę aplinką.

Tačiau, VSD nuomone, tokie verslininkų „laikymo už konkolų“ procesai jokio pavojaus valstybei nesukelia.

11. Valstybė, kurioje atsakomybės tarp verslininkų ir valdininkų paskirstytos santykiu 100 su 0. Tai reiškia, kad už viską, kas vyksta šalyje, atsakingi verslininkai, o valdininkai yra tarsi kokie amžinojo nekaltybės diržo nešiotojai. Štai, pavyzdžiui, mažiausiai ekonomistų viename kvadratiniame metre turintis Seimo NSGK ir jo pirmininkas ant savo penkių pirštų „primetė“, kad kai kurie verslininkai padarė valstybei didelę žalą ir turės ją atlyginti. Tačiau NSGK pirmininkas, panašu, taip ir nesiruošia paklausti, už ką atlyginimus gaudavo visi anksčiau buvę finansų ministrai, jų pavaldume esančių kontroliuojančių institucijų kėdes užsėdę valdininkai ar visų „šaraškino“ kontorų ekonomistai, kurių tiesioginė ir netiesioginė pareiga buvo stebėti ir kontroliuoti, kad visi verslininkai dirbtų nedarydami pažeidimų. Akivaizdu, kad šiai kompanijai niekas jokių pretenzijų reikšti nesiruošia. Pasirodo, net ir dabar, jau klibant senosios politinės nomenklatūros pamatams, valdininko ir politiko „šventos karvės“ statusas lieka nepajudinamas. Tačiau toks statusas, VSD nuomone, jokio pavojaus valstybei nekelia.

Iš šių 11 pastebėjimų peršasi išvada, kad tie baisieji „oligarchai“, turėdami kelis smalsius žurnalistus, padarė tik vieną vienintelę linksmą nuodėmę. Tai yra pasinaudoję valstybės vadovų ir juos aptarnaujančių valdininkų pavyzdžiu, juos pačius šiek tiek „palaikė už konkolų“. Ir to niekaip nebūtų galėję padaryti, jei mūsų aukščiausiems politikams valstybės interesas būtų rūpėjęs labiau nei jų pačių asmeninės ambicijos, reitingai, puikybė, gražus atvaizdėlis „telike“, begalinė baimė prarasti šiltus postus ar noras pasipildyti savo asmenines kišenes. Ir, žinoma, jeigu valdant valstybę būtų buvusi tiesiog pati elementariausia tvarka.

Taigi, mielieji mūsų tautos tarnai, pradėkite nuo savęs, išsišluokite savo kiemą, mylėkite valstybę bent šiek tiek labiau nei savo šiltą kėdę, ir jokie oligarchai mūsų valstybės neužpuls. Netgi įtakos nesugebės padaryti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Agnė Jasinskaitė. 2019-ųjų permainoms – masinis pasiruošimas (1)

2019-ųjų pradžia, kuomet įsigalios sulig mokesčių reforma priimti pakeitimai, taps tikru lūžio...

Laura Galdikienė. Darbo rinka – lyg išspaustas apelsinas? (12)

Šiuo metu Lietuvos darbo rinka primena spaudžiamą apelsiną. Kai atrodo, jog liko tik sausa...

Rimvydas Milašius. (Ne)žinoma aprangos ir tekstilės pramonės realybė: kodėl nevilioja sparčiai augantis sektorius? (4)

Pastaraisiais metais aprangos ir tekstilės sektorius Lietuvoje ypač sėkmingai vystosi, o...

Jonas Butkevičius. Kada išguisime sovietinius standartus iš savo galvų? (15)

Pastaruoju metu suaktyvėjo kalbos apie viešojo transporto modernizavimą – ir spūstys...

Robertas Dargis. Ar nykstančią demokratinę sistemą pakeisime klounais? (45)

Lenkų disidentas Adam Michnik yra pasakęs: revoliucija mėgsta ryškias spalvas. Bolševikai -...

Top naujienos

Ūkio ministras apie maisto kuponus: nežinau, iš kur atsiranda tokios idėjos (188)

Ar kainų mažinimą pagrindiniu tikslu išsikėlusi vyriausybė savęs neįvarė į kampą? „ Delfi...

Panevėžį drebina kūdikio netektis: po ligoninės išvadų – neįtikimos ir šokiruojančios detalės (72)

Kūdikio Respublikinėje Panevėžio ligoninėje spalį netekusios Ilonos iš mažo miestelio...

Orai: naktys darysis vis šaltesnės (2)

Labai norėtųsi, kad reiškiniai atmosferoje pasikeistų ir savaitgalio orų prognozė...

Į Maroką sugrįžti nenorėtų: vietiniai dedasi šventais, o išdarinėja velniai žino ką (85)

Manau, visi nors kažką girdėję apie Marakešą žino tą chrestomatinę situaciją, kai žioplam...

Moters gyvenimas priminė košmarą: kai tokie artimieji, tai ir priešų nereikia (8)

Vieni vaikystę prisimena su nostalgija, kiti – su baime. Šiurpia istorija pasidalinusią Aušrą...

Nuo likimo nepabėgęs Adomaitis: žinojome, kad bus problemų (47)

Vienas geresnių sezono rungtynių sužaidęs Vilniaus „Rytas“ atitinkamos satisfakcijos negavo...

Kinija demonstruoja savo paslaptingąjį „J-20“ (110)

Kinijos karinės oro pajėgos Žuhajuje vykusioje tarptautinėje aviacijos parodoje pademonstravo savo...

Vilniaus naktinių klubų gražuolės turi savo taisykles: geria kavą, prašo vaikinų palydos ir maskuojasi juodai (79)

Ne paslaptis, kad naktiniai klubai – kaip atskiras pasaulis. Tai, kas juose vyksta po vidurnakčio,...

Kalėjimų sistemoje bręsta naujas skandalas (66)

Skandalas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nukentėjusysis tvirtina, kad prieš pat teismo posėdį į...

Iš emigracijos grįžusi lietuvė ir toliau renkasi mokėti mokesčius Britanijai (251)

Laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje (ES) leidžia per savo karjeros metus lengvai...