Kieno ausys kyšo už šio laiško, žinių nėra, tačiau jo turinys yra tiesiog identiškas Seimo opozicijos nuolat transliuojamai „baladei“ apie būtinumą didinti biudžeto perskirstymą ir mokesčius vardan šalies gerovės. Ir apie finansų ministro V. Šapokos „didžiąją nuodėmę“, padarytą sumažinus darbo jėgos apmokestinimą. Nors tas apmokestinimas buvo vienas iš didžiausių pasaulyje (pagal šį rodiklį Lietuva užėmė 130 vietą tarp 140 pasaulio šalių [2]) ir tempė žemyn visus šalies konkurencingumo rodiklius, tačiau opozicijai šis faktas niekada „kojų nespaudė“.
Tiesa, dar yra ir senosios nomenklatūros į šiltus postus sukišti ekonomistai, kurie taip pat nuosekliai palaiko šią Seimo dešiniosios opozicijos brėžiamą svieto lyginimo „gairę“.
Kur ir kieno ausys kyšo iš įvairiausių kontorų pareiškimų šioje intrigų pilnoje valstybėje, jau sunku suprasti. Aišku tik viena, kad Lietuvos svieto lygintojai augina raumenis ir ateinančių Seimo rinkimų kovose visas opiumas liaudžiai bus sudėtas į formulę „atimti ir padalinti“. Ir į pažadus, kad socialinei sričiai skirtas finansavimas bus padidintas iki ES vidurkio – bent jau tokį pageidavimą išreiškė minėto laiško autorė.
Jokių kitų ekonominių rodiklių, pagal kuriuos esame ES dugne, lygintojams gerinti niekada nereikėjo ir nereikės, mat jų rinkėjai ir gerbėjai šventai tiki, kad šalies gerovė gerėja ne nuo to, kiek ir kaip šalis uždirba, o kaip perskirsto. Tiksliau – kaip atima ir padalina. Ir, kad pasaulio bambos vaidmenį Lietuvoje atlieka ne tie žmonės, kurie gėrį sukuria, bet tie, kurie viską dalina ir nuolat dejuoja, kad to dalinamo gėrio mažai ir mažai.
Todėl niekas iš šios lygintojų kompanijos „nemato“, kad 2019 metais valstybės ir savivaldybių biudžetų konsoliduoti asignavimai socialinei apsaugai padidėjo net dvigubai, lyginant su praėjusiais ir visais kitais anksčiau buvusiais metais – nuo 1,79 mlrd. iki 3,45 mlrd. Tokio skaičiaus socialinės apsaugos „eilutėje“ Lietuva neturėjo per visą savo nepriklausomo gyvavimo istoriją. Tuo tarpu asignavimai ekonomikai 2019 metais sumažėjo 52 tūkst. eurų.
Niekas iš tų lygintojų „nemato“ ir fakto, kad absoliutus skurdas Lietuvoje nuosekliai mažėja, o nemažėja šis rodiklis tik tarp bedarbių, kurie ir sudaro „liūto dalį“ visų skurstančių – net 53 proc. Įdomu, kaip ta „skurdo kontora“ įsivaizduoja „neskurstantį ir gerovėje besimaudantį bedarbį“, kuris metų metus neieško darbo ar dirba nelegaliai? Ir dar įdomiau, kodėl ši „skurdo kontora“ nevertė iš postų ankstesniųjų finansų ministrų, kurie socialinei apsaugai skirdavo dvigubai mažiau lėšų ir kuriems vadovaujant, absoliutus skurdas ne mažėdavo, bet didėdavo?
Nors finansų ministro sudėliotas 2019 metų biudžetas yra kaip niekad socialistinis, lygintojams vis tiek to negana. Čia jau tiktų perfrazuota patarlė: „kiek socialistą bemaitintum, jis vis tiek į svetimą kišenę žiūri“.
Tik įdomu, ką šioje valstybėje turėtų veikti piliečiai, kurie vis dar nori ekonomiškai augančios, inovatyvios ir tvirtėjančios valstybės ir kuriems reikia visiškai kitų ekonominių rodiklių, nei uždirbtų pinigų perskirstymo dydis.
Buldozeris „du viename“ – naikinti ir skurdui, ir valstybės ateičiai
Ir tarsi koks dangaus ženklas, tą pačią dieną kartu su „skurdo kontoros“ laiško pasirodymu, akiratyje pasirodė ir pasaulinis kiekvienos šalies inovacijų indekso skaičiavimas [1]. Tyrimas parodė, kad laikams, kada lyginomės su Estija, jau galime pasakyti „ate“.
Estijos, taip sakant, jau ir kulnų nebesimato – taip toli jie pažengė į priekį pagal visus valstybės pažangos rodiklius. Dabar ES erdvėje mums belieka dairytis tik į Bulgariją ir Rumuniją bei džiaugtis radus bent kelis skaičius, pagal kuriuos šios šalys mūsų dar neaplenkė.
Pradžiai reikia paminėti, kad šiuose inovacijų reitinguose, matuojančiuose inovacijų išvystymo lygį 129 pasaulio valstybėse, yra ir palankių Lietuvai rodiklių. Pavyzdžiui, mus į viršų stipriai tempia tai, kad pagal mokytojų skaičių vienam mokiniui esame net 7 vietoje pasaulyje (nors vis dar verkiame, kad trūksta mokytojų). Tokį pat mokinių ir mokytojų skaičiaus santykį turi ir ant naftos gręžinių sėdinti labai turtinga valstybė Kuveitas. Mes naftos neturime, tačiau prabangą turėti tiek daug mokytojų, sau leidžiame. Beje, Kuveitas didžiuojasi per trumpą laiką sukurta kokybiška švietimo sistema ir gerais vaikų pasiekimais, tuo tarpu Lietuvos vaikų rezultatai pagal PISA 2015 duomenis, labai apgailėtini. Tačiau Lietuvos lygintojams ir „skurdo kontoroms“ visiškai nereikia, kad mūsų mokinių gebėjimai siektų ES vidurkį – čia svarbus tik socialinių išmokų vidurkis. Mat pagal jų nepalaužiamą tikėjimą šalis yra turtinga ne tada, kai turi daug talentų ir kompetencijų, bet tada, kai daug atima ir daug padalina.
Ir dar viena labai gera žinia yra ta, kad Lietuvos žmonės labai kūrybingi – pagal on-line kūrybiškumą esame gana aukštoje 15 vietoje, o pagal mobiliųjų programėlių kūrimą užimame net 4 vietą pasaulyje.
Tačiau on-line erdvė, deja, kol kas tėra vienintelė vieta, kur Lietuvos jaunimas ir startuoliai gali reikšti savo kūrybinius gebėjimus. Valstybei šių gebėjimų kaip potencialo šalies biudžeto papildymui, panašu, ypatingai nereikia.
Mat pagal inovacinių klasterių kūrimą Lietuva yra tik 90 vietoje visame pasaulyje. Net vyriausybės on-line paslaugų teikimas yra 45 vietoje. Vyriausybė, tiesiog panosėje turėdama visus kūrybinius resursus, reikalingus paslaugų efektyvumo gerinimui, vis dar mėgaujasi „gyvąja“ biurokratija.
Pagal IT paslaugų eksportą esame 81 vietoje pasaulyje. Šių paslaugų eksportas sudaro tik 1 proc. nuo visų prekybos apimčių. Bulgarijoje ir Rumunijoje – atitinkamai 3 ir 4,9 proc.
Pagal mokėjimus už intelektualią nuosavybę esame tik 90-oje vietoje ir tam išleidžiame tik 0,2 proc. nuo visų prekybos apimčių. Rumunija šiems mokėjimams išleidžia 5 kartus daugiau, Bulgarija – 2,5 karto.
Pagal išlaidas programinei įrangai Lietuva – 97 vietoje. Tam išleidžiame tik 0,1 proc. nuo BVP. Rumunija ir Bulgarija tam tikslui išleidžia tris kartus didesnę BVP dalį.
Šie rodikliai, parodantys, kad mūsų šalis uždirbtus pinigus investuoja labiau į pilvus (tiesiogine ir netiesiogine prasme), o ne į protus, kol kas niekam neįdomūs. Neįdomūs ir patiems politikams, kurie savo rinkiminiuose lozunguose žadėjo Lietuvą paversti inovacijų, aukštųjų technologijų meka ar net pasaulio fintech sostine. Ir norinčių kovoti su šalyje klestinčiu inovacijų bei technologinės pažangos skurdu, kol kas nėra.
Dar vienas labai graudus Lietuvos rodiklis ir giluminė ekonominių problemų priežastis – labai ribotos galimybės Lietuvos verslui skolintis. Pagal Domestic credit to private sector rodiklį esame tarp paskutiniųjų pasaulyje – net 101 vietoje. Nuo dar didesnės negarbės mus gelbėja tik Rumunija, kuri yra dar žemesnėje pozicijoje.
Paskolų privačiam sektoriui ir BVP santykis Lietuvoje tėra tik 41 proc. Palyginimui Bulgarijoje – 51 proc., Estijoje – 62 proc., JAV – net 186 proc. ES vidurkis – 86 proc., t. y. – dvigubai didesnis nei Lietuvos. Tokią „garbę“ Lietuvai sukūrė visi iki šiol buvę finansų ministrai, tačiau „skurdo kontoros“ atstovai kažkodėl iš postų jų nevertė.
Ir lygintojams verslo sąlygų, atitinkančių ES vidurkį, nereikia. Jiems reikia tik socialinių išmokų vidurkio.
Į visų lygintojų akiratį nepatenka dar vienas svarbus Gross capital formation rodiklis, nusakantis valstybės tvarumą. Jis parodo, kokią BVP dalį skiriame ilgalaikėms investicijoms, kurios reikalingos naujoms prekėms ir paslaugoms kurti. Čia jau esame visiškai paskutiniai ES ir beveik paskutiniai visame pasaulyje – net 108 vietoje.
Investicijoms skiriame tik 18 proc. nuo BVP. Tuo tarpu Bulgarija, Rumunija, Estija – atitinkamai 21, 24 ir 27 proc. Todėl Estija, kurioje BVP rodikliai maždaug vienodi su Lietuva, yra sukaupusi dvigubai daugiau turto nei Lietuva. O sparčiai augančios Azijos šalys ekonominiams „lašiniams“ auginti panaudoja dar didesnes BVP dalis. Pavyzdžiui, Kinija – net 44 proc.
Akivaizdu, kad Lietuvos politikai su visomis skurdo mažinimo kontoromis niekada nematė reikalo investuoti į šalies ateitį, o siekė tik viską kuo greičiau padalinti ir pravalgyti. Negana to, kad savo labai silpnoje švietimo sistemoje neugdome vaikų konkurencingų gebėjimų, bet dar ir nekaupiame jiems turto ateičiai. Nenuostabu, kad pagal pasiruošimą ateičiai Lietuva tėra tik 86 vietoje [2]. Tačiau lygintojams jokių ateities vidurkių nereikia. Jiems reikia tik socialinių išmokų vidurkio. Čia ir dabar. Nesvarbu iš kur ir kaip.
Ir nė vienas politikas, žongliruojantis BVP perskirstymo koeficientais, kažkaip nemato reikalo užmesti akį ne tik į BVP kiekybę, bet ir į jo kokybę bei struktūrą.
Juk atlyginimų ir tuo pačiu socialinių išmokų didėjimo potencialas yra ne visame BVP, o tik toje dalyje, kuri vadinasi investicijomis ir grynuoju eksportu, bet jokiu būdu ne toje, kuri vadinasi „vyriausybės išlaidos“ ir kurioje slepiasi neefektyvus lėšų panaudojimas su visokiais auksinių šaukštų pirkimais. Tačiau kai kurie „skurdo kontorų“ projektuose dalyvaujantys ekonomistai jau baigia įtikinti liaudį, kad kuo daugiau valdininkai iššvaisto valstybės lėšų, tuo labiau turi didėti atlyginimai ir socialinės išmokos.
Akivaizdu, kad lygintojams visiškai dzin tos BVP struktūros, dzin turto, investicijų, inovacijų ir talentų kiekis, dzin vaikų pasiekimai moksle, dzin valstybės tvarumas ir konkurencingumas, dzin ir pati valstybės ateitis. Nes yra vienas stebuklingas „biudžeto perskirstymo“ rodiklis, kuriuo, tarsi jaučiui raudonu skuduru pamojavus prieš rinkėjų nosis, galima užkariauti didžiąją dalį valdžios sostų. O kad kovos būtų lengvesnės, visada į pagalbą ateis kokia nors „skurdo kontora“, kuri, tarsi koks Leninas iš Razlivo rašys laiškus Prezidentui ir nurodinės, kur kada ir kokį ministrą reikia „išversti.“
P.S. Straipsnyje minėta 3 darbuotojus turinti „skurdo kontora“ kasmet valstybei kainuoja apie 70 000 eurų. O pagrindinė jos veikla, žinoma, – ES pinigų „įsisavinimas“ kovai su skurdu ir reguliarus visaliaudinis panikos kėlimas, garsiai rėkiant, kad skurdas didėja.
Šaltiniai:
3. R.Pukenė. „Parašė atvirą laišką Nausėdai. Likus šiam ministrui, jūsų pagrindinis tikslas liks neįgyvendintas“. Delfi, 2019.07.24.
