Mat šiek tiek daugiau nei po pusmečio į eterį išėjo Prezidento ekonomikos patarėjai ir tarė „The show must go on“. Ir pasiūlė 100 milijonų vertės svieto lyginimo projektą, kuris padėtų pensijas Lietuvoje padidinti maždaug 10 eurų. Neva taip būtų teisingiau ir sąžiningiau. Ir tų 10 eurų, galima suprasti, kaip tik labai ir trūksta gerovės valstybės sukūrimui
Na, patarėjai sako – patarėjai žino. Belieka suskaičiuoti aukas, kurios bus apsvilintos ant patarėjų „teisybės aukuro“.
Pirmoji auka – IDV (individualia veikla) besiverčiantys asmenys
Patarėjai, kaip ir jų buvę kolegos iš Lietuvos banko, šią žmonių grupę vadina „gyvulių ūkiu“ ir siūlo jai padidinti pelno mokesčius nuo 15 iki 20–27 procentų. Šis pasiūlymas reikštų, kad būtų galima padidinti pensijas NET... 1 ar 2 eurais! Tikrai „įspūdinga“ suma valstybės gerovės pamatams sukurti.
IDV grupei priklauso žmonės, kurie patys susikuria savo darbo vietas ir kurių veiklos ekonominis modelis niekuo nesiskiria nuo verslo įmonės modelio, išskyrus tai, kad jie samdo tik vieną darbuotoją, t. y. patį save.
Dirbdami pagal IDV jie gauna pardavimo pajamas, patiria pardavimo išlaidas, o metų gale jų buhalteriai suskaičiuoja pelną ir nuo to pelno sumoka 15 proc. pelno mokestį – lygiai taip pat kaip ir visos verslo įmonės. Tačiau patarėjai mano, kad iš pajamų atėmus išlaidas, išeina ne pelnas, bet tos pačios pajamos ir siūlo, kad ir jos būtų apmokestintos taip kaip samdomų darbuotojų atlyginimai. Na, pajamos tai pajamos. Ko nesugalvosi, kai reikia to 1 euro gerovės valstybei...
IDV užsiimantys žmonės – tai tie, kurie patys prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir visas su savo veikla susijusias rizikas. Jie nieko niekada neprašo iš valstybės, jie neturi atostogų ir darbdavių, kurie mokėtų „atostoginius“. Jie neturi jokių jų teises ginančių ir valstybės milijonais šeriamų kontorų. Jie niekada neverkia dėl to, kad kažkas kaltas dėl jų nelaimingo gyvenimo. Tokius žmones kitų valstybių vadovai vadina šalies aukso fondu, tačiau LR Prezidento patarėjai mano, kad žodis „atsakomybė“ jokios vertės šiame pasaulyje nebeturi ir jokių mokestinių bonusų jos skatinimui skirti nereikia. Mat dabar trūks plyš reikia to vieno euro valstybės gerovei.
Beje, IDV grupei priklauso ir vadinamieji freelanceriai, kuriuos pasaulio ekonomikos ekspertai vadina ateities profesija ir kurie bus naujai besiformuojančio pasaulinio ekonominio modelio „gig economy“ smogiamoji jėga. Jų konkurencingumas globaliniame kontekste tampa ypač svarbus kiekvienos šalies ekonomikai, mat freelancerių darbo vietos jau keliasi „į debesis“ ir jie, sėdėdami namuose, jau gali dirbti bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Pavyzdžiui, Bangladešo jaunuolis, sėdėdamas savo skurdžioje trobelėje, gali teikti paslaugas JAV korporacijoms. Ir jau teikia, pavyzdžiui, suvedinėdamas klientų duomenis. Ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 metais vien Azijos šalyse tokios mobilios darbo jėgos bus apie 1 milijardas žmonių.
Kaip Lietuvos freelanceriai pajėgs konkuruoti su iš Azijos per „debesis“ ateinančiais paslaugų teikėjais, nei gerovės valstybės kūrėjams, nei kovotojams su „gyvulių ūkiu“ galvos neskauda. Nes trūks plyš dabar reikia to vieno euro gerovės valstybei.
Antroji auka – „nelemtieji kapitalistai“
Patarėjai siūlo jiems padidinti dividendų mokesčius nuo 15 iki 20 proc. Dėl šio svieto „aplyginimo“ pensijos galėtų padidėti dar maždaug... vienu euru.
Dėl kapitalo, kurio Lietuvoje katastrofiškai trūksta, pasitraukimo patarėjai jokių rizikų nemato. Anot jų, niekur tas kapitalas nebėgo anksčiau, nebėgs ir dabar. Belieka pasveikinti patarėjus su naujos ekonominės logikos atradimu, kuri tiesiog nukopijuota nuo žymaus Tado Blindos posakio „šiais laikais mužikai kantrūs“.
Ar tikrai tokie kantrūs, neaišku, mat nemaža dalis Lietuvos kapitalo, žvelgiant į TUI užsienio šalyse, jau yra išbėgusi. Ir, pirmiausia, į Nyderlandus, Kiprą bei Estiją – t. y. ten, kur mažiausi mokesčiai.
Kodėl Lietuvos „kapitalistai“, ypač vykdantys tarptautinį verslą, galėtų atsisakyti galimybės savo holdingus „prisiregistruoti“ Estijoje, jokių argumentų visuose svieto lyginimo „pogromuose“ nesigirdėdavo, nesigirdi jų ir dabar.
Pavyzdžiui, Estijoje, norint 1 milijoną pelno paversti dividendų pajamomis, reikia sumokėti 200 000 eurų mokesčių, kai Lietuvoje po siūlomų pakeitimų tektų pakloti vos ne dvigubai daugiau – 320 000 eurų (1 lentelė). Dar gerai, jei „permetęs“ į Estiją savo kapitalą verslininkas liktų Lietuvos rezidentu, tada dalis pinigų grįžtų į Lietuvos biudžetą.
1. Lentelė. Kapitalo pajamų apmokestinimas Lietuvoje ir Estijoje
P. S. Pelno mokestis Estijoje mokamas tik skirstant pelną, todėl jis prilygintas dividendams.
Tačiau nuo verslo perkėlimo į Estiją iki tapimo tos šalies rezidentu – vos vienas žingsnis. Mat Estija vilioja ir gerokai geresnėmis švietimo bei medicinos paslaugomis ir kur kas adekvatesne pensijų sistema, jau nekalbant apie gerokai stabilesnę ir populizmui atsparią verslo aplinką.
Bet užmojis suduoti smūgį „kapitalistams“, po kurio pensijos padidėtų 1 euru, atrodo tikrai patraukliai ir atitinka šių dienų Lietuvos „dvasinius poreikius“.
Į šalies biudžetą kasmet surenkama apie 400 milijonų GPM mokesčių nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų (IDV, dividendų, palūkanų) ir siūlymas šias pajamas papildomai apmokestinti dar 5 proc. šalies biudžetui reikštų papildomus 20 milijonų kasmet. Galima tik įsivaizduoti, kaip iš šios sumos juokiasi visi auksinių šaukštų pirkėjai, auksinių tualetų statytojai ir įvairiausi ES pinigų įsisavintojai. Palyginimui – pavyzdžiui, vien bedarbių mokymo projektas „Atrask save“, kurio metu bedarbiai susirenka į vadinamąją darbo biržą pažaisti kortomis (situaciją demaskavo žurnalistai), kainuoja 37 milijonus.
Beje ir pats Prezidentas yra minėjęs, kad sutvarkius viešųjų pirkimų „klondaiką“, į šalies biudžetą patektų ne vienas šimtas papildomų milijonų. Jam antrino ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, suskaičiavusi, kad maždaug 20 proc. pirkimams skirtų lėšų nueina į šoną. O tai – maždaug 1 milijardas eurų ir maždaug 100 eurų papildomos pensijos kiekvienam pensininkui kas mėnesį.
Trečioji auka – ūkininkai
Patarėjų siūlymas sumažinti ūkininkams dyzelinio kuro akcizų lengvatas leistų padidinti pensijas maždaug 3–5 eurais. Čia jau tikrai „svarbus“ žingsnis gerovės valstybės link.
Jau tapo beveik tradicija, kad dažnam naujai į valdžią išrinktam politikui „užvažiuoti“ ant ūkininkų yra svarbiau, nei bobutei kas vakarą sukalbėti dešimt „Sveika Marijų“. Taip pat jau tapo tradicija, kad su žemės ūkiu susijusius išminties perlus dažniausiai barsto tie, kurie neturi jokio supratimo apie žemės ūkio verslo specifiką. Prezidento patarėjai, panašu, užlipo ant to paties grėblio. Gerai tik tiek, kad nors argumentai šį kartą solidesni, mat prieš keletą metų vienas iš argumentų mokesčių ūkininkams didinimui buvo tas, kad... ūkininkai vaikšto su gerais švarkais.
Įdomu ir tai, kad apie regioninės atskirties mažinimą suokiantys politikai visaip bando sunaikinti tą verslą, kuris kaip tik ir palaiko ekonominę gyvybę regionuose. Dažnas politikas visaip stengiasi kuo daugiau lėšų atimti iš ūkininkų, kad paskui tuos pinigus galėtų atgal sugrąžinti kaimui. Ir, žinoma, ne įrenginėdamas laukuose kokius nors verslo efektyvumą didinančius išmaniuosius agronomus, bet dovanodamas kaimo liaudžiai bibliotekas, šaligatvius, paminklus, koncertus ir fejerverkus. Ir tuo pačiu besimėgaudamas visais viešųjų pirkimų teikiamais malonumais.
Ką šiuo atveju geriausio galėtų padaryti šalies lyderiai?
Pirmiausia – pareikalauti, kad pagaliau būtų atliktas Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo tyrimas ir numatytos ilgalaikės Lietuvos žemės ūkio politikos kryptys. Jau vien tam, kad pagaliau baigtųsi tas isteriškas bene darbščiausios žmonių grupės spardymas ir mokestinė sistema būtų formuojama remiantis sektoriaus konkurencingumo rodikliais, o ne ūkininkų švarkų etiketėmis.
Konkurencingumo tyrime svarbiausia būtų:
1. ES tiesioginių išmokų palyginimas;
2. Klimato sąlygų, lemiančių ūkininkų darbo rezultatus palyginimas;
3. Technologinės bazės palyginimas;
4. MTEP (mokslinės techninės eksperimentinės plėtros) palyginimas.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje labai daug socialinių mokslų daktarų, kurie, tarsi kokie dangaus kanceliarijos atstovai, visada žino, kaip kas turi gyventi, bet labai mažai yra mokslininkų, kurie žino, kokias burokėlių sėklas yra geriausia sėti Lietuvos laukuose. O šalyse, su kuriomis konkuruoja Lietuvos ūkininkai, mokslo ir žemės ūkio bendravimas yra kur kas stipresnis.
Atlikus tokius tyrimus pagaliau būtų galima sudėlioti taškus ant „i“ ir nuspręsti, ar apskritai tas žemės ūkis reikalingas. Mat atsitiko taip, kad kai kurių politinių demagogų dėka daug kas Lietuvoje jau yra įtikėję, kad žemės ūkis yra našta valstybei ir kad jį sunaikinus, Lietuvos laukuose vietoj bulvių kaip mat ims dygti aukštųjų technologijų korporacijos.
Jeigu būtų nuspręsta, kad žemės ūkis Lietuvoje ir toliau turi likti, tada reiktų nustoti atiminėti iš ūkininkų resursus ir, atvirkščiai, – skirti jiems papildomas paramas tam, kad žemės ūkis pakiltų į aukštesnį ir pasaulinius standartus atitinkantį technologinį lygmenį bei užkariaudamas vis naujas pasaulio šalių rinkas neštų papildomus pinigus į biudžetą. Ir tuos geidžiamus 100 milijonų pensijoms didinti būtų galima surinkti ne atimant ir padalinant, bet, pavyzdžiui, aprūpinant gerais maisto produktais kelis Kinijos kaimus.
Juolab kad naujai išrinktas Prezidentas yra pasiryžęs plėtoti ne tik politinę, bet ir ekonominę diplomatiją, todėl jo pagalba Lietuvos verslui pasiekiant tolimąsias pasaulio rinkas būtų ypač svarbi.
Ketvirtoji auka – mažiausius atlyginimus uždirbantys žmonės
Patarėjai siūlo šiai grupei žmonių lėtinti NPD didinimą. Išvertus į žmonių kalbą tai reikštų, kad reiktų atimti iš mažiau skurstančių, bet dirbančių, ir atiduoti labiau skurstantiems, bet nedirbantiems. Čia jau, kaip sakoma, no comments...
Kas blogiau: pensininkų ar idėjų skurdas?
Įvertinus visus šio „šimtas šešiolikto“ svieto lyginimo pasiūlymo „pros and cons“, išvada peršasi tokia: nauda – apie 10 eurų pensijų ir kai kurių socialinių išmokų padidėjimas. Grėsmingos finansinės žalos dirbantiems žmonėms gal ir nebūtų, nes „Lietuvos mužikai kantrūs“. Didžiausia žala – intelektualinė. Jau vien dėl to, kad iš paties aukščiausio, t. y. prezidentinio posto visiems kitiems politikams būtų duotas ženklas, parodantis, kad šalį galima valdyti pačiomis žemiausiomis kompetencijomis, kurioms įgyti tereikia tik buhalterinių kursų ar netgi trijų klasių išsilavinimo.
Būtų naivu tikėtis, kad po tokių pataisų priėmimo į dienos šviesą nebelįstų vis nauji svieto lygintojai, siūlantys kur kas didesnius atėmimo ir padalijimo „pogromus“. Štai eilėje jau laukia TS-LK partija, kuri siūlo „surinkti“ ne kokį 100 milijonų, bet visą papildomą milijardą „socialinio lifto“ įrengimui. Vargu ar jiems nusileistų jų likimo ir koalicijos broliai socdemai, kurie visais laikais buvo patys didžiausi svieto lyginimo guru.
Kas toliau? Ar neatsitiks taip, kad per artėjančius Seimo rinkimus į sprendimų priėmėjų postus sugužės svieto lyginimo buldozerių vairininkai, o ne žmonės, turintys pažangių idėjų ir pasaulį matantys plačiau, nei jį apibrėžia viena buhalterinė lentelė?
O, kad gerovė bet kurioje pasaulio valstybėje matuojama visai kitokiais vienetais, nei svieto lygumo koeficientas, aiškiausiai patvirtina Pensilvanijos universiteto mokslininkų atliekamas tyrimas „The 80 Best Countries in the World“. Šie mokslininkai taip pat sudarinėja gerovės valstybių reitingus. Lietuva šiame reitinge užima tik 57 vietą tarp 80 pasaulio šalių. Ir vienas iš blogiausių Lietuvos rodiklių – technologinė šalies aplinka, kuri blogesnė net už švietimo ar sveikatos apsaugos sistemas.
Pensilvanijos universiteto mokslininkai, kurie konsultuoja JAV vyriausybę, teigia, kad didžiausią svorį matuojant valstybės gerovę turi pačios šalies verslumo koeficientas. Jis skaičiuojamas įvertinus šalies žmonių verslumą, išsilavinimą, kvalifikuotos darbo jėgos kiekį, taip pat įvertinus visos šalies atvirumą pasauliui, inovatyvumą, lengvą kapitalo „pasiekiamumą“, technologinę aplinką, skaidrias verslo praktikas, gerai išvystytą infrastruktūrą bei įstatyminę bazę. Ir tik antroje vietoje pagal svorį atsidūrė žmonių gyvenimo kokybės koeficientas, apimantis tiek sveikatos, tiek švietimo sistemų vertinimus.
O Lietuvos Prezidento ekonomikos patarėjai galvoja visiškai priešingai, nei Pensilvanijos universiteto mokslininkai ir teigia, kad gerovės valstybę reikia pradėti kurti... eilinį kartą su kuoka užvažiavus per valstybės gerovės pamatą – žmonių verslumą.
Taigi garsusis posakis, kad „skurdas valstybėje prasideda nuo idėjų skurdo“, panašu, Lietuvoje dar turi ką veikti.
