Kaip Lietuvoje padidinti atlyginimus ir kaip sumažinti skurdą? Šiuo metu – tai aktualiausi „žemiškieji“ klausimai, į kuriuos atsakymų ieško ir ekonomistai, ir iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalyviai, ir šiaip politikuoti mėgstantys senjorai.
Jolanta Blažytė
© Asmeninio albumo nuotr.

Tik panašu, kad bet kokie šviesesnio proto pasireiškimai ir pažangiausios idėjos turi didelę riziką paskęsti tame ideologiniame prakeiksme, kurį lygiai prieš 100 metų daliai planetos įbruko bolševikų vadas Leninas. Sutapimas ar ne, bet bolševikams, švenčiant Spalio socialistinės revoliucijos 100-ąjį jubiliejų, Lietuvoje bolševikinė ideologija įgauna vis didesnius apsisukimus. Jau vien ko vertas „paluckininkų“ partijos viešųjų ryšių manifestas, skelbiantis Lietuvoje kone komunistinio judėjimo pradžią.

Ir jei stipriausios pasaulio valstybės ruošiasi auginti savo ekonomikas bei žmonių atlyginimus, pasitelkdamos technologinės pažangos laimėjimus, tai Lietuvoje visa tai siūloma pasiekti pasitelkiant bolševizmo ir komunizmo ideologijos šmėklas? Tai jau tikrai tampa įdomu, nes iki šiol visas „gėris“, kurį pasauliui davė bolševikai, tėra tik spygliuotos vielos kelyje į Vakarus, intelektualinė žmonių vergovė, nomenklatūros siautėjimas bei kiaulių kanopos visiems, nepatekusiems į išrinktųjų kastą. Deja, praeities šmėklos šiandien aplanko ne tik grafo Drakulos pilyse nakvojančius turistus, bet ir Lietuvos „tautos tarnus“, įsitaisiusius naujai suremontuotuose Seimo rūmuose bei įvairiose valdžios institucijose. Žemiau – tik keli pavyzdžiai.

Lietuviškas bolševizmas: nuo kalbų – prie darbų

Štai parlamentinės partijos vadovas ir komunistinio „manifesto“ bendraautorius Paluckas jau oficialiai pasiūlė pradėti verslo įmonių nacionalizaciją. Neva jeigu jau nėra pinigų dideliems atlyginimams mokėti, tai reikia darbuotojams dalinti įmonių akcijas. O 5 procentus įmonių pelno atiduoti valdyti valstybei ir profsąjungoms. Reiktų suprasti, kad norint darbuotojus išgelbėti nuo skurdo ir bado, reikia kaskart vis labiau ir labiau nusavinti įmonių pelną, nes tie 72 procentai mokesčių (nuo grynųjų pajamų), kuriuos valstybei sumoka kiekvienas darbuotojas, nuo skurdo ir bado jau niekaip nebeišgelbės.

Dar nuo sovietmečio statybos laikų užsilikę ekonomistai, patarinėjantys vyriausybei, rėžia iš peties: reikia naikinti visas įmones, kurios nesugeba mokėti didesnio nei 500 eurų atlyginimo. Čia jau atmintyje iškyla senolių pasakojimai apie tai, kaip bolševikams okupavus Lietuvos valstybę, pastarieji iš ūkininkų ir smulkių verslininkų reikalavo nežmoniškų duoklių – mėsa, kiaušiniais, duona ir pan. Jei kuris nesugebėdavo susimokėti, būdavo tiesiog nušaunamas.

Panaši tendencija esti ir Lietuvoje. Jei smulkusis verslininkas, apkrautas dideliais mokesčiais ir nesuvokiamais verslo suvaržymais nesugeba išmokėti tų 500 eurų, tai kelias vienas – imti ir nušauti. Ačiū Dievui, ne jį patį, o tik jo verslą. Čia juk ne kokia Didžioji Britanija ir ne koks Izraelis, kur valstybė verčiasi per galvą, darydama viską, kad tik tas smulkus verslininkas dirbtų ir gyvuotų, nes tų valstybių vadovų supratimu – šalies žmonių verslumas yra aukso fondas, kurį reikia visais įmanomais būdais skatinti ir puoselėti, mat bet kokių krizių metu jis gali pasitarnauti kaip pagrindinis „lynas“ traukiant šalį iš ekonominės duobės.

Iš valstybės pinigų išlaikomiems Lietuvos banko ideologams bolševikų vado idėjos taip pat nėra svetimos. Mat jie nepasikuklina visų žmonių, kurie susikuria sau darbo vietas ir be jokių profsąjungų bei visokio plauko gelbėtojų patys prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, pavadinti „gyvulių ūkiu“. Ir siūlo juos gerokai praretinti, uždaužant naujų mokesčių vėzdu. Na, bolševikai visą tokį gyvulių ūkį dažniausiai sodindavo į gyvulinius vagonus ir veždavo į Sibirą. Lietuvos banko ideologams galbūt užteks to, kad visų verslių žmonių tiesiog nebeliktų darbo rinkoje. Ir jų siūlomą „laimės ekonomiką“ kurtų tie, kurie lankstosi įvairiems gelbėtojams už tai, kad pastarieji „išmušė“ iš verslininkų 20 eurų didesnį minimalų atlyginimą.

Neribotam laikui atidedamas „Sodros“ mokesčių lubų įvedimas, remiantis ne ekonomine, bet išskirtinai bolševikine logika: „turtingieji uždirbs daugiau“. Negana to, komunistinis Palucko manifestas paskelbia, kad visi „buržujai“ bus apmokestinti daugiau nei dvigubai didesniais pajamų mokesčiais. O „buržujai“ Lietuvoje – tai tie, kurie, anot „paluckininkų“, uždirba daugiau nei 2500 eurų per mėnesį. Įvairiuose valdžios sluoksniuose vis labiau įsigalinti bolševikinė ideologija tampa tikru genocidu aukščiausio vadybinio ir kūrybinio intelekto žmonėms. Šalis tampa vis patrauklesnė ir patogesnė gyventi tiems, kurie „nenori, negali ir nemoka“.

O tikrą vyšnaitę ant visų Lietuvoje vyraujančių bolševizmo tiesų torto uždėjo tas pats komunistinio manifesto bendraautorius Paluckas, nusprendęs, kad privačių įmonių nacionalizacijos bus per maža ir dar reiktų, remiantis Brazilijos pavyzdžiu, į liaudies rankas perleisti biudžeto lėšų skirstymą. Netgi ir į tos liaudies, kurią valstiečiai žadėjo gelbėti didindami atstumus nuo jų gyvenamosios vietos iki alkoholio parduotuvių. Tikėtina, kad minėta liaudis, eidama ilgą ir nuobodų kelią iki alaus kiosko, turės daug gražaus laiko pamąstyti, kaip būtų geriausia skirstyti biudžetą.

Valstybę gali valdyti kiekviena virėja

Kasdien vis garsiau ir garsiau Lietuvoje sklando idėjos, kad tik liaudis, o tiksliau, jų tarnai Seime, gali nuspręsti, kaip valdyti Lietuvos verslo įmones, kaip dalinti pelnus ir pan. Tik keista, kad savo „kompetencijų“, kaip valdyti verslą ir turtą, „liaudies tarnai“ niekada netaikė jiems patikėtose valstybės ir savivaldybių įmonėse.

Pavyzdžiui, Lietuvoje valstybės ir savivaldybių įmonių turtas sudaro apie 6 milijardus eurų, bet metiniai šių įmonių dividendai valstybės biudžetui tesudaro tik apie 100 mln. eurų. Turto grąža, gaunama per skirstomą pelną – 1,6 proc. Tai skaičius, savo kuklumu netelpantis į jokią vadybinę logiką, ypač, kai kalbama apie įmones, turinčias monopolines teises į rinką. Akivaizdu, kad politikai ir komunistinių manifestų kūrėjai savo valdomų įmonių pelnais nenori dalintis nei su mokytojais, nei su gydytojais, o mieliau juos panaudoja norėdami išlaikyti savo nomenklatūrinio klano kadrus, iššvaistyti pinigus ir sudaryti abejones keliančius sandorius.

Ir kaip paaiškinti tą faktą, kad per paskutinį dešimtmetį, drastiškai mažėjant gyventojų skaičiui, Lietuvoje valstybės tarnautojų padidėjo net 40 procentų, neskaitant tų investicijų, kurios buvo skirtos norint pagerinti jų darbo efektyvumą – tai IT programos ir įvairiausi kvalifikacijos kėlimo kursai. Arčiausias tiesos paaiškinimas būtų vienas: prieš rašydami komunistinius manifestus, nomenklatūrininkai pasirūpino ir savo rėmėjais, kurie, už suteiktą galimybę šildytis sočiuose postuose, visuomet pritariamai, kur reikia, pašūkaus: „Ura, tovarišči“.

Todėl jau tampa norma, kad valstybinėms įmonėms vadovauja ne kompetentingi vadybininkai, o manifestų kūrėjų statytiniai, kurie kone per vieną dieną gali ramia sąžine prarasti 28 milijonus eurų, kaip tai antai atsitiko „Lietuvos geležinkeliuose“, ir už tai neprisiimti nė kruopelytės atsakomybės. O šią sumą buvo galima panaudoti, pavyzdžiui, kiekvienam mokytojui išmokant apie 1000 eurų siekiančią metinę premiją...

Ir tik liaudies tarnai, nenuilstamai mokydami verslininkus, kaip reikia valdyti verslą, netyčia per metus, remiantis ekspertų įžvalgomis, „iššvaisto“ apie 4 milijardus eurų. Bet liaudis dėl to nepyksta. Juk taip pripratome, kad nuo pat Spalio socialistinės revoliucijos nomenklatūrinio klano, išlaidos ir prabanga niekam nekėlė didelio pasipiktinimo ir tikėjome, kad dėl skurdo šalyje kalti prakeikti vakarų kapitalistai. Todėl iš inercijos dar tikime Tomilino išrastais ekonomikos dėsniais, kad atlyginimai šalyje didėja ne tada, kai auga ekonomika, kai gerėja švietimas bei darbuotojų kvalifikacija ir kai į šalį plūsta investicijos, bet tada, kai liaudis spaudžia verslininkus.

Tikime ir Lenino bei jo mentalinio įpėdinio Palucko teiginiais, kad šalį valdyti gali kiekviena virėja. Tikime ir nuo socializmo statybos laikų užsilikusiais ekonomistais, kurie vis dar įtikinėja, kad skurdą sumažinti galima tik sumažinus pajamų nelygybę, t. y. panaudojus draugo Šarikovo formulę „atimti ir padalinti“. Tikime ir Lietuvos banko ideologų teiginiais , kad išnaikinus pačius versliausius Lietuvos žmones, arba, jų žodžiais tariant, „gyvulių ūkį“, Lietuvoje išauš šviesus rytojus.

Bet netikime nei Pasaulio banko, nei Tarptautinio valiutos fondo, nei EBPO, nei Pasaulio Ekonomikos Forumo, nei kitų svarbių pasaulio organizacijų, teikiančių šalims ekonominio ir socialinio vystymosi kryptis, patarimais. O minėtų organizacijų ekspertai, kaip tyčia, viską dėsto atvirkščiai negu mūsų vyriausybės patarėjai, LB klerkai ir komunistinių manifestų kūrėjai.

Kovojame su skurdu, bet nežinome, kas jis yra

Pasaulio banko ekspertė Anna Revenga savo pranešime „Why better data is the key to tackling poverty“ teigia, kad reikia pagaliau nustoti skaičiuoti skurdą, o pradėti analizuoti jo priežastis. Taip sakant, norint nugalėti priešą, pirmiausia reikia gerai jį pažinti. A. Revenga teigia, jog pagrindinis įrankis norint nugalėti skurdą yra didžiosios duomenų bazės, kuriose sukaupta tiksli informacija apie tai, kodėl žmonės skursta. Ir apie tai, kokios konkrečiai priežastys lemia tai, kad jie patenka į žemiausių pajamų intervalą. Ekspertė taip pat pabrėžia, kad svarbu ne suskaičiuoti skurstančius žmones, o saugoti tuos, kurie turi didžiausią riziką prarasti orų gyvenimą garantuojančias pajamas. Tokios duomenų bazės padėtų tiksliai numatyti valstybės resursų paskirstymo prioritetus – būtų labai aišku, kur ir kokias darbo vietas reikia kurti, kokia kryptimi vystyti žmonių kompetencijas, kokias ir kur statyti mokymo ir ugdymo įstaigas.

Tačiau Lietuvoje visos „didžiųjų duomenų bazės“ susideda iš kelių bolševikinių šūkių, teigiančių, kad dalis žmonių skursta tik dėl gobšiųjų verslininkų ar per mažai iš jų nusavinamų mokesčių. Priežastys, kurios yra susijusios su valstybės lėšų grobstymais, ypač neefektyvių resursų valdymu, pralaimimomis konkurencinėmis kovomis globaliose rinkose, žinoma, čia vietos neturi.

Pasaulio Banko grupės atliktas tyrimas „A Measured Approach to Ending Poverty and boosting Sheared Prosperity“ atskleidė, kad visose šalyse 40 procentų skurdžiausiai gyvenančių žmonių pajamų didėjimas turi tiesioginį ryšį su šalies ekonomikos augimu ir su šalies vidutinio atlyginimo didėjimu. Tačiau nieko bendro neturi su pajamų nelygybės pokyčiais šalies viduje. Čia pateikiamas ir konkretus pavyzdys: JAV skurdžiausių 40 procentų gyventojų pajamų lygis yra toks pats, kaip Brazilijos 10-ties procentų turtingiausių gyventojų. Nors pajamų nelygybės koeficientas šiose šalyse identiškas.

Bet „paluckininkai“ mums kažkodėl siūlo gyventi ne taip, kaip JAV, bet taip, kaip Brazilijoje, kurią Lietuva jau seniai pralenkė pagal visus socialinius ir ekonomikos rodiklius. Žodžiu – pirmyn į praeitį – nuo vieno skurdo į dar didesnį skurdą.

Pajamų nelygybė – kaip opiumas liaudžiai

Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita „The inclusive Growth and Development Report 2017“ taip pat paneigia visų paluckininkų ir nuo socializmo statybos laikų užsilikusių ekonomistų pilstomą „opiumą liaudžiai“, kad pajamų nelygybė Lietuvoje didžiausia neva dėl per mažų mokesčių verslui ir daugiau uždirbantiems žmonėms.

Atliktame tyrime visos pasaulio šalys buvo suskirstytos į 4 grupes pagal savo pajamų lygį ir buvo suskaičiuota, kokią įtaką mokesčių perskirstymas arba „svieto lyginimas“ turi pajamų nelygybės mažėjimui. Pasirodo, neturi jokios... Tyrime buvo vertintos tik rinkos pajamos, neskaičiuojant socialinių išmokų.

Lietuva priklauso antrajai „Upper middle“ pajamų grupei ir, skirtingai nei Estija, nepatenka į išsivysčiusių ekonomikų „Advanced Economies“ grupę. Savo grupėje Lietuva, pagal pajamų nelygybės koeficientą GINI (po mokesčių), yra 11-oje vietoje iš 26 valstybių. Taip pat matome, kad Lietuva yra viena iš tų valstybių, kurioje, pasitelkiant mokesčius, „svietas lyginamas“ daugiausiai. Estijoje – atvirkščiai – pajamų nelygybė mažesnė, nors ir „svieto lyginimas“ yra silpnesnis. Tuo tarpu Latvijoje vėl kitaip – mokesčiais pajamos perskirstomos dar labiau nei Lietuvoje, tačiau pajamų nelygybė dar didesnė.

O, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje pajamų nelygybė žymiai mažesnė nei Lietuvoje, tačiau mokestinės priemonės norint „lyginti svietą“ net dešimt kartų mažesnės nei Lietuvoje.

Kitas pavyzdys – Singapūras, kuris pasižymi didžiausia pasaulyje pajamų nelygybe ir mažiausiais mokesčiais „turtingiesiems“. Tačiau pasižymi ir tuo, kad tos šalies skurdžiai yra turtingiausi skurdžiai pasaulyje. Jie gyvena socialinių būstų kompleksuose, kuriuose įrengti baseinai ir sporto salės, mažiausios namų ūkio pajamos siekia apie 2000 Eur/mėn., jie taip pat yra aprūpinti visomis įmanomomis ir geriausiomis švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau Singapūro „skurdžiai“, pagal Palucko skaičiavimus, jau beveik patektų į Lietuvos oligarchų grupę.

Singapūro pavyzdys turėtų būti tarsi rakštis „vienoje vietoje“ visiems tiems, kurie iš aukščiausių valstybės postų pilsto nuodus, kiršindami visuomenę ir įtikinėdami ją, kad skurdas bus panaikintas tada, kai bus blogai turtingiems ir versliems žmonėms. T. y. tada, kai gyvensime taip, kaip nurodė legendinis bolševikų vadas Leninas. Deja, Singapūro „skurdžiai“ gerai pradėjo gyventi tada, kai į šalį plūstelėjo gausybė „turčių“ su savo kapitalu, kai „turčiai“ mokėjo tik minimalius mokesčius ir kai galiausiai šalies prezidentas uždraudė profsąjungas, visas komunistuojančias organizacijas ar net galimybę neraštingiems piliečiams dalyvauti rinkimuose. Ir, žinoma, kišo į kalėjimus visus tuos, kurie švaistė valstybės turtą ar net klydo priiminėdami kenksmingus ekonomikai sprendimus.

Deja, Šarikovo formulę težinančių Lietuvos politikų galvose vargu, ar kada rasis vietos tokiems pamąstymams, kad, o stebukle, skurdą mažinti galima ir didinant pajamų nelygybę (Singapūro pavyzdys). Arba galima mažinti pajamų nelygybę nenaudojant jokių mokestinių priemonių, o, pavyzdžiui, plečiant galimybių užsidirbti ratą. (Vienas iš daugybės – Monako pavyzdys, kur yra sukurtas platus lošimo namų tinklas, kuriame milijoninius atlyginimus, užimant krupjė pareigas, gali užsidirbti ir tie žmonės, kurie neturi jokio išsilavinimo).

Didėjantys atlyginimai be bolševizmo apnašų – misija įmanoma

Pažvelgę į „Advanced Economies“ valstybių, pasižyminčių dideliais atlyginimais, bet labai skirtingu pajamų pasiskirstymu, sąrašą, čia rasime vieną bendrą jų bruožą: šiose valstybėse gyvenančių žmonių galvos visada buvo švarios nuo bet kokių bolševikinių idėjų.

Todėl būtų galima daryti pirmą išvadą, kad ir Lietuvoje atlyginimai didės tik tada, kai suvoksime, jog:

1. Bolševikų vado Lenino idėjos, kuriomis taip žavisi nemaža dalis aukštų Lietuvos politikų, niekada nesukurs turtingos valstybės. Nes viskas, ką geriausio yra sukūręs bolševizmas – tai skurdas, nomenklatūros viešpatavimas ir milijonai sunaikintų žmonių gyvybių.

2. Atlyginimai didėja tik tada, kai į šalį ateina kapitalas, investicijos, technologijos ir kartu turtingi žmonės, o ne tada, kai, Tomilino nurodymu, liaudis ar profsąjungos spaudžia verslininkus.

3. Ekonomika auga tada, kai skatinamas žmonių verslumas ir jų motyvacija dirbti, o ne tada, kai LB demagogai juos vadina „gyvulių ūkiu“ ir ieško „mokestinių“ nuodų, kaip tą ūkį sunaikinti.

4. Skurdas mažėja tik tada, kai biudžeto pinigai tarnauja ne tam, kad nomenklatūra įsitvirtintų, bet tam, kad būtų tenkinami gyventojų socialiniai poreikiai. Skurdas taip pat mažėja tada, kai socialinės programos kuriamos ne tam, kad būtų išplauti ES pinigai, bet būtų naikinamos skurdo priežastys.

5. Pasaulio Ekonomikos forumas egzistuoja ne tik tam, kad Lietuvos politikai į Davosą važiuotų pasidaryti „Facebook`e“ nuotraukų pasaulio verslo ir politikos lyderių apsuptyje, bet ir tam, kad kartas nuo karto pasiskaitytų šios organizacijos teikiamus patarimus dėl šalių ekonomikos vystymo bei skurdo mažinimo. Apie bolševizmo įtvirtinimą ir atgaivinimą ten nieko neparašyta.

6. Tik dėl neveiksnių, nekompetentingų ir Šarikovo pasaulėžiūrą turinčių politikų bei juos remiančių ekonomistų, pagal bendrą šalies pajamų lygį esame vienoje valtyje su Rusija, Namibija, Venesuela, Rumunija, nesvarbu, kaip ir pagal kokias formules tas pajamas skirstytume tarpusavyje. Ir mūsų nėra ten, kur yra Estija, Šveicarija, JAV ir visas kitas ekonomiškai stipriausias pasaulis.

Kintantis perskirstymo vaidmuo mažinant nelygybę, Standartizuotos pasaulio pajamų nelygybės duomenų bazės informacija
Kintantis perskirstymo vaidmuo mažinant nelygybę, Standartizuotos pasaulio pajamų nelygybės duomenų bazės informacija

Galime daryti ir antrą išvadą, kad atlyginimai didės tik tada, kai į valdžios postus nustosime deleguoti tuos „opiumo liaudžiai“ virėjus, kurie teigia, kad didžiausia problema yra pajamų nelygybė ir, šiuo „opiumu“ prigirdę savo rinkėjus, bolševikiniais „skaldyk ir valdyk“ metodais bando dar labiau įtvirtinti nomenklatūros klestėjimą. Atlyginimai didės tik tada, kai aukščiausi šalies politikai sugebės atsakyti į vieną konkretų klausimą: „Kaip, didinant šalies konkurencingumą, padidinti bendrą valstybės pajamų kiekį“ ir paskui nurodys kelią, kuriuo eidama Lietuva galėtų atsidurti „Adavanced Ekonomies“ šalių grupėje. Žinoma, norint sukurti tokią strategiją, reikia kur kas daugiau žinių, kompetencijų ir proto nei komunistinio manifesto sukurpimo, skelbiančio apie naują turto nacionalizaciją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Audrius Kazlauskas. Pagrindinės klaidos Pietų bei Pietryčių Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose

Verslo plėtra užsienyje – tai aktyvus jėgų ir investicijų reikalaujantis projektas. Čia kalba...

Deividas Soloveičik. Kada rimtas profesinis pažeidimas yra kliūtis dalyvauti viešuosiuose pirkimuose (3)

Viešųjų pirkimų vykdymo praktikoje tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams jau tampa...

Justas Sakavičius. Ar G Taško reklama nežemina moterų? Teisininko komentaras (19)

„Vilnius pradeda reklamuotis kaip Europos G Taškas“ – skelbia pastarųjų dienų naujienų...

Darius Raulušaitis. Susitaikymo su VMI laikotarpis: amnestija ar spąstai? (1)

Seimas 2019 m. pirmą pusmetį paskelbė susitaikymo su Valstybine mokesčių inspekcija ( VMI )...

Rūta Vainienė. Kaip švęsti sekmadienį jums nurodys Seimas? (43)

Trečiadienį buvo Žolinė, valstybinė šventė, nedarbo diena. Nesunku atspėti, ką veikė dauguma...

Top naujienos

Juščenka: taika pasiekiama tik dviem keliais – pergale arba pralaimėjimu (67)

Tuoj bus penkeri metai, kai tūkstančiai žmonių Maidane, Ukrainoje, nuvertė tuometinį šalies...

Po savanorio A. Sakalausko žūties Lietuvos spec. tarnybos padarė tai, kas atrodė neįsivaizduojama (280)

1991 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje gindamas šalies parlamentą nuo okupantų kulkos žuvo karys...

Telefonu sutiko išbandyti maisto papildus — netrukus liko skolinga (83)

Bandydami parduoti savo gaminius prekybininkai griebiasi įvairiausių triukų, vienas iš jų —...

Rugsėjis atnešė nemalonių naujienų: tėveliai supažindinti su nauju kainoraščiu (195)

Artėjantis rugsėjis patuštins ne tik tų tėvelių, kurių atžalos jau eina į mokyklą, kišenes....

VRK planuoja skelbti mažiau duomenų apie rinkimuose dalyvavusius kandidatus (1)

Vyriausiosios rinkimų komisijos planuose – užverti savo duomenų bazes apie kandidatus. Svarstoma...

Ameriką sukrėtė kraupi šeimos drama (20)

33 metų Kolorado gyventojui Chrisui Wattsui pateikti kaltinimai nužudžius besilaukiančią žmoną...

Broliai atsisveikina su Panevėžiu: įsimylėjome šį miestą (1)

Broliai Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičiai netrukus turėtų papildyti „Prienų“ komandą, o...

Neįgaliųjų čempionate lietuvės triumfas džiugina medalių kraitį auksu papildžiusią Airiją (5)

Europos lengvosios atletikos neįgaliųjų čempionate švieslentė fiksavo lietuvės pergalę 1500 m...

Gedintis tėvas po kraupios avarijos: nusipirkęs naują „Toyota“ tokios baigties nesitikėjau (474)

„Lekiam namo“, – tokia žinute savo socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo Virginijus...

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu (10)

Nežinau, kada Jordanija su savo dingusiu ir atrastu Petros miestu, dykumomis ir kryžiuočių...