O su jo patvirtinimu Lietuvos žmonės sužinojo dvi naujienas – vieną gerą, kitą blogą. Geroji naujiena yra ta, kad turėsime naują mokestinę sistemą, kurią trumpai galima būtų pavadinti „Šiek tiek geriau, nei buvo“. O blogoji ta, kad ir toliau mūsų šalies ateitis lieka rankose tų piliečių, kurie, būdami svarbiausių valstybės sprendimų priėmėjais, nežino, kaip kuriamas šalies konkurencingumas, formuojamos ekonominės raidos kryptys ir strategijos bei kokios iš tiesų yra mažų atlyginimų priežastys.
Ir nors didžiausių parlamentinių partijų, tiek „valstiečių“, tiek konservatorių, rinkimų programose buvo „priskaldyta“ nemažai pažadų apie geras sąlygas investuotojams ar ekonominį proveržį einant Airijos keliu, atėjus laikui priimti konkrečius mokestinius įstatymus, reikalingus ekonominiam proveržiui ir investicijų pritraukimui, paaiškėjo, kad vargu ar kuris Seimo narys tas rinkimų programas yra skaitęs ar ką nors apie jas girdėjęs. Mat daugumos parlamentarų supratimą apie ekonominį proveržį būtų galima apdainuoti vienoje rusiškoje „čiastuškoje“, pavadinimu „Lupkim mokesčių daugiau“. O visi šimtus puslapių apimantys „talmudai“, vadinamosios rinkimų programos, geriausiu atveju tinkamos tik kaip popierius silkei vynioti.
Seimo posėdžių salėje – siaubo filmai investuotojams
Štai į Seimo tribūną pakviečiamas nepamainomas mokesčių ekspertas Romas Lazutka, kuris tiesiai šviesiai pareiškia, kad mokesčių reikia rinkti kuo daugiau ir iš visų, pajėgiančių juos mokėti. Kitaip tariant, nereikia jokių ypatingų mokesčių reformų, skaičiavimų ar rinkimų programose apdainuotų strategijų. Užtenka visus Lietuvos žmones suskirstyti į dvi kategorijas: pajėgiančius mokėti mokesčius ir nepajėgiančius. Tiesa, kokiais matavimo vienetais būtų matuojamas mokesčių mokėtojų „pajėgumas“, išgirsti neteko. Labai tikėtina, kad prie „pajėgiančiųjų“ būtų priskirti tie, kurie dar šiek tiek kvėpuoja, ir kurių širdies pulsas yra didesnis nei 5 dūžiai per minutę.
Idėja tikrai įdomi, tik klausimas, prie kurios partijos pažadų ir rinkimų programų ją galima priskirti: ar prie „valstiečių“ „Darnios Lietuvos“, kur buvo žadamos „geros sąlygos investicijoms“, ar prie konservatorių „Investicijų pritraukimo“, kur buvo aprašyta, kaip einant Airijos keliu pasiekti ekonominį proveržį? Ir jeigu partijų lyderiai yra skaitę savo rinkimų programas, kuriose dievagojosi žiną, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus, tada visai nebeaišku, kam į Seimą buvo kviestas ekspertas ir patarėjas R. Lazutka, siūlęs Lietuvoje pradėti kone komunizmo statybas?
Kitas mokestinės reformos svarstymų epopėjos perliukas buvo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno garsus pareiškimas „taip tam verslui ir reikia“. Mat garbusis Seimo komiteto pirmininkas, tikėtina, niekaip negalėdamas pagonių dievams atleisti už tai, kad negavo Finansų ministro posto, visas savo pykčio putas nusprendė išlieti ant verslininkų ir šiaip daug dirbančių žmonių. Nepritaręs „Sodros“ „lubų“ įvedimui, bet progresiniais mokesčiais dar labiau padidinęs mokestinę naštą, S. Jakeliūnas džiaugėsi labiau nei tikras bolševikas, išgirdęs „Auroros“ šūvį. Ir jeigu šis pilietis, atėjęs į Seimą su programa, kurioje buvo žadamos geros sąlygos investuotojams, kompetencija valstybės valdyme, atsakinga politika ir šiaip darnus gyvenimas (o ne spjaudymasis ant dirbančių žmonių), iki šiol vadovauja svarbiausiam Seimo komitetui, belieka vienintelis klausimas: kuriam makulatūrą renkančiam skautų būreliui reiktų atiduoti rinkimų programą, pavadinimu „Darni Lietuva“?
O beviltiškų šūksnių „kur didesni mokesčiai kapitalui?“ autorystę net būtų sunku nustatyti. Mat šie šūksniai sklido iš visų Seimo salės pakampių, tarsi iš ligoninės palatų, kuriose ligoniai šaukiasi deguonies. Faktas, kad nemažai daliai Seimo narių, sulindusių valdžion su partijų programomis, žadėjusiomis investicijų antplūdžius į Lietuvą, žodis „kapitalas“ kelia didesnį siaubą nei jaučiui raudonas skuduras. Ir nesvarbu, kad dauguma iš jų nelabai ir susigaudo, kas tas „kapitalas“: ar įmonių pelnas, ar dividendai, ar NT, ar vertybiniai popieriai.
Žodžiu, Seimo posėdžių salė ir toliau išnaudojama kaip siaubo filmų, skirtų investuotojams, kūrybinė aikštelė. Ir nesvarbu, kad gyvename šalyje, kuri pagal tiesioginių užsienio investicijų bei šalies viduje esančio kapitalo kiekių rodiklius yra ES valstybių uodegoje.
O kad dirbdami Lietuvoje verslininkai ir investuotojai nepritrūktų adrenalino, daug pastangų žadėjo įdėti ir naujas STT vadovas, paaiškinęs, pagal kokius kriterijus bus formuojamas vienos svarbiausių šalies galios institucijų personalas. Pasirodo, pavyzdinis STT darbuotojas yra tas, kuris ateidamas į darbą praneša: „nenoriu dirbti privačiame sektoriuje vien dėl to, kad bet koks mano darbas arba padės uždirbti pelną savininkui, arba sumažinti nuostolius, o aš noriu dirbti Lietuvai“. Žodžiu, kas dar geriau galėtų pašiurpinti Lietuvos investuotojus, jei ne galios-represinėje struktūroje dirbantis Šarikovas, nekenčiantis nei verslo, nei jo savininkų, nei pelno, nei nuostolių? Ir galvojantis, kad atlyginimą jis gauna ne iš Lietuvos verslo uždirbtų pinigų ir pelnų, bet iš Felikso Dzeržinskio palikimo.
Konservatorių frakcijos petardos – Vyriausybei
Tačiau unikaliausias šedevras, gimęs Seime mokestinių diskusijų metu, be abejonės buvo bendras Seimo konservatorių frakcijos ir socialisto Algirdo Syso memorandumas, kukliai pavadintas pareiškimu apie tai, kad naujoji mokesčių reforma... „visus biudžetininkus paliks tik su trupiniais“. Galima tik įsivaizduoti, kaip biudžetinėse įstaigose dirbančios moterytės griebėsi už širdies, prisiminusios gerus laikus, kai konservatorių ir A. Syso kolegų valdymo laikais visi biudžetininkai valgė ne trupinius, o pyragus, įdarytus kondensuotu gulbės pienu.
O konservatoriai, prieš rinkimus žadėję eiti Airijos keliu ir beeidami Lietuvoje pasiekti didžiulį ekonominį proveržį, panašu, pametė savo navigacines antenas ir vietoj Airijos kelio netikėtai nuklydo bolševikų vado Lenino nutiestu svieto lyginimo keliu. Prieš rinkimus lieję ašaras dėl sunkios viduriniosios klasės padėties, po rinkimų jie staiga apsižiūrėjo, kad šiukštu negalima 2 proc. mažinti darbo jėgos apmokestinimo ir plėsti NPD bazės, taip padidinant viduriniosios klasės pajamas kokiais 50 eurų į rankas. Neva dėl to „visi biudžetininkai liks su trupiniais“.
„Mokesčių reforma... niekaip nesprendžia įsisenėjusio... biudžeto sektoriaus darbuotojų atlyginimo klausimo“, – pareiškime virkavo konservatoriai. Įdomu, kas tada sprendžia? Dar viena naktinė mokesčių reforma ir mokesčių padidinimas visiems, kurie, anot R. Lazutkos, pajėgia juos mokėti?
Prisimenant Airiją... Šioje šalyje ekonominis proveržis įvyko tada, kai 1987 m. visos partijos suderino bendrą strategiją (The Tallagh Strategy), kurios pagrindinis akcentas buvo drastiškas darbo ir kapitalo mokesčių mažinimas nepaisant to, kad šalis skendėjo skolose ir kentė didžiulį biudžeto deficitą. Tik tada, kai Airija tapo mažų mokesčių šalimi, čia plūstelėjo užsienio kapitalo srautai, ir dėl to ekonomika šovė aukštyn.
Dabar Airijoje darbo jėgos apmokestinimas siekia tik 27 proc., o Lietuvoje net 41 proc. Jei pažiūrėtume į šeimos, auginančios 2 vaikus, mokestinę naštą, Airijoje ji net 4 kartus (!) mažesnė nei Lietuvoje (1 lentelė).
Ir jei Lietuvos Seime įsikūrę konservatoriai būtų žiūrėję ne į A. Sysą, o į savo partijos rinkimų programą, ten rastų 60 psl. „talmudą“ apie naujas galimybes Lietuvai, kurios leistų ir mokesčius dirbantiesiems mažinti, ir atlyginimus biudžetininkams didinti. O kur dar resursai iš augančios ekonomikos, efektyvesnio viešojo sektoriaus darbo ar valstybės milijardų švaistymo sutramdymo?
Bet savo rinkimų programoje žadėję dirbti taip, kad „augančią gerovę pajustų visi – nuo senjoro iki pensininko“, konservatoriai, tikėtina, užsikrėtę A. Syso ideologiniu virusu, nusprendė iš augančios ekonomikos naudos gavėjų sąrašo išbraukti ir verslininkus, ir viduriniąją klasę. Nors būtent dėl šių visuomenės grupių darbo ir pastangų ta ekonomika auga. Panašu, kad iš ekonomikos augimo metu atsiradusios naudos gavėjų sąrašo niekada nebus išbraukti tik valstybės lėšų švaistytojai ir grobstytojai, mat šiuo klausimu jokių bendrų konservatorių / A. Syso memorandumų pasirodę nebuvo.
Palyginimui galima prisiminti, kad, pavyzdžiui, 2015 m. tuometis Airijos finansų ministras Michaelas Noonanas, tik sužinojęs apie spartų Airijos BVP augimą, pareiškė, kad „reikia mažinti mokesčius fiziniams asmenims“. Tačiau Lietuvos konservatorių partija yra unikali tuo, kad visada mato galimybes padidinti mokesčius ekonominės krizės metu, bet niekada nežino, kaip juos sumažinti ekonominio pakilimo laikotarpiu.
Jei žvilgtelėtume į tą pačią Airiją, jos Vyriausybė ekonominių sunkumų metu mokesčius drastiškai mažino. O Lietuvos konservatorių Vyriausybė esant tokiems pat sunkumams juos didino. Ir dabar turime rezultatą: Airija po mokesčių mažinimo strategijos priklauso sąrašui valstybių, kur atlyginimai didžiausi, o Lietuva po mokesčių didinimo vajaus atsidūrė tarp valstybių, kur atlyginimai mažiausi. Be to, Lietuvoje tiesioginių užsienio investicijų kiekis tesudaro 34 proc., skaičiuojant nuo metinio šalies BVP, o Airijoje – net 270 proc. Beveik 10 kartų (!) daugiau. (Šalt.: Benchmark definition, 4th edition: Foreign direct investment, positions, main agregates. OECD)
Tačiau Airijai pasisekė labiau nei Lietuvai jau vien tuo, kad ten nėra tokio socialistų siautėjimo ir svieto lyginimo kaip Lietuvoje, todėl Airijos valdžia, pasinaudojusi tais 4 proc. nuo „milžiniškų pelnų“, pamaitina savo biudžetininkus ne tik trupiniais, bet ir „pyragaičiais su kremu“.
Deja, mūsų Seimo konservatorių frakcijai petardų mėtymas į naujosios Vyriausybės daržą tapo toks mielas, kad joje nebeliko nė vieno, norinčio mus nuvesti žadėtuoju Airijos keliu.
Todėl TS-LKD rinkimų programą, garsiu pavadinimu „Investicijų pritraukimo ir išteklių sutelkimo ekonominiam proveržiui 2016–2020 m. planas“, belieka priduoti tiems patiems skautams, renkantiems makulatūrą. O rinkėjams dar kartą išleisti nusivylimo atodūsį dėl to, kad vietoj žadėtų strategų, žinančių Airijos sėkmės istoriją ir žadančių ją pakartoti Lietuvoje, jie tegavo dar vieną svieto lygintojų būrelį ir kelias buhalteres, kurių apskaitoje „nesueina galai“ darbo jėgos apmokestinimo sumažinimo atveju.
Ir panašu, kad investuotojams kuriami siaubo filmai bus papildyti dar vienu siužetu apie tai, kad Lietuvoje jau nebeliko nė vienos dešiniosios partijos. Mat viena buvo „subombarduota“ viskio dėžute su 106 tūkst. eurų „indėliu“, o kita pasigavo socializmo virusą.
Uždaras Samsaros ratas: sulaukėm, laukiam toliau
Ilgai laukta mokestinė reforma patvirtinta. Tačiau visuotinis laukimas Lietuvoje nesibaigė.
Verslininkai ir toliau lauks didėsiančių mokesčių – juk niekas nepasakė, kur bus mokesčių didinimo riba. Mat Seime visada bus kovotojų už tai, kad biudžetininkų atlyginimai ir senjorų pensijos būtų „kaip Šveicarijoje“. O mūsų „ekonomikos strategai“ ir „finansų valdymo guru“, sėdintys Seime ar čia kviečiami kaip „superpatarėjai“, tikslui pasiekti žino tik vieną kelią – didinant mokesčius verslui ir aukščiausio lygio specialistams.
Pasyvioji tautos dalis ir toliau lauks stebuklingųjų gelbėtojų, kurie, suinventorizavę visus, „pajėgiančius“ mokėti mokesčius, ir teisingai viską padalinę, sukurs Lietuvoje komunizmą su „šveicariškais“ atlyginimais.
Tautos išrinktieji ir toliau lauks naujų Seimo rinkimų, kad išėję ant podiumo prieš rinkėjus demonstruotų savo „strateginį“ mąstymą ir cituotų viešųjų ryšių specialistų sudėliotas programas ir kalbas. Ir kad už ministerijose tūnančius ir viešinimui skirtus milijonus makaluotųsi visuose žiniasklaidos kanaluose tam, kad rinkėjai juos pažintų kaip „pačius pačiausius“. Ir, galiausiai, kad nebesuskaičiuojamąjį kartą atėję į Seimą pamirštų visas savo programas ir ideologijas bei už rankučių susikabinę su didžiausiais ideologiniais priešininkais sudainuotų tą pačią pabodusią rusišką „čiastušką“ pavadinimu „Lupkim mokesčių daugiau“.
Vienintelė kategorija, kuriai nieko nereikia laukti ir niekuo rūpintis – svieto lygintojai. Kol Lietuvoje yra tikinčių, kad lygindami svietą sukursime ne badaujančią 1917-ųjų Rusiją, o turtingąją Šveicariją, tol ši kategorija visada į Seimą pateks tiesiog „autopilotu“.
Žodžiu, kaip pasakytų budistai, – uždaras Samsaros ratas...
