aA
Lukiškių aikštės memorialo klausimas taip apaugo skauduliais ir problemomis, kad jau atrodo nebeišsprendžiamas. Esu dalyvavęs ne viename tokiame projekte, tad kolegų iš Lietuvos paragintas, nusprendžiau pateikti savo įžvalgas iš šalies.
© DELFI / Karolina Pansevič

Lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugsėjį, 11-ojoje Kauno bienalėje susipažinau su penkiais žiuri išrinktais Lukiškių aikštės memorialo projektais. Tuo metu ŠMC koordinuojamas konkursas dar nebuvo pasibaigęs, visuomenės balsavimas net neprasidėjęs. Apžiūrėjęs finalininkų darbus ir beveik užbaigtą aikštę supratau, kad man dar reikia daug sužinoti apie Lietuvos kultūrą, politiką ir estetikos supratimą. Taip pat susidariau įspūdį, kad Lukiškių memorialo sprendimo priėmimo procesas organizatoriams atrodė mažiau svarbus nei konkurso rezultatas.

O tai nėra gerai, nes ši nuostata eliminuoja arba apeina svarbų memorialo kūrimo etapą, kuriam reikalingas laikas ir kurio metu vyksta visuomenės, organizatorių bei menininkų ir architektų pasikeitimas nuomonėmis. Apžiūrint pačią aikštę mane pribloškė statybos rangovų įsitikinimas, kad jų darbas yra tiesiog paruošti vietą žirgo skulptūrai, neturint net minties apie kitokį projektą. Tarsi konkursas būtų visiškai nesvarbus arba tarsi konkurso laimėtojas būtų iš anksto užsakovų numatytas.

Kitas dalykas. Kad ir kokių gerų ketinimų vedini organizatoriai pasirinko visuomenės balsavimo ir vertinimo komisijos metodą, kad ir kaip demokratiškai jis atrodytų – jis neišvengiamai veda prie konfliktinės žmonių ir ekspertų komisijos priešstatos. Tikriausiai dėl šios priežasties niekur nesu susidūręs su tokia rinkimo metodika. Tų sėkmingai dirbusių vertinimo komisijų, kuriose dalyvavau – memorialo nužudytiems Europos žydams Berlyne ir Rugsėjo 11-osios memorialo Niujorke – nariai sutiko dalyvauti procese tik su sąlyga, kad organizatoriai garantuos, jog koks bebūtų mūsų pasirinkimas (net jei mes nepasirinktume nieko), jis būtų pripažintas laimėjusiu.

Mainais mes įsipareigojome, kad rinksime tik tokį projektą, kurį galėsime 100 procentų palaikyti ir pateiksime visiškai įtikinantį savo sprendimo pagrindimą. Tai didelė atsakomybė ir pasitikėjimo aktas tiek organizatoriams, tiek vertinimo komisijai.

Dideliuose nacionaliniuose projektuose, kuriuose dalyvavau – Bostone, Osle, Berlyne, Niujorke – ir tuose, kuriuos atidžiai sekiau – Vašingtono Vietnamo memorialas – vertinimo komisijos narius skyrė valdžios institucijos ir profesinės organizacijos, atsižvelgdamos į itin patyrusių konkursų organizavimo komandų rekomendacijas. Paprastai siekiama rasti tokius vertintojus, kurie užtikrintų, jog sprendimą priimanti komisija turi neginčijamą kompetenciją ir maksimalų autoritetą.

Šis autoritetas grindžiamas profesine komisijos narių kvalifikacija ir jiems įteikiama aiškiai ir glaustai išdėstyta užduotimi. Ne komisijos darbas yra eiti ir ieškoti skirtingų visuomenės grupių ir politikų „paramos“, nes faktas, kad jie buvo paskirti, savaime liudija, kad juos įgaliojusieji visiškai jais pasitiki. Tiesa, kad skirtingų suinteresuotų grupių atstovai, politikai, aukų šeimos ar patys nukentėjusieji turi labai skirtingą estetinį skonį, poreikius ir lūkesčius. Tačiau memorialo kūrimo procese šias problemas reikia aptarti ir išspręsti prieš sudarant vertinimo komisiją, nes jos nariai turi žinoti savo užduotį ir suprasti, ko iš jų tikimasi.

Statant nacionalinius memorialus ne visada įmanoma patenkinti visų poreikius, ypač didelėse, heterogeniškose visuomenėse. Lietuvos atveju, nors gyventojai yra gana homogeniški religijos, kalbos ir etniniu požiūriu, su amžiumi susijusios kultūrinės patirtys yra skirtingos, nes pusė gyventojų gimė ir užaugo sovietinėje Lietuvoje, o kita pusė – pro-vakarietiškoje, demokratiškesnėje ir liberalesnėje visuomenėje.

Išspręsti šį kartų kultūros konfliktą gali būti sunku, nes kartų kaita niekada nebuvo lengvas procesas. Rasti memorialo formą, kuri patiktų tiek jaunai, inovatyviai kartai, pratusiai prie radikaliai šiuolaikinio meno, tiek tradiciškesnei kartai, pratusiai prie sovietinio monumentalizmo ir autoritarinių statulų, nebus paprasta. Tačiau tai tikrai įmanoma, jei visos suinteresuotos pusės susitaria pasitikėti rinkimų metodu, gerbti jo rezultatus ir yra pasirengę suprasti ir paaiškinti, kodėl šiuo konkrečiu metu šiai konkrečiai tautai šis konkretus nacionalinis memorialas tinka arba netinka, nes taip irgi gali nutikti.

Kiek buvo įmanoma, sekiau Lukiškių aikštės konkurso eigą ir sveikinau vertinimo komisijos pasirinkimą įgyvendinti Andriaus Labašausko projektą. Manau, kad iš penkių finalininkų šis projektas turi daugiausiai potencialo tapti memorialu nacionalinėje aikštėje. Esu susipažinęs tik su trumpu aiškinamuoju tekstu ir pasiūlymo eskizais, man patinka menininko pasirinkta minimalistinė, gana neapibrėžta estetika. Paliekant erdvę iš esmės laisvą ir atvirą, švelniai apželdintais, lengvai vingiuojančiais takeliais kuriama vieta žmonėms ir tam, ką autorius vadina gyvais procesais.

Aikštėje gali vykti paprastas gyvenimas, tačiau joje taip pat yra erdvės nacionalinei refleksijai ir memorialo apmąstymui. Tai turėtų patenkinti skirtingas visuomenės grupes, kurioms ši nacionalinė aikštė ir yra skirta. Subtili landšafto užuomina į pilies kalną, piliakalnį ar įtvirtinimą, mano galva, yra daug priimtinesnė nei tiesioginė senojo herbo replika, ar supiltas viso dydžio pilies kalnas ar piliakalnis. Labašausko siena pertraukia švelniai banguojantį peizažą, tarsi nerūpestingą šio naujo skvero bangavimą staiga pertrauktų iškylanti atmintis, primenanti apie kelią, kurį Lietuva turėjo nueiti, kad atsidurtų čia, šiandienoje.

Nupjautos kalvelės skulptūrinis reljefas gali būti perskaitomas ir kaip įsikišimas į landšaftą, ir kaip tam tikras randas peizaže, tačiau dėl savo specifinės trijų dalių plokštumos jis yra priešingybė Maya‘os Lin tarsi peiliu išpjautam plyšiui žemėje, įgyvendintam kaip Vietnamo veteranų memorialas Vašingtone. Maya Lin savo memorialo nelaikė siena. Jai tai buvo negyjanti žaizda žemėje. Tuo tarpu Labašauskas aiškiai mato savo kūrinį kaip memorialinę sieną su labai aiškiomis istorinėmis nuorodomis į medžius ir mišką.

Nemanau, kad Labašausko projektas yra Maya‘os Lin projekto replika daugiau nei Maya‘os Lin projektas yra Edwino Luytenso juodos, trikampės sienos memoriale Dingusiems be žinios Somos mūšyje Thievpale, Prancūzijoje, replika. Abu minėti menininkai, kaip ir ištisa Europos ir JAV menininkų karta, o dabar ir šis Lietuvos menininkas, kuria memorialus, kurie išreiškia pagarbą ir netekčiai, paguodai, žaizdoms ir jų gydymui per įamžinimą.

Taip pat manau, kad būtų tikrai blogai statyti šioje aikštėje vien tik milžinišką raitelio repliką ir paversti ją centriniu aikštės objektu. Tokiu, kokia kadaise buvo Lenino skulptūra. Šitaip pakeistumėte monolitinę leninizmo idėją monolitine, net jei ir istorine, Lietuvos emblema. Atsižvelgiant į poreikius, galima šioje didelėje aikštėje rasti vietos ir žmogiško mastelio raitelio ant žirgo replikai. Ji turėtų atsirasti ne centrinėje aikštės dalyje, tiesiog ant žemės, be pjedestalo ir galėtų net būti skirta vaikams liesti ar užsilipti. Greta turėtų būti trumpai surašyta šio ženklo istorija ir jo, kaip valstybės herbo, raida nuo XIV amžiaus iki šių dienų. Tai turėtų būti istorinis ir žaismingas objektas, ne stabas. Siūlau tai jokiu būdu ne kaip kompromisą, o kaip tikslingą istorinį ženklą vienoje aikštės pusėje, iš kurios lankytojai galėtų eiti prie Labašausko memorialinės sienos kitoje aikštės pusėje, galvodami apie laiko ir erdvės atstumą tarp šių dviejų memorialinių objektų ir apie tautos kelionę iš tolimos istorinės praeities į šiandieną.

Visa tai, ką mes čia dabar darome – šis aiškinimasis kaip, kodėl ir ką prisiminti – ir yra tai, ką vadinu atminties darbu. Ir, kaip matote, kiekvienas šio proceso etapas yra tikrai labai sunkus darbas! Apskritai, šiuo terminu bandau pabrėžti įamžinimą kaip procesą, nuolatinį ir nesibaigiantį, o ne kaip fiksuotą galutinį rezultatą. Tokiu būdu pabrėžiamas darbas su atmintimi, o ne kuris nors vienas atminties kūrinys. Kaip galima nuspėti iš to, ką jau pasakiau, aš nemanau, kad įmanoma pastatyti amžiną memorialą būtent dėl to, kad atmintis ir jos įamžinimo formos nėra pastovios. Tiek atmintis, tiek jos formos neišvengiamai vystosi, gyvena realiuoju laiku ir keičiasi laikui bėgant, lygiai kaip viskas, ką mes, žmonės, sukuriame. Mes gaiviname atmintį nuolat ją perkratydami, o ne nustodami apie ją galvoti.

Kaip sako vienas iš Pirkei Avot (žydų įstatymų rinkinio „Tėvų pamokymai“) tekstų: „Tau nebūtina pabaigti darbo, bet negali liautis jo dirbęs.“ (2:21)

James E. Young yra Masačiusetso universiteto (JAV) profesorius. Jis dalyvavo renkant ir statant memorialą Nužudytiems Europos žydams Berlyne (2005) ir Pasaulio prekybos centro (rugsėjo 11-osios) memorialą Niujorke (2011). Profesorius yra pamatinių studijų apie įamžinimo tradicijos kaitą po Antrojo pasaulinio karo kuratorius ir daugelio kitų paminklų projektų visuose žemynuose konsultantas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dijana Šinkūnienė. Sprendimas „Google“ byloje: ar netapsime baudų įkaitais? (4)

Prancūzijos duomenų apsaugos priežiūros institucija (CNIL) JAV kompanijai Google skyrė 50...

Marius Gelžinis. Vilniaus prekybos centrų laukia naujas konkurentas (11)

Prie jūsų parduotuvės durų išsirikiuoja penki milijonai žmonių. Vieni nori valgyti, kiti –...

Robertas Žulpa. Bendradarbystės biurai brangūs, o nuoma neturi viršyti 15 proc. įmonės pajamų

Nedaug darbuotojų turinčioms įmonėms, kurioms biurui reikia iki 200 kv. m ploto, tenka įsikurti...

Gintaras Balčius. Ar viskas atskleidžiama apie mokesčių amnestiją? (2)

Reklamuodama mokesčių amnestiją, Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) deklaruoja, kad...

Ieva Povilaitienė. Nauja praktika, kaip užtikrinti, kad pareiga vengti interesų konflikto ir saugoti komercines paslaptis būtų įgyvendinama

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ką tik išnagrinėjo bylą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo...

Top naujienos

Albinas Januška: klysta manantys, kad Šimonytė pralaimės Nausėdai (603)

Jei prezidento rinkimų antrame ture susirungs Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda , bent dalis...

9 kiaušinių pakuotės ir krentantis Putino reitingas: kaip rusai gyvena 2019 metais (442)

Vietoje įprastos dešimties kiaušinių pakuotės – dėžutė su devyniais. Tokį vaizdą Rusijos...

Prezidento rinkimų kampanijai Skvernelis žada imti nemokamų atostogų užsiminė apie kandidates į Aplinkos ministro postą (20)

Prezidento rinkimų kampanijai vykdyti premjeras Saulius Skvernelis teigia pasinaudosiantis galimybe...

Svarbiausia Europos upė džiūsta: pasekmes jaučia milijonai gyventojų (46)

Kevino Kilpso automobilių keltas skrodžia Vokietijos Reino upės vandenis, jam sukant į krantą...

Landsbergis: Lietuva prarado Meką taip ir nesupratusi, ką iš tikrųjų turėjo (362)

Trečiadienį mirė vienas garsiausių lietuvių kilmės kino menininkų Jonas Mekas . Jam buvo 96-eri.

4 esminiai kriterijai, pagal ką pasirinkti pensijų fondą

Nuo 2019 metų Lietuvoje kiekvienas iki 40 metų gyventojas buvo priskirtas antros pakopos pensijų...

Prie Lietuvos priartės ciklonas: po stingdančio šalčio – pokyčiai jau netrukus (37)

Artimiausiomis dienomis šalyje orus lems anticiklonas, kuris sklaidys debesis, o pragiedruliai atneš...

„Brexit“ emigrantei tapo spyriu grįžti namo: viskas mūsų rankose, o ne valdžios (18)

Londone gyvenu jau septynerius metus. Kaip ir dauguma, atvykau čia trumpam, tačiau, kaip ir dauguma,...

Sulaukta dar vieno „Sandros Grafininos apsireiškimo“: mįslė ramybės neduoda ir jos artimiesiems, ir Nigelo Westo advokatui (46)

Detektyvu virtusi Sandros Grafininos dingimo istorija iki šiol nėra išnarpliota. Naujienų apie...

Sabonio klubo pergalę prieš Valančiūno komandą aptemdė sunki Oladipo trauma (13)

NBA pirmenybėse trečią pergalę iš eilės iškovojo Indianos „Pacers“ (32-15) ekipa. Domanto...