Byloje kilo ginčas dėl to, kaip turi būti aiškinama sudaryta vedybų sutartis skolos išieškojimo procese, t. y. ar sudarius vedybų sutartį yra galimas tolesnis išieškojimas taip pat iš skolininko (-ės) sutuoktinei (-iui) priklausančio turto.
2014 m. spalio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi nustatė skolininko dalis bendrame turte, t. y. kad skolininkui priklauso pusė jo ir sutuoktinės po santuokos sudarymo įgyto ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, įskaitant pusę esamų ir būsimų sutuoktinės pajamų.
2015 m. sausio 12 d. skolininkas ir jo sutuoktinė sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, kurioje nustatė, kad kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir apie sudarytą vedybų (povedybinę) sutartį informavo išieškojimą vykdantį antstolį, kartu prašant, kad skolos ieškojimas toliau nebūtų vykdomas iš skolininko sutuoktinei priklausančių pajamų.
Tačiau antstolis nurodė, kad vadovaujantis formuojama teismų praktika, sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis tiek, kiek ji susijusi su sutuoktiniui priklausančia sutuoktinės darbo užmokesčio dalimi, yra niekinė ir negaliojanti.
Skolininkas kreipėsi į teismą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas nutartimi skundą tenkino ir panaikino antstolio priimtus patvarkymus, tuo užkirsdamas kelią antstoliui ieškoti skolą iš skolininko sutuoktinei priklausančio turto.
Suinteresuotas asmuo (kreditorius) su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir kreipėsi į apeliacinę instanciją, kurioje teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės, t. y. skolininko skundą dėl antstolio patvarkymo atmetė motyvuojant, kad pagal formuojamą teismų praktiką, vedybų sutartis neturi reikšmės vykdant išieškojimą iš sutuoktinių turto dėl prievolių, atsiradusių iki susitarimo sudarymo. Skolininkas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymuose nėra nuostatų, kurios draustų sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį skolos išieškojimo proceso metu. Tokia sutartis savaime nėra laikytina negaliojančia.
Prieštaraujančia gerai moralei vedybų (povedybinė) sutartis būtų laikoma tik tuomet, jeigu ji pažeistų kreditorių teises, t. y. būtų sudaryta, pavyzdžiui, tokia vedybų (povedybinė) sutartis pagal kurią sutuoktiniui (skolininkui) nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų skoloms išieškoti.
Nagrinėjamu atveju sutuoktiniai sudarė sutartį, kurioje nustatyta, kad kiekvieno iš sutuoktinio gaunamos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl antstolis neturėjo teisinio pagrindo areštuoti skolininko sutuoktinei priklausančias lėšas ir ieškojimas nebegalėjo būti nukreipiamas į laiko atžvilgiu vėliau gautas ar ateityje būsiančias gautas sutuoktinės pajamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Pažymėtina, kad praktikoje išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra skiriama byloje tik tuomet, kai byloje iškyla sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.
Nagrinėjamu atveju priimta gegužės 18 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė iki tol formuojamą teismų praktiką ir išplėtė skolininkų sutuoktinių interesų apsaugą išieškojimo procese.
Jeigu sudaryta vedybų sutartis neprieštarauja gerai moralei, taip pat nėra pažeidžiami kreditorių teisėti interesai, sutuoktiniai išieškojimo procese turi teisę sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir taip apsaugoti sutuoktiniui priklausančią turto dalį nuo išieškojimo.
Tačiau taip pat būtina pažymėti ir tai, kad tokia sudaryta vedybų sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tik jeigu sutartis teisės aktų nustatyta tvarka yra įregistruota viešame registre, todėl siekiant teisėtų interesų apsaugos, yra būtina sudarytos vedybų sutarties registracija Vedybų sutarčių registre.
