Kūrybingoji (Kreatyvioji) visuomenės klasė – šią sąvoką pasaulio ekonomistai ir sociologai plačiai pradėjo vartoti nuo 1990 metų, kai didžiuliai moksliniai ir technologiniai pasiekimai pradėjo ypač aktyviai daryti įtaką pasaulio šalių ekonomikai.
Ši klasė – tai žmonės, pasižymintys aukštu kūrybiniu intelektu ir suprantantys, kad tikslingas jo naudojimas gali sukurti tiek jiems, tiek valstybei aukšto lygio materialinę gerovę.
Toronto universiteto profesorius ekonomistas Richard Florida savo bestseleryje „The Rise of the Creative Class“ teigė, kad naujosios ekonomikos epochoje kūrybiškumas tapo pagrindiniu konkurenciniu pranašumu ir, kad kūrybingoji visuomenės klasė gali stipriausiai daryti įtaką ekonomikos formavimui bet kuriuo reikiamu momentu: nesvarbu, ar tai bus ekonominė krizė, ar pakilimas.
Tai žmonės, nuo kurių priklauso visose šalyse kuriamų darbo vietų kiekybė ir kokybė.
Kaip teigia R. Florida, šios klasės rankose yra visos visuomenės ateitis. Ir ši klasė turi vieną ypač išreikštą savybę: ji, kaip ta bakterija, kuriasi ir klesti toje terpėje, kuri jai yra palanki.
Tiksliau – ten, kur yra technologinės bazės, galimybės savirealizacijai ir, žinoma, geras uždarbis.
Šios klasės atstovai niekada neieško darbo, nes darbas ieško jų.
Dėl jų kaip intelektualinio kapitalo pritraukimo, konkuruojama valstybiniuose lygmenyse. Nes investicijos, t.y. finansinis kapitalas, šiame technologijų amžiuje be intelektualiojo kapitalo yra niekas. Todėl visų ekonomiškai stipriausių šalių vadovai vienu iš strateginių tikslų vadina kūrybingosios klasės stiprinimą ir gausinimą.
Niekada nesibaigiantis strateginis tikslas – svieto lyginimas
Žinant tokias tendencijas, įdomu palyginti, ką veikia Lietuvos politikai pasaulio technologinio ir ekonominio progreso kontekste. Ypač dabar, kai Lietuvos ekonomika blaškosi tarsi girto kapitono vairuojamas laivas, rizikuodamas atsimušti į ekonominės krizės ledkalnį.
O veiklos naujieji Seimo užkariautojai tikrai atranda: pagrindinės valdančiosios partijos lyderis užsiėmęs tautinių kostiumų modeliavimu.
Naujieji ministrai krapštosi pakaušį nežinodami, nuo ko pradėti valstybės valdymą – nuo vienkartinių puodelių apmokestinimo ar fortepijono pastatymo Seimo rūmuose.
Naujieji seimūnai kankinasi balsuodami dėl to, kam patikėti moterų nevaisingumo problemas – ar gydytojams, ar Sveikatos komitetui vadovaujantiems Dangaus kanceliarijos atstovams. Sveikatos apsaugos ministras vykdo kultūrinę revoliuciją lietuvaičių kulinariniame pavelde, grasindamas naujais mokesčiais cukrui ir druskai.
Tuo tarpu tiek ekonomikos strateginiai sprendimai, tiek visos kūrybiškiausios visuomenės grupės likimas kaip koks užklasinis ir nesvarbus užsiėmimas patikimas ne kam kitam, o seniesiems ir naujiesiems į Seimą patekusiems svieto lygintojams, nuo neatmenamų laikų jaučiantiems pagiežą visiems tiems, kurie mėgsta daug dirbti, kurti ir, žinoma, užsidirbti.
Svieto lygintojų buldozeris įgauna pagreitį
Tai, kad Tado Blindos buldozeris visu greičiu jau pradėjo važiuoti per Lietuvoje dar išlikusios kūrybingosios klasės galvas, rodo šie įvykiai:
1. Naujasis Seimo „valstietis“ T. Tomilinas vienoje TV laidoje skėlė iš peties: „Darbdaviai gali užlipti į sceną ir pirmą kartą istorijoje paklausti ne tik ką dėl jų gali padaryti valstybė, bet ir ką jie gali padaryti valstybei“.
Išgirdę šią garsiąją ir į Lenino tezes transformuotą Dž. Kenedžio frazę sužinojome, kad „valstiečių“ Wikipedijos žodyne darbdavys – tai tas visuomenės parazitas, kuris per visą istoriją nieko gero nėra padaręs valstybei, visą laiką kaip koks Rubliovkos bomžas besivoliojęs prie konteinerių ir gyvenęs iš valstybės pašalpų.
2. Griaudint naujosios valdžios plojimams, kad bus sutaupyta 80 mln. eurų, pusmečiui atidedamas socialinio modelio kaip struktūrinės valstybės reformos diegimas. Belieka laukti, kol naujosios valdžios profesionalai pasiūlys to modelio diegimą atidėti dar 10-čiai metų – juk taip bus sutaupyta net 1,6 milijardo!
Galima būtų atidėti ir švietimo reformas – taip bus dar daugiau sutaupyta. O verslas taip pat galėtų stabdyti visus savo pokyčius ir investicijas bei „sutaupytas“ lėšas tiesiog atiduoti pensijoms didinti. Juolab dabar, kai valstybė pradėjo gyventi pagal apie ateitį niekada negalvojančio narkomano logiką: svarbu, kad šiandien „veža“, o kad rytoj bus „lomkės“ – tai reikalas paskutinis.
3. Vienu ypu palaidojamas taip sunkiai praeitos Vyriausybės gimdytas „Sodros“ įmokų pertvarkos modelis.
Panaikinamas planuotas „Sodros“ įmokų lubų įteisinimas ir „Sodros“ mokestinės naštos mažinimas. Argumentas, atsklidęs iš T. Tomilino lūpų, tikrai valstietiškas: „Lubos naudingos tik turtingiesiems“.
Supratome, kad nuo šiol Lietuva bus ta šalis, kurioje visi vykstantys procesai turi būti griežtai nenaudingi turtingiesiems, t.y. daugiausiai kūrybingosios klasės atstovams. Ir žadėtieji investuotojai, aukštos kvalifikacijos specialistai bei kiti darbo vietų kūrėjai bus viliojami vienu šūkiu: „Atvažiuokite pas mus į Lietuvą dirbti, nes tik čia jūs turėsite išskirtinę galimybę dirbti nenaudingai ir nuostolingai“.
4. Patikslinama turtingo žmogaus, nuo kurio nulupus devynis kailius dar galima lupti ir dešimtą, sąvoka – tai visi tie, kurie uždirba daugiau, nei... 1000 eurų per mėnesį.
Mat juos dar būtų galima apmokestinti papildomai. Argumentas, atsklidęs iš gerb. A. Syso lūpų tikrai egzotiškas: juos reiktų apmokestinti labiau, nes... jų yra tik 20 procentų.
Žodžiu, kai visi „kreatyvieji“ pasismaugs mokesčių kilpose ar išbėgios į užsienius, tai dar liks net 80 proc. populiacijos, kuri po ketverių metų dar sugebės atslinkti prie balsavimo urnų ir ant skrituliuko uždėti kryžiuką prie naujųjų gelbėtojų pavardžių. Nes akivaizdu, kad kitų poreikių svieto lygintojai kaip ir neturi.
5. Į Seimą pakviečiamas garbus ekonomistas, kuris paskaito paskaitą apie krikščionišką demokratiją ir apie tai, kaip žmonės jaučiasi nelaimingi kai mato, kai kiti aplink juos turtėja nepagrįstai.
Ir, žinoma, iš šitos nelaimės išvaduoti gali tik stačių progresinių pajamų ir turto mokesčiai. Supratome, kad svieto lygintojai gavo palaiminimą „iš aukščiau“ dar labiau atsiraitoti rankoves ir taškyti visi kūrybingąją klasę ne tik smaugdami papildomais mokesčiais, bet dar sumesdami jiems kaltes dėl to, kad visi kiti jaučiasi nelaimingi.
6. Ir galiausiai paskutinį potėpį visai šiai svieto lyginimo strategijai uždeda Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas, pareikšdamas, kad nieko gero iš tos Lietuvos ekonomikos tikėtis neverta, nes labai daug neigiamų aplinkos veiksnių: ir Donaldo Trumpo išrinkimas prezidentu, ir „Brexit“ ir pan.
Belieka prisiminti, kad valstiečių priešrinkiminei euforijai šviesaus socializmo rytojaus tema netrukdė joks „Brexitas“... Juolab, kad nepriklausomi ekonomikos ekspertai „Brexit“ą vadina nauja galimybe Lietuvai persiviliojant iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą, pavyzdžiui, finansinių technologijų startuolius.
Kaip svieto lygintojai vilios į Lietuvą tėvynainius ir didins šalies konkurencingumą
Valstiečių programoje buvo nemažai prisvaigta ir apie verslo talentų ugdymą, ir apie inovacijų bei iniciatyvų skatinimą, tėvynainių susigrąžinimą, šalies konkurencingumo didinimą.
Taigi, grįžtame į realybę ir remdamiesi Tomilino & Syso logika, kuri šiuo metu dominuoja ekonominiuose sprendimuose, formuojame konkretų grįžimo į Lietuvą pasiūlymą tėvynainiui, kūrybingosios klasės atstovui, dirbančiam ar planuojančiam dirbti Šveicarijos kvantinių kompiuterių kūrimo laboratorijoje.
Pasiūlyme išdėstytos to specialisto perspektyvos Lietuvoje ir aprašyta aplinka, kurioje tektų dirbti:
1) Žinome, kad dirbdamas Šveicarijoje, jūs uždirbate mažiausiai 100 000 eurų „į rankas“ per metus. Tačiau Lietuvoje jūs galėsite uždirbti 40 proc. mažiau, nes iš darbo užmokesčio fondo Lietuvoje jūs turėsite sumokėti maždaug 2,5 karto daugiau mokesčių nei Šveicarijoje. O norint sukurti konkurencingą produktą, darbo užmokesčio išlaidos tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje turi būti vienodos.
2) Lietuvoje uždirbdamas metinį atlyginimą 100 tūkst. eurų „į rankas“, jūs kartu su darbdaviu sumokėsite kasmet po 72 tūkst. mokesčių, o tai maždaug 2,5-3 kartus daugiau nei Šveicarijoje, tačiau ateityje pensiją gausite 10 kartų mažesnę nei jūsų kolega šveicaras.
3) Jei, neduokdie, Lietuvoje susirgsite sunkia liga, tai norint gauti aukščiausios kokybės gydymą, kuris Šveicarijoje garantuojamas nemokamai, jūs privalėsite išparduoti visą savo turtą, nes nedarbingumo išmokos neužteks net būsto kreditui grąžinti.
Ką jau kalbėti apie reikalingas gydymo paslaugas, už kurias dažniausiai reikia mokėti. Lietuvoje vienintelis geras dalykas, kurį gali garantuoti valstybinė medicina – tai įdomios pažintys su pensininkais besistumdant eilėse pas gydytojus. Būtent tose eilėse ir galima sužinoti daug naudingos informacijos apie tai, kurias ligas galima išsigydyti rūpužės užpiltine, o kurias – dėlėmis.
4) Jeigu savo vaikams norėsite suteikti geresnį išsilavinimą, teks pasiieškoti privačių mokyklų, darželių ar papildomų korepetitorių ir už viską papildomai mokėti.
Nes Lietuvoje visi, kurie per metus sumoka 72 000 eurų mokesčių ir tie, kurie voliojasi prie konteinerių, gauna vienodas ir bene skurdžiausias Europoje tiek švietimo, tiek sveikatos, tiek visas kitas socialines paslaugas.
Ir jeigu Šveicarijoje už papildomą vaikų ugdymą gyventojai gauna mokesčių lengvatas, tai Lietuvoje gausite tik T. Tomilino ir jo bendraminčių kvietimą lipti ant scenos ir atgailauti, kad per tokius kaip jūs, trūksta socialinio teisingumo. Ir, kad jūsų gyvenimas Lietuvoje iškraipo visus šalies pajamų nelygybės koeficientus, visą krikščioniškąją demokratiją ar net agurkų kainas „Maximoje“.
5) Šveicarija laikosi 1987 m. Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo nuostatos, kad mokesčiai negali būti smaugiamojo pobūdžio, priešingu atveju jie netenka savo paskirties. Ir jei mokesčių našta viršija daugiau nei 50 proc. visų pajamų, jie vadinami konfiskaciniais.
Tai reiškia, kad pati Šveicarijos konstitucija saugo valstybę nuo rizikos, kad kada nors netyčia į valdžią prasibrovę ekonomiškai neraštingi svieto lygintojai nesugriautų valstybės. Šveicarijos konstitucija garantuoja ir tai, kad ten dirbantys žmonės galėtų ramiai kurti ilgalaikius savo gyvenimo planus.
Tuo tarpu Lietuvos Konstitucijai visiškai dzin, kad Lietuvoje jau egzistuojant konfiskaciniams ir smaugiamiesiems mokesčiams, vietiniai tadai blindos ir toliau siautėja grasindami čia įvesti dar ir progresinius, ir visokius kitokius mokesčius, kurie jau turėtų būti skaičiuojami nebe pagal aritmetines formules, bet pagal kvadratines lygtis.
Todėl nusiteikite tam, kad Lietuva dar ilgai nebus ta valstybė, kurioje dirbantis žmogus, ypač kūrybingosios klasės atstovas, galėtų planuoti savo ateitį.
6) Lietuvoje socialinis teisingumas veikia tik viena kryptimi. Čia privaloma žiūrėti tik į tuos, kurie uždirba mažiau ir gyvena skurdžiau.
Ir ne tik žiūrėti, bet ir būti kaltam, kad jie taip gyvena. Tuo tarpu klausinėti ar juolab analizuoti, kodėl tos pačios kompetencijos specialistas ar verslininkas svečioje šalyje uždirba dvigubai ar trigubai daugiau, yra tiesiog nepadoru.
Kaip ir nepadoru verslininkams ir kitiems daugiau uždirbantiems kreatyviosios klasės atstovams jaustis blogai, kai valdžioje įsitaisę svieto lygintojai nenustoja jų terorizuoti tiek finansiškai, tiek psichologiškai.
7) Lietuva yra įdomi tuo, kad ekonominiams sprendimams čia daro įtaką tie, kurie mokykloje mokėsi matematikos iš gana keistų vadovėlių: juose visi skaičiai buvo vadinami „stačiais“, „plokščiais“, bet neturėjo savo absoliučių dydžių reikšmių.
Todėl ragindami sekti Vakarų šalių pavyzdžiu ir įvesti Lietuvoje progresinius mokesčius, tokie piliečiai mato tik mokesčių sistemos plokštumą ar statumą, bet yra akli ir kurti tam faktui, kad vertinant absoliučiais dydžiais ir suminėmis išraiškomis, Lietuvoje atlyginimai jau apmokestinti bene daugiausiai nei bet kurioje kitoje Vakarų ar net pasaulio šalyje. Nes visose šalyse, turinčiose progresinius mokesčius, yra socialinio draudimo mokesčių lubos, be to, ten dar egzistuoja tokia sąvoka kaip „tax deduction“. T.y. visiškai neapmokestinamos tos pajamos, kurios skirtos oriam pragyvenimui užsitikrinti.
Priklausomai nuo konkrečios šalies tai gali būti ne tik dideli neapmokestinami minimumai darbuotojui, bet ir pinigai vaikų auginimui ir jų papildomam švietimui bei ugdymui, pinigai skirti būsto išlaikymui, būsto kredito palūkanų mokesčiams, įvairiems draudimams, namų ofisų įrengimui, labdarai ir bažnyčios aukoms, išlaidoms kelionei į darbą ar net knygoms pirkti.
O progresiniais mokesčiais apmokestinama tik ta pajamų dalis, kuri skirta papildomam komfortui susikurti.
Pavyzdžiui, Vokietijoje, kuri vadinama didelių mokesčių šalimi, didžiausiu 45 proc. tarifu apmokestinamos didesnės nei 265 000 eurų metinės pajamos, skirtos papildomam komfortui (jei gyventojas turi nedirbantį sutuoktinį, ši suma didėja dvigubai).
Tuo tarpu Lietuvoje maždaug 55 proc. tarifu apmokestinamas kiekvienas euras, nesvarbu kam jis bus išleistas: ar auksiniam klozetui pirkti, ar lašelinei, skirtai gyvybės gelbėjimui, įsigyti. O į Seimą atėję naujieji svieto lygintojai panaikino mokestines lengvatas net gyvybės draudimo įmokoms, tarsi tas draudimas būtų toks pat nebūtinas komfortas kaip tas auksinis klozetas.
8) Net ir Vokietijoje, kur tos pačios kompetencijos specialistas sumine išraiška mokesčių sumoka žymiai mažiau nei Lietuvoje, žmonės yra nepatenkinti mokesčių našta, todėl dauguma iš jų važinėja dirbti ar registruoja savo veiklas kaimyninėje Šveicarijoje. Tačiau Lietuvos politikai tvirtai įsitikinę, kad užsienyje gyvenantiems tėvynainiams –kūrybingosios klasės atstovams staiga vieną dieną smegenyse išsitrins visos neuronų jungtys, kurios atsakingos už žmogaus racionalumą, ir, pavyzdžiui, iš Vokietijos tautiečiai nuo per didelių mokesčių bėgs ne į Šveicariją, bet į dar didesnių mokesčių šalį – Lietuvą.
9) Yra ir vienas viliojantis aspektas, kuris galėtų į Lietuvą pritraukti darbuotoją (tiesa, nelabai aukštos kvalifikacijos) iš Šveicarijos ar Vokietijos. Pavyzdžiui, Vokietijoje 800 eurų (jei turi nedirbantį sutuoktinį ši suma siekia 1 600 eurų) uždirbantis darbuotojas yra vadinamas visišku ubagėliu ir jis nemoka jokių pajamų mokesčių.
Tuo tarpu Lietuvoje 1 000 eurų atlyginimas vadinamas turtuolio atlyginimu ir tokį darbuotoją gerb. A. Sysas mielai įtrauks į lietuviškąjį „Forbes“ turtuolių sąrašą ir apmokestins tiek, kiek tik leis jo fantazijos. Todėl, norintys prieš giminaičius pasipuikuoti turtuolio titulu, vargšai vokietukai gali atvykti dirbti į Lietuvą.
10) Net 33 proc. ketinančių iš Lietuvos emigruoti jaunuolių (nuo 18 iki 25 metų) pagrindine tokio savo sprendimo priežastimi nurodo galimybės savirealizacijai ir saviraiškai Lietuvoje nebuvimą. Nesunku nuspėti, kad tai ir bus jaunieji kūrybingosios klasės atstovai.
Faktas, kad tam Lietuvoje nėra nei techninės bazės, nei kūrybinių laboratorijų, o svarbiausia – žmonių, šalia kurių jie galėtų mokytis ir tobulėti. Turbūt vienintelė belikusi Lietuvoje vieta, kur dar galima realizuoti savo kūrybiškumą – tai sprendimų, kaip padidinti cukrinių runkelių derlingumą, ieškojimas. Mat net robotų kūrėjai duoda ženklus, kad jie nebesukonkuruoja su kolegomis Šveicarijoje ir turbūt ne todėl, kad yra kažkuo kvailesni.
11) Gera žinia ta, kad kūrybingosios klasės atstovams Lietuvoje savirealizacijai ir kūrybiškumui pasireikšti atsiveria viena didelė erdvė: mat valstiečiams paskelbus tą pseudokovą su alkoholizmu, bus galima kūrybiškai reikštis išrandant naujus „kaukolinio“ gamybos receptus ir aparatus, taip pat pritaikant išmaniąsias technologijas alkoholio kontrabandos srautų logistikai.
Kūrybingoji visuomenės klasė: kraustomės iš Sodomos į Gomorą
Nereikia didelės fantazijos, kad nuspėtum, kaip užsienyje gyvenantis tautietis – kūrybingosios klasės atstovas – sureaguotų į tokį pasiūlymą grįžti į tėvynę. Geriausiu atveju pasukiotų pirštu prie smilkinio. Ir tiems, kurie rašo rinkimines programas apie talentų pritraukimą į Lietuvą, pirmiausia lieptų išsiblaivyti. Ir šį kartą ne nuo alkoholio, bet nuo realybės jausmo praradimo. Tačiau ir šiuo atveju turėtume ką atsakyti: „Soriukas, bet mes čia kuriame krikščioniškąją demokratiją“.
Tik įdomu būtų žinoti, kas atsakys už tos „krikščioniškos demokratijos“ kūrimo rezultatus? Ant ko laikysis valstybės ekonomika, kai įsijautus į pajamų lyginimo pasiutpolkę bus sunaikinta ta visuomenės grupė, nuo kurios priklauso šalies ateitis, konkurencingumas ir ekonominis saugumas?
O visiems, paskendusiems euforijoje dėl pajamų nelygybės mažinimo, belieka pasiūlyti atspėti mįslę: kodėl praėjus net keliems metams po Maidano įvykių ir blogą valdžią pakeitus gerąja, Ukraina niekaip nesugeba išlipti iš ekonominės duobės ir skendi skurde, nors gali didžiuotis vos ne mažiausia pajamų nelygybe Europoje? Ar ne todėl, kad ankstesnis prezidentas savo laiku išvaikė iš šalies kone visus kūrybingosios klasės atstovus ir dabar tiesiog nebėra ten intelekto, reikalingo ekonominio augimo vystymui?
Nors atsakymų į šiuos klausimus ir mįsles vargu ar sulauksime, bet galime guostis bent tuo, kad gyvenimo palinksminimui kai kurie žadėtieji „valstybinės reikšmės“ pokyčiai tikrai ateis. Mat alkoholikai legalius velnio lašus turės keisti į kontrabandinius ir kaukolinius, namų šeimininkės turės galvoti, kaip kepti tortus be cukraus ir sūdyti plekšnes be druskos, norinčios vaikų susilaukti mamos eis konsultuotis ne pas gydytojus, bet pas parapijos davatkas, verslininkai vietoj eurų politikus galės pradžiuginti fortepijonais.
Na, o jeigu reiktų apibūdinti, kokie pokyčiai laukia kūrybingosios klasės atstovų, tai pats švelniausias ir humaniškiausias atsakymas tebūtų toks: kraustysimės iš Sodomos į Gomorą.
Ir lauksime neaišku kuriame amžiuje ateisiančio Kalėdų stebuklo, kai Lietuvos politikai pagaliau pakels savo galvas nuo savo rojalių, vienkartinių indelių bei niekada nelaimimų pseudo kovų su alkoholizmu, ir pamatys tai, ką jau nuo 1990 metų mato klestinčios valstybės: būtent tai, kad bet kurią šalį iš skurdo už ausų gali ištempti ne geri ar blogi politikai, ne svieto ir pajamų lygintojai ar geraširdės Seimo moterytės, besirūpinančios agurkų kainomis parduotuvėse, bet būtent ta žmonių grupė, kuri turi didžiausią intelekto potencialą.
Tai yra tie, kuriuos stipriausių pasaulio valstybių ekonominių strategijų kūrėjai vadina tiesiog „The Creative Class“.
