aA
Kol Lietuva artėjant Seimo rinkimams maudosi populizmo jūroje, laukdama iš jos išnersiančių naujųjų gelbėtojų, galbūt būtų verta pažvelgti į kitų valstybių patirtį, kurios per trumpą laiką sukūrė savo šalyse ekonominius stebuklus ir tuo pačiu žmonių materialinę bei socialinę gerovę.
Jolanta Blažytė
© Asm. albumo nuotr.

Pasigilinus į tai, kaip mąstė ir kokius veiksmus atliko tų šalių vadovai, aiškėja, kad tiesą pasakius, darė viską taip, kaip ir lietuviai, tik.... atvirkščiai. Ir kad į sėkmę tas šalis vedė pagrindinis šūkis -„populizmui – ne, racionaliam protui – taip“.

Blaivaus proto pergalė Singapūre

Pirmasis ryškus pavyzdys – Singapūro fenomenas.

Per tris dešimtmečius buvusi skurdi ryžių salos šalis virto klestinčia valstybe, su naujausių technologijų, inovacijų centrais, kuriuos įkūrė į šalį plūstelėjęs didžiulis investuotojų srautas.

Kalbėdami apie Singapūro sėkmę, ekspertai vieningi – ją sąlygojo šalies lyderio Lee Kuan Yen, valdžiusio šalį tris dešimtmečius, valia ir ...blaivus protas.

L. K.Yen, suprasdamas, kad iš ryžių jokio stebuklo nesukurs, pasitelkė užsienio kapitalą, sudaręs jam pačias idealiausias tiek finansines, tiek psichologines sąlygas dirbti šalies viduje. O tai atrodė štai taip: mažiausi mokesčiai pasaulyje ir absoliuti pagarba bei saugumas bet kokiam investuotojui.

Premjeras pats lakstė po užsienio korporacijas, įkalbinėdamas jų vadovus investuoti Singapūre, žadėdamas asmeniškai daryti įtaką, kad būtų kuo greičiau paleidžiamos naujos gamybos. Bet kuris valdininkas, sudaręs nors menkiausią kliūtį verslui, buvo grūdamas į kalėjimus, o premjeras išsireikalaudavo iš jų kompensacijas bei atsiprašydavo verslininkų.

Singapūras tapo ta valstybe, kuri pasauliniuose reitinguose vadinama „šalimi, kurioje geriausia gyventi“. Nepaisant K.W. Yen autokratinio valdymo, šis lyderis ypač gerbiamas pasaulio politinio elito sluoksniuose
Jolanta Blažytė

Bet kokie protestai ar mitingai buvo draudžiami. Profsąjungų lyderis buvo ir ministrų kabineto narys, privalėjęs vykdyti vyriausybės programą.

Singapūro premjeras, beje, pasižymėjo autokratiniu valdymu ir nieko kito neprileido prie valdžios. Jis teigė, kad - „chaoso metu demokratija neveikia ir išsigimsta į anarchiją ir korupciją. Be to, laisvieji rinkimai tampa beraščių rikšų balsų pirkimu“. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų nelabai humaniška, ar net baisu.

Tačiau viso šio „baisumo“ rezultatas labai jau nebaisus. Singapūre šiuo metu reziduoja apie 3000 garsiausių pasaulio inovacijų ir aukštųjų technologijų kompanijų.

Kasmet čia investuojama apie 10 mlrd. Jungtinių Amerikos valstijų dolerių kapitalo.

Singapūriečių vidutinė alga siekia apie 3000 JAV dolerių per mėnesį, taip pat jie turi geriausią Azijoje sveikatos apsaugos ir pažangią švietimo sistemas.

Be to, valstybė pagal specialią taupymo programą pati pasirūpino, kad kiekvienai šeimai būtų pastatytas 4-5 kambarių būstas. Ir ne šiaip kokiose „chruščiovkėse“, bet prestižiniuose dangoraižiuose su baseinais, saunomis, požeminiais garažais ir sporto klubais.

Be to šioje šalyje nusikaltimų lygmuo yra nulinis, čia nepamatysi nei girtuoklių ar narkomanų, o savižudybių skaičius 4 kartus mažesnis, nei Lietuvoje.

Singapūras tapo ta valstybe, kuri pasauliniuose reitinguose vadinama „šalimi, kurioje geriausia gyventi“. Nepaisant K.W. Yen autokratinio valdymo, šis lyderis ypač gerbiamas pasaulio politinio elito sluoksniuose.

„Jis buvo tikras istorijos milžinas, jis bus prisimenamas, kaip modernaus Singapūro tėvas ir vienas didžiųjų Azijos reikalų strategų“ - taip apie jį atsiliepė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama.

Izraelis: per duris ir langus – pas užsienio investuotojus

Antras ekonominio stebuklo pavyzdys - Izraelis.

Tai šalis, kuri iš skurdžios dykumos, neturinčios nei gamtinių išteklių, nei pakankamai geriamo vandens, be to nuolat kenčiančios nuo karų ir teroristinių išpuolių, per labai trumpą laikotarpį virto klestinčia valstybe.

Tai ta vieta pasaulyje, kurioje nepaisydamos jokių karų, kuriasi aukštųjų technologijų bendrovės ir tarptautiniai investuotojai, o rizikos kapitalo dalis vienam gyventojui yra tris kartus didesnė nei galingiausioje pasaulio valstybėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Sh. Peresas asmeniškai suorganizavo idėjos autoriui apie 50 susitikimų, pats juose dalyvavo ir nebijodamas nei pašaipų, nei pažeminimų sugebėjo įtikinti investuotojus bei įtakingus verslo partnerius kad būtent ši idėja verta dėmesio. Ir netrukus remiantis šia idėja sukurta įmonė „Better place“ tapo elektromobilių priežiūros ir jų efektyviam naudojimui reikalingos infrastruktūros kūrimo lyderė pasaulyje.

Beveik pusė svarbiausių pasaulio technologijų kompanijų būtent Izraelyje įsteigė savo centrus. Ir dar geriau: štai pačiu atsargiausiu pasaulio investuotoju vadinamas Warrenas Buffetas, beje, niekada nepirkdavęs įmonių užsienyje, 2006 metais, Izraeliui pradėjus karą su Libanu, be jokios baimės už kone 5 milijardus dolerių įsigijo vieną Izraelio bendrovę. Neįtikėtina...

Aišku, pirmiausia kyla klausimas, o kaip tai jiems pavyko? Įvairūs šio fenomeno tyrinėtojai dažniausiai išskiria dvi priežastis.

Pirmoji – didelis šalies politikų ir vadovų noras bei asmeninis pavyzdys, siekiant šalies klestėjimo. Šią priežastį geriausiai atskleidė Dan Senor savo knygoje „Idėjų šalis“.

Ten aprašyta daug istorijų, kaip šalies politikai aktyviai ir asmeniškai dalyvaudavo pritraukinėdami į šalį investicijas ir įgyvendindami verslo idėjas.

Štai 2006 metais būsimas Izraelio prezidentas Shimonas Peresas, kone paėmęs už rankos inžinierių, turintį inovatyvią idėją, vedžiojo jį po visas garsiausias pasaulio kompanijas ir investicijų bendroves, siekdamas, kad tik ta idėja būtų įgyvendinta.

Tiek Singapūro, tiek Izraelio vadovai patys lakstė po pasaulį, dėdami visas pastangas, nebijodami nei pajuokos nei nepritarimo, liaudiškai tariant lipo per užsienio korporacijų langus ir duris, siekdami svarbiausio tikslo - kad tik į jų šalį ateitų papildomas kapitalas.

Sh. Peresas asmeniškai suorganizavo idėjos autoriui apie 50 susitikimų, pats juose dalyvavo ir nebijodamas nei pašaipų, nei pažeminimų sugebėjo įtikinti investuotojus bei įtakingus verslo partnerius kad būtent ši idėja verta dėmesio. Ir netrukus remiantis šia idėja sukurta įmonė „Better place“ tapo elektromobilių priežiūros ir jų efektyviam naudojimui reikalingos infrastruktūros kūrimo lyderė pasaulyje.

Ir tokių pavyzdžių galima rasti šimtus...

Antroji priežastis – skaudi šalies patirtis, kai 1984 metais Izraelis, šalies infliacijai pasiekus 400 proc. atsidūrė ant bankroto ribos. Ir, žinoma, šalies vadovų pripažinimas, kad šalį prie bankroto privedė populistinė politika, susijusi su „socialinio saugumo“ žaidimais.

Tuometiniai šalies vadovai ėmėsi griežtų priemonių ir visais įmanomais būdais siekė liberalizuoti šalies ekonomiką. Negana to, Izraelis visiems laikams atsisakė populizmo ir vadovaujasi tik racionaliu protu. Būtent tai ir padėjo šiai šaliai vos per du dešimtmečius, iš bankrutuojančios valstybės tapti ekonominio stebuklo etalonu, kuris traukia visus pasaulio protus, talentus ir investuotojus.

Jei reiktų atsakyti, kodėl Izraelis ir Singapūras per ypač trumpą laikotarpį pasiekė ekonominį stebuklą, o Lietuva vis dar kapstosi ekonominėje duobėje, galėčiau atsakyti tik tiek: todėl kad Lietuvos vadovų ir aukščiau minėtųjų šalių vadovų mąstymas sklando visiškai priešingose orbitose. Šiai išvadai padaryti, užteko tik kelių palyginamosios analizės aspektų:

1. Šalies vadovų požiūris į verslininkus

Tiek Singapūro, tiek Izraelio vadovai patys lakstė po pasaulį, dėdami visas pastangas, nebijodami nei pajuokos nei nepritarimo, liaudiškai tariant lipo per užsienio korporacijų langus ir duris, siekdami svarbiausio tikslo - kad tik į jų šalį ateitų papildomas kapitalas.

O kažin ar Lietuvos istorijoje kada nors bus aprašyta situacija kaip kuris nors parlamento ar vyriausybės narys vedžioja už rankos sumanų (o tokių Lietuvoje dar liko daug) verslo idėją turintį jaunuolį, ieškodamas jam verslo partnerių ir resursų tos idėjos įgyvendinimui. Tai turbūt būtų kažkas iš fantastinės literatūros skyriaus.

Kaip tą skurdą sumažinti skurdžioje valstybėje, nekeliant tikslo drastiškai didinti valstybės pajamas? Ar iš paskutiniųjų jėgų padidinus minimalią algą 30 eurų, visi bėdžiai staiga taps turtingais, o skurdui bus suduotas naikinantis smūgis?

Dažniausiai, deja, mūsų valdančiųjų lyderystė pasireiškia tik tada, kai reikia suorganizuoti kokią nors visuomenės kiršinimo akciją pabrangusių kalafiorų ar naujo Darbo kodekso fone. Jie gali prirašyti ištisus „talmudus“ apie verslininkų netinkamas vertybes, tačiau jei reiktų imtis konkretaus darbo ir prikviesti į Lietuvą „gerų“ verslininkų ir su „geromis“ vertybėmis, iš tokių lyderių pamatytume tik apipešiotus viščiukus.

Įdomu, ką gi pasakytų socialistai, nuvykę į susitikimą su garsiausių pasaulio kompanijų prezidentais?

Pasiūlytų padirbėti pagal sovietinių laikų Darbo kodeksą, dėl kurio jau seniai verkia visas Grūto parkas? O liumpeniškų įstatymų kepėjas Vytautas Matulevičius turbūt pristatytų naują istorinę datą, kai aidint fanfaroms iš Lietuvos įmonių bus pradėta nacionalizuoti po 25 proc. pelno?

Tiesa, kiek progresyviau mąstančių seimūnų galvose gimsta idėjos, kad norint pritraukti į šalį investicijas, reikia kurti įvairias infrastruktūras, galbūt tiesti kaimuose kelius, šaligatvius kloti brangiomis trinkelėmis, sodinti gėlytes ir pan.

Tačiau Kėdainių LEZ pavyzdys parodė, kad tos infrastruktūros neturi laimingos pabaigos. Nes čia prieš keletą metų buvo investuota apie 7 mln. eurų, tačiau iki šiol vietoj naujų gamyklų kaminų matome tik kelias apykreives pušeles.

Tuo pačiu Singapūro ir Izraelio pavyzdžiai rodo, kad investicijos bėga ne paskui infrastruktūras, bet paskui šalių lyderius, kurių autoritetas ir rodoma pagarba verslui suteikia joms saugumo garantijas ir pasitikėjimo kreditus.

2. Šalies valdančiųjų tikslai.

Izraelio ir Singapūro vadovai buvo išsikėlę konkretų ir išmatuojamą tikslą – sukurti ekonomiškai klestinčią valstybę su konkrečiais finansiniais rodikliais.

Tuo tarpu apie kokius tikslus girdime iš Seimo tribūnų?

„Mažinti skurdą, pajamų nelygybę“ ir kitus populistinius tralialia, net nepagrįstus jokiais konkretesniais skaičiais.

Kaip tą skurdą sumažinti skurdžioje valstybėje, nekeliant tikslo drastiškai didinti valstybės pajamas? Ar iš paskutiniųjų jėgų padidinus minimalią algą 30 eurų, visi bėdžiai staiga taps turtingais, o skurdui bus suduotas naikinantis smūgis?

Kiek, kokiais būdais ir galiausiai kokios konkrečios naudos siekiant reikia mažinti tą pajamų nelygybę?

Lietuvoje šiuo metu pajamų nelygybės indeksas GINI yra artimas Europos vidurkiui. Na ir ką? Singapūre, kuris vadinamas „geriausia šalimi gyventi“ -pajamų nelygybė yra viena didžiausių pasaulyje ir 2014 m. duomenimis GINI siekė 0,463 (Lietuvoje atitinkamai 0,35).

Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Izraelyje pajamų nelygybė taip pat gerokai didesnė, nei Lietuvoje (GINI atitinkamai 0,40, 0,41 ir 0,392).

Tuo tarpu mažą pajamų nelygybės indeksą turinčių šalių tarpe pamatysime Afganistaną (0,278), Rumuniją (0,274), Baltarusiją (0,267).

Tačiau Seimo socialistai ir toliau pučia burbulus tautai, naudodami tokius lozungus, kaip „pajamų nelygybės mažinimas mažins emigraciją“. Įdomu, kur žmonės labiau norėtų emigruoti – į Singapūrą, JAV, Didžiąją Britaniją ar Izraelį, kur didelė pajamų nelygybė ar į Afganistaną, Rumuniją ar Baltarusiją, kur maža pajamų nelygybė?

Singapūro premjerui neskaudėjo galvos dėl jokių pajamų nelygybės indeksų. Todėl jam pavyko pasiekti, kad verslininkams mokant mažiausius mokesčius pasaulyje, jo šalies skurdžiai taptų turtingiausias „skurdžiais“ pasaulyje.

Tiesa, pasaulio lyderiai apie tai kalba, tačiau kalba, kaip apie globalinę problemą, kurios esmė ta, kad pusė pasaulinio kapitalo sutelkta kelių dešimčių žmonių rankose, o Afrikos vaikai badauja. Tačiau socialistai savo rinkiminėse kalbose šiuos pasisakymus sugeba transformuoti taip, tarsi pats Barakas Obama jų būtų prašęs Didžiasalio gyventojų pajamas suvienodinti su vilniečių pajamomis.

Kitaip tariant uždirbtų solidžius atlyginimus, gyventų prestižiniuose būstuose, važinėtų naujais automobiliais, gautų aukščiausios kokybės socialines paslaugas.

Singapūre taip pat dosni ir socialinės paramos sistema. Ir tai nėra kokio nors „socialinio teisingumo“ rezultatas.

Atvirkščiai – tai yra rezultatas to, kad šalyje dirba labai daug verslininkų, gausiai pripildančių šalies biudžetą pinigais ir tuo pačiu turinčių garantijas, kad bus apsaugoti nuo populistinių intrigų bei nebus įvelti į jokias kovas už socialinį teisingumą. Deja, Lietuvoje visas verslas ir jo perspektyva yra tapę politikų reitingų įkaitu...

Singapūro vadovo strategiją drąsiai galima vadinti lyderio strategija. Ir jos esmė yra ta, kad orientuojantis į aukščiausius šalies tikslus, tokius, kaip turtingos valstybės kūrimas, pasiekiama tai, kad visoms visuomenėms grupėms yra gerai.

O su kokia strategija į rinkimus eina mūsų senieji ir naujieji populistai?

Kol kas matau vienintelę ir daug metų nesikeičiančią Tado Blindos strategiją – iš vienų atimti, kitiems atiduoti.

Tam parenkami ir lozungai, prisidengiant net pasaulio lyderių pasisakymais apie neva būtinumą mažinti pajamų nelygybę. Tiesa, pasaulio lyderiai apie tai kalba, tačiau kalba, kaip apie globalinę problemą, kurios esmė ta, kad pusė pasaulinio kapitalo sutelkta kelių dešimčių žmonių rankose, o Afrikos vaikai badauja. Tačiau socialistai savo rinkiminėse kalbose šiuos pasisakymus sugeba transformuoti taip, tarsi pats Barakas Obama jų būtų prašęs Didžiasalio gyventojų pajamas suvienodinti su vilniečių pajamomis.

Beje, sumažinti pajamų nelygybės indeksą daug proto nereikia. Tą puikiai įrodė 1940 metais Lietuvą okupavę bolševikai, sumažinę GINI indeksą beveik iki nulio. Tam tereikėjo visus turtingesnius ir protingesnius sušaudyti arba išvežti į Sibirą.

migracija taip pat sumažėjo iki nulio - tereikėjo tik truputį paišlaidauti, statant spygliuotas tvoras pasienyje. O kad tos išlaidos atsipirktų, visi draugiškai pusę amžiaus valgėme kiaulių kanopas, o per šventes – žalius žirnelius. Todėl šiuo aspektu sunku paneigti socialistų teiginį, kad „pajamų nelygybės mažinimas sumažins ir emigraciją“.

Bet jeigu šalies valdantieji sau kelia tik tokius primityvius tikslus, kaip pajamų nelygybės mažinimas, tai iš tiesų, ką ten seime veiks 141 narys. Juk užtektų tik vieno svieto lygintojo, kuris savo DNR struktūra būtų kuo labiau panašesnis į Tadą Blindą.

3. Šalies vadovų požiūris į populizmą.

Tiek Singapūre, tiek Izraelyje populizmas yra tabu. Singapūro premjeras tai pasiekė autokratiniu būdu užkirsdamas kelią „neraštingiems rikšoms“ ir jų įvairaus plauko gelbėtojams populistams veikti vyriausybės formavimą, o tuo pačiu ir šalies likimą.

Valstybę valdė profesionalai, savo srities lyderiai, puikia suvokiantys ką ir kodėl daro. Premjeras rūpinosi, kad jo vyriausybės kabinete dirbtų ne tik prestižinius pasaulio universitetus baigę, bet ir strateginio mąstymo gebėjimų turintys ministrai.

Izraelyje demokratijos žinoma daugiau, jokie protestai ir mitingai čia nėra draudžiami. Tačiau, kai 2011 m. per šalį nuvilnijo protesto akcijos dėl didelių būsto nuomos kainų, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu tepasakė vieną frazę –„kam nepatinka, galite keltis gyventi į Rytų Jeruzalę“, taip leisdamas suprasti, kad vyriausybė rėksnių neaptarnauja, o šalyje labiau pageidaujami tie, kurie nori daug dirbti ir užsidirbti.

O tam Izraelyje sudarytos visos sąlygos. Čia gausu aukštos kokybės darbo vietų ir įsidarbinti gali kiekvienas kada tik panorėjęs. Bei gauti mažiausiai 1000 eurų per mėnesį atlyginimą, o turintis aukštesnę kvalifikaciją ir kelis kartus didesnę sumą.

Norintieji įkurti savo verslą tai gali nesunkiai padaryti, net nebijodami rizikuoti. Mat nesėkmės atveju valstybė dės visas pastangas, kad „už ausų“ pakeltų suklupusį verslininką ir padėtų jam vėl atsistoti ant kojų.

Tuo tarpu viskas, ką naudingo valstybei gali nuveikti lietuviškieji Seimo populistai – tai tik pasimakaluoti ant bačkų, protestuodami prieš verslininkus dėl brangių kalafiorų ar naujo Darbo kodekso, nes jų politinis reikšmingumas tesugeba sužibėti nepatenkintųjų žmonių minioje, o ne prie darbo stalo, kuriant klestinčios valstybės strategiją.

Kodėl, mokant didelius atlyginimus, minėtose šalyse turtuolių ne mažėja, bet didėja? Ir galų gale, kodėl investicijų guru vadinamas Warrenas Buffetas su savo milijardinėmis investicijomis, kurios dydžiu prilygsta trečdaliui visų Lietuvoje sukauptų tiesioginių investicijų, neatvyko į saugią ir pigios darbo jėgos šalį Lietuvą, bet nusigrūdo į kažkokį Izraelį, kur ne tik dideli darbuotojų atlyginimai, bet ir didelė karinių konfliktų ir teroro grėsmė bei aukštas korupcijos lygis?

Izraelio vadovų požiūrį į populizmą atspindi net Tel Avivo oro uoste kabantis šūkis, pasitinkantis kiekvieną šalies svečią: „Tu nesi kažkuo išskirtinis, visi mes čia esame žydai“. Kai gido paklausiau, ką tai reiškia, jis paaiškino maždaug taip –„ šioje šalyje visi turime vienodas galimybes dirbti ir užsidirbti, mokytis ir tobulėti ir galime patys pasirinkti, kuo būti – turtingais ar skurdžiais, tinginiais ar darbštuoliais, išsilavinusiais ar neraštingais“.

Šiems pasirinkimams šalyje sudarytos visos sąlygos ir jokie atskiri piliečiai ir jokios socialinės grupės neturi teisės reikalauti sau išskirtinumo.

Tuo tarpu kuo Lietuvoje užsiiminėja socialistai? Ogi jau du dešimtmečius vynioja tą pačią patekimo į valdžią schemą - pirmiausia suskaldo ir sukiršina visuomenę, išskirtinai pasirinkdami kurią nors socialinę grupę, dažniausiai pavadindami ją „paprastais žmonėmis“ ir eina neva ginti jos interesų.

O tai ir yra tas variantas, kurio labiausiai bijojo Singapūro premjeras, kai „neraštingieji rikšos“ išrenka valdžią.

Juk tik „neraštingajam rikšai“ tarsi eliksyras širdžiai skamba socialistiniai himnai apie tai, kaip emigraciją didina Lietuvos verslininkų gobšumas, nenoras mokėti didesnius atlyginimus ir būtinybė krautis milžiniškus turtus vargšų darbininkų sąskaita.

Jei tas „rikša“ būtų bent kiek raštingesnis jis tiesiog rikošetu tokiems su ekonomine logika nedraugaujantiems populistams duotų smūgį atgal - „tai gal visi pasaulio investuotojai ir verslininkai susipykę su protu, kad veržiasi dirbti į Singapūrą ir Izraelį, kur reikia darbuotojams mokėti keturis ar penkis kartus didesnius atlyginimus, bet aplenkia Lietuvą, kur mokant mažus atlyginimus galima greitai susikrauti milžiniškus turtus?

Kodėl, mokant didelius atlyginimus, minėtose šalyse turtuolių ne mažėja, bet didėja? Ir galų gale, kodėl investicijų guru vadinamas Warrenas Buffetas su savo milijardinėmis investicijomis, kurios dydžiu prilygsta trečdaliui visų Lietuvoje sukauptų tiesioginių investicijų, neatvyko į saugią ir pigios darbo jėgos šalį Lietuvą, bet nusigrūdo į kažkokį Izraelį, kur ne tik dideli darbuotojų atlyginimai, bet ir didelė karinių konfliktų ir teroro grėsmė bei aukštas korupcijos lygis?

Jau buvau bepradedanti galvoti, kad gerbiamieji Seimo nariai „nušvito“ ir vasaros atostogų metų klajos po pasaulį, ieškodami Lietuvai investicijų ar verslo idėjų. O gal kuris net gamyklas pradės statyti, norėdamas asmeniniu pavyzdžiu „gobšiesiems“ verslininkams parodyti, kaip reikia dirbti. Deja.. pasirodo, didysis valdžiavyrių darbas šią vasarą apsiribos tik tvorų puošyba rinkiminiais plakatais.

Taip ir norisi paklausti: Ir ką gi jūs, gerbiamieji Lietuvos socialistai ir populistai, padarėte kiekvienas asmeniškai, kad žmonių pajamos didėtų dėl didėjančio šalyje kapitalo ir gausėjančio verslininkų skaičiaus, o ne dėl kiauros biudžeto paklodės draskymo ir visuomenės kiršinimo?

4. Šalies vadovų požiūris į darbą.

Singapūro šalies gyventojai per savaitę dirba vidutiniškai po 46 val. per savaitę, tačiau niekam dėl to galvos neskauda, atvirkščiai – šalis didžiuojasi, kad singapūriečiai pagrįstai vadinama bene darbščiausia pasaulio tauta ir tai yra dar vienas stiprus šalies patrauklumo investicijoms kriterijus.

Tuo tarpu Lietuvos Seimo socialistams darbas yra tarsi baubas, nuo kurio reikia saugoti taip pat darbštumu garsėjančius mūsų tautiečius. Norintiems daugiau dirbti ar užsidirbti Darbo kodeksas sudaro visas įmanomas kliūtis.

Kiek gyvenimo laiko žmogus gali skirti darbui Lietuvoje yra griežtai reguliuojama. Tačiau niekas nereguliuoja kiek laiko per parą pilietis gali girtuokliauti, rūkyti „žolę“, valkatauti, vagiliauti, smurtauti ar geriausiu atveju su bambaliu gulėti ant „sofos“ ir burnoti visą pasaulį dėl to, koks jis vargšas ir nelaimingas. Kol galų gale prisiburnoja iki savižudybių.

Neveltui sakoma, kad kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį, nes panašu ir patys Seimo nariai gyvena pagal principą: „darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“.

Nebijokime nemalonių sprendimų savo gyvenime, tokių, kaip persikraustymas iš eilės prie pigių bananų į eilę prie brangių knygų. Nes pati esu pastebėjusi neįtikėtiną koreliaciją: kuo žmogaus galvoje daugiau žinių, blaivaus proto ir logikos, tuo labiau jo ausys atsparios politikų kabinamiems makaronams. O finansinis ir ekonominis žmonių raštingumas galėtų pasitarnauti, kaip masinio naikinimo ginklas prieš vis labiau bujojantį populizmą.

Nepaisant to, kad ištisus metus per Seimo posėdžius matome pustuštes Seimo sales, tai sesijos pabaigoje dar girdime ir seimūnų aimanas, kad jie jau pavargę bei svarbių įstatymų nebepriiminės. Ir apskritai, dabar „nebe tas galvoje“, nes artėja Seimo rinkimai. O kai kurie TV ekranuose pasiguodžia, kad ši vasara bus labai sunki, nes teks... dirbti.

Jau buvau bepradedanti galvoti, kad gerbiamieji Seimo nariai „nušvito“ ir vasaros atostogų metų klajos po pasaulį, ieškodami Lietuvai investicijų ar verslo idėjų. O gal kuris net gamyklas pradės statyti, norėdamas asmeniniu pavyzdžiu „gobšiesiems“ verslininkams parodyti, kaip reikia dirbti. Deja.. pasirodo, didysis valdžiavyrių darbas šią vasarą apsiribos tik tvorų puošyba rinkiminiais plakatais.

Vietoj epilogo

Manau, kad ši mini palyginamoji analizė bent iš dalies atsako į klausimus, ką reikia daryti, kad gyventume geriau:

1. Nustoti laukti naujų ir ypatingų tautos gelbėtojų, ir visų pirma pradėti gelbėti savo galvas nuo iliuzijų, kad kažkas mus išgelbės.

2. Jeigu norime, kad Lietuva savo ekonomine gerove būtų panaši į Izraelį ar Singapūrą, tai minioje besiveržiančių į valdžios postus ieškokime tų, kurių mąstymas bent kiek panašesnis į realią ir greitą ekonominę sėkmę pasiekusių šalių vadovų mąstymą. Ir matuokime ne Seime esančių narių skaičių, bet suminį blaivaus proto kiekį. Jei to proto masė Seime bus bent kiek didesnė už populistinės ir liumpeniškos ideologijos masę – šalis turės neblogą perspektyvą.

3. Nebijokime nemalonių sprendimų savo gyvenime, tokių, kaip persikraustymas iš eilės prie pigių bananų į eilę prie brangių knygų. Nes pati esu pastebėjusi neįtikėtiną koreliaciją: kuo žmogaus galvoje daugiau žinių, blaivaus proto ir logikos, tuo labiau jo ausys atsparios politikų kabinamiems makaronams. O finansinis ir ekonominis žmonių raštingumas galėtų pasitarnauti, kaip masinio naikinimo ginklas prieš vis labiau bujojantį populizmą.

Vietoje Post Skriptum

Kažkada Pranašas Mozė pasakė savo garsiąją frazę: „Mes neturime kitų žydų. Teks per dykumą eiti su tais, kuriuos turime“.

Jei šis Pranašas girdėtų šiandien iš Seimo liumpeniškojo flango sklindančius nenutrūkstamus verslininkams skirtus moralus apie jų netinkamas vertybes, jis turbūt pasakytų maždaug taip - „jūs neturite kitų verslininkų.

Ir didelės išminties neturite, kad galėtumėte į Lietuvą atvežti geresnių, dosnesnių ir su aukštesnėmis vertybėmis. Ir net Kristaus galių neturite, kad be verslininkų pagalbos ir vienu duonos kepalu galėtumėte pamaitinti visą alkaną minią. Todėl teks „eiti per dykumą“ su tais verslininkais, kuriuos turite. Ir su jų vertybėmis“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Barclays“ pasitraukimas ir mokytojų streikas (13)

„ Barclays “ išėjimas iš Lietuvos ir šiuo metu vykstantis mokytojų streikas yra susiję...

Rūta Armonė. Nuo sausio 1 d. visos įmonės privalės nustatyti ir registruoti galutinius naudos gavėjus (4)

Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys nuo 2019-01-01 privalės gauti, atnaujinti ir...

Linas Sesickas. Merkel pasufleravo, kaip sumažinti kainas Lietuvoje (4)

Pasaulinėje įsigijimų ir susijungimų rinkoje vyrauja ne tik ekonomikos ir teisės dėsniai, ten...

Rūtenis Paukštė. Ką pasakė Stasys Jakeliūnas? (13)

Jau savaitę aptarinėjama Stasio Jakeliūno išsakyta mintis apie Lietuvos poreikį parduoti vieną...

Jolanta Blažytė. Visuotinio gėrio perskirstymas su sofų perstumdymu švietimo ministerijoje (288)

Viena kandidatė į prezidento postą minėjo, kad reikia visiems susitarti, kaip turi būti...

Top naujienos

Šapoka tiki, kad Kalėdų dvasia padės rasti sutarimą dėl biudžeto (276)

Rytoj Seimas žada galutinai apsispręsti dėl kitų metų valstybės biudžeto . Ar tikrai gyvenimas...

LKL teisėjų galva – apie peštynes Kaune ir Šaro veiksmus jose, skandalą Pasvalyje bei galimas sankcijas laida „Krepšinio zona“ (71)

Pastarosios dienos Lietuvos krepšinyje buvo tokios karštos ir aistringos, kad suvaldyti aikštėse...

Puidoko pataisoms – rimtos teisinės kliūtys: prasmę grindžia atimtų vaikų istorijomis (552)

Parlamentaro Mindaugo Puidoko ir jo kolegų pateiktoms pataisoms dėl smurto prieš vaikus sampratos...

Sinoptikas perspėja: antradienį – pavojingiausi reiškiniai (6)

Nuo antradienio sulauksime šiokių tokių orų permainų – naktį daug kur pašals, bus slidu,...

Statkevičiui nepatiko Julijos Janus kritika, tad šis rėžė atgal: stora esi, bulvės veidu ir kugelio smegenim (1128)

Šeštadienio vakarą mados kūrėja Julija Janus išreiškė savo nuomonę apie lapkričio mėnesį...

Andrius Tapinas. Spjausit mokytojams į akis? Nesistebėkit, jei bus atsakymas (1852)

„Išėjo ne tiek ir daug žmonių “ – viešai sako premjeras Saulius Skvernelis .

Paskelbti apdovanojimų M.A.M.A 2018 nominantai: įvertintas ir pasaulinę šlovę pelnęs lietuvis hito „In My Mind“ autorius (74)

Pirmadienio vakarą sostinėje žinomi šalies atlikėjai, muzikos prodiuseriai, vadybininkai ir...

Vaivos Budraitytės 2019 metų horoskopas Ugnies ženklams (29)

2019 metai – jau ne už kalnų. Pats metas sužinoti, kas mūsų laukia. Garsi astrologė ir...

Sinoptikai žada tikrą žiemą: Lietuvą užgrius sniegas ir šaltis (142)

Antradienio dieną bus debesuota su pragiedruliais. Kritulių nedaug ir tik vietomis, didžiausia...

Kraupus Rusijos maniako liudijimas: nužudęs dukros mokytoją, davė pinigų laidotuvėms (14)

Buvusį Rusijos policininką, jau atliekantį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už 22...