aA
Neabejotina, jog projekto „Idėja Lietuvai“ dalyviai pasiūlys daugybę nuostabių idėjų, skirtų tobulinti švietimo sistemą.
Jolanta Blažytė
Jolanta Blažytė
© Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau natūraliai kyla klausimas, kaip tos idėjos galės prasibrauti į sistemą, kuri jau seniai gyvena pagal savo nepajudinamas taisykles ir tarnauja ne vaikų ir šalies ateičiai, bet politinių grupių interesams ir savo pačios išsisaugojimui?

Kad politikai su savo interesais yra okupavę švietimo sistemą aršiau nei kokie šernai bulvių lauką, rodo šie keli pavyzdžiai:

1. Neefektyvus kaimo mokyklų tinklas. Ugdymo įstaigose kartais mokosi vos po kelis vaikus, jų mokymosi rezultatai yra daugiau nei apgailėtini, bet vietos politikai, kovodami dėl rinkėjų balsų, ir toliau investuoja didžiules lėšas norėdami išsaugoti kaimo mokyklas arba net plėsti jų tinklą. Taip įtinkama kaimo rinkėjui, įsivaizduojančiam, kad geriausia mokykla yra ta, kuri „stovi arčiau gryčios“, o ne ta, kurioje yra gera ugdymo bazė.

Taip pat įtinkama ir kaimo mokyklų bendruomenei, kuriai pažadama išsaugoti darbo vietas ir kurių nariai turi įtakos formuojant rinkėjų nuomonę kaimiškose seniūnijose. Visiems gerai, o vaikas tampa politinių manipuliacijų įkaitu, turinčiu nelygiavertes galimybes norint siekti žinių, lyginant su bendraamžiais miesto mokyklose.

2. Rajonų švietimo organizacijos dažniausiai taip ir vadinamos: „ta mokykla priklauso socdemams, ana – liberalams, o, pavyzdžiui, švietimo pagalbos tarnyba – konservatoriams“. Vienas iš mokyklos vadovų uždavinių – įtikti reikiamos partijos atstovams, nes nuo to juk priklauso ir mokyklų finansavimas, ir įvairiausių projektų „prastūmimas“.

3. Lietuvoje gausu jokios pridėtinės vertės nekuriančių švietimo įstaigų, dubliuojančių viena kitos funkcijas, tačiau auditai jose atliekami tik „dėl paukščiuko“, o funkcijos negryninamos vien dėl to, kad nebūtų prarasti rinkėjų balsai.

Mat tokioms įstaigoms dažniausiai vadovauja „savi“, kurie rinkimų metų labai gerai dirba reikiamų partijų agitatoriais.

Vergo pozicijoje esantis mokytojas niekada negali būti autoritetu mokiniui ir pelnyti jo pagarbos. Vaikai tai puikiai jaučia.
Jolanta Blažytė

O kai kurios įstaigos, pavyzdžiui, kad ir švietimo pagalbos tarnybos (išskyrus psichologinės pagalbos skyrius), galėtų būti pavadintos tiesiog konkrečių partijų politiniais biurais – tokie pavadinimai tiksliausiai atspindėtų didžiąją dalį jų atliekamų funkcijų.

4. Anužienės vadovaujamas KMPMC tampa istoriniu simboliu, parodančiu, kaip švietimo sistema naudojama aptarnauti aukštus valstybės vadovus.

Šio centro studentai nemokamai atlieka grožio ir SPA procedūras Seimo ir Vyriausybės nariams, kurie nori gražiai atrodyti prieš televizijos kameras ir tuo pat metu moko tautą sąžiningai gyventi.

Šis centras tarnauja kaip prieglauda politiniame užribyje atsidūrusiems valdininkams ir jų šeimų nariams. Šiame centre ruošiamos valytojos, kurios „praktiką“ atlieka Seimo narių namuose...

5. Mokyklų vadovams dažnai tenka užimti vergų poziciją prieš valdininkus, nes savivaldybių merai ar jų atstovai turi teisę telefonu paskambinti mokyklų vadovams ir nuolat priminti, kad tik nuo mero malonės priklausys jų darbo vieta.

Peršasi išvada, kad „alkaną“ ir įbaugintą mokytoją visada lengviau „įkalbėti“ mylėti vienai ar kitai partijai atstovaujantį valdininką, nes juk tuomet ką politikai veiks su tais mokytojais, kurie daug uždirba, kurie turi autoritetą tiek tarp vaikų, tiek ir tarp bendruomenės ir kurie be vargo gali pasiųsti jiems ant galvos lipantį valdžios klerką šieno ravėti?

Rajonų merai turi teisę išsikviesti „ant kilimo“ apie valdininkų sukeltas problemas viešai prabilusį mokyklos vadovą ir pagrasinti jį atleisti iš darbo.

Vergo pozicijoje esantis mokytojas niekada negali būti autoritetu mokiniui ir pelnyti jo pagarbos. Vaikai tai puikiai jaučia.

6. Lietuvoje mokytojų skaičius, tenkantis vienam mokiniui, yra vienas didžiausių ES. Mokytojai skundžiasi dėl per mažo „valandų skaičiaus“ ir dėl to negaunamo didesnio atlyginimo. Tačiau mokytojų trūksta... Kam reikalingas šis loginis „abrakadabra“ ir toks neracionalus žmogiškųjų išteklių valdymas, kurio rezultatas – maži mokytojų atlyginimai?

Peršasi išvada, kad „alkaną“ ir įbaugintą mokytoją visada lengviau „įkalbėti“ mylėti vienai ar kitai partijai atstovaujantį valdininką, nes juk tuomet ką politikai veiks su tais mokytojais, kurie daug uždirba, kurie turi autoritetą tiek tarp vaikų, tiek ir tarp bendruomenės ir kurie be vargo gali pasiųsti jiems ant galvos lipantį valdžios klerką šieno ravėti?

7. Pagrindinis stabdys, lemiantis menką pedagogo profesijos pasirinkimą, yra ne tik menki atlyginimai, bet ir suvokimas, kad į mokyklą ateinama dirbti ne mokytoju, o įvairiausiais politiniais, partiniais interesais apraizgytos sistemos sraigteliu.

Jauniems žmonėms, turintiems aukštesnius nei išgyvenimo poreikius, tokia perspektyva atrodo mažai viliojanti.

Todėl, prieš siūlant idėjas, išlieka pagrindinis klausimas: ar politikai yra pasiruošę atsisakyti švietimo sistemos kaip vieno iš svarbiausių politinės įtakos instrumentų? Galimi du variantai:

I variantas: politikai pasiruošę.

Tada būtų galima eiti prie kardinalios švietimo sistemos reformos, panaudojant ir projekto „Idėja Lietuvai“ pasiūlymus.

Vienas iš galimų variantų, padėsiančių sukurti naują ir konkurencingą švietimo sistemą, galėtų būti kompetencijų centro suformavimas, kurio sudėtyje būtų:

1. Organizacijų vystymo strategai, kurie įdiegtų švietimo sistemoje moderniausius vadybos metodus. Viena iš pagrindinių užduočių – aiškių švietimo sistemos tikslų suformavimas ir struktūros, sugebančios tuos tikslus pasiekti, sukūrimas. Ši struktūra turėtų būti sterili bet kokių politinių interesų atžvilgiu. Ir tokie „vaizdeliai“, kai mokiniai dėdėms iš Seimo ar savivaldybės deklamuoja padėkos eilėraštukus už „padovanotus“ iš biudžeto lėšų mokyklai langus, kompiuterius ar „padovanotas“ kaimo mokyklas, turėtų būti vertinami kaip rinkėjų balsų pirkimas ir kriminalinis veiksmas.

2. Ekonomistai, kurie apskaičiuotų išteklių panaudojimo efektyvumą ir garantuotų jų paskirstymą pagal konkrečius prioritetus, o ne pagal formulę „myliu – nemyliu“ ir Seimo narių gebėjimus „pramušti“ projektus.

3. Žmogiškųjų išteklių bendrasis fondas, kuris aprūpintų mokyklas ne tik mokytojais, bet ir reikiamomis kompetencijomis ir užtikrintų jų racionalų panaudojimą. Pagal šią sistemą, pavyzdžiui, dirba London Teaching Pool organizacija, aprūpinanti Londono mokyklas reikiamais specialistais tiek trumpalaikiam, tiek ir ilgalaikiam darbui.

Mokytojams į pagalbą galėtų ateiti ir aukštųjų mokyklų studentai ir už papildomą atlygį mokyti vaikus informacinių bei skaitmeninių technologijų, užsienio kalbų ir pan. Jei vis dėlto bus kompetencijų trūkumas, reikia jas pirkti iš užsienio mokyklų ir universitetų.

Pačių mokytojų ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas būtų organizuojamas pagal planuojamų kompetencijų poreikį, o ne pagal tai, kam ir kur reikia įsisavinti (ar „išplauti“?) pinigus.

Mokytojų vertinimas galėtų būti paremtas Švedijos pavyzdžiu ir jų motyvacinis krepšelis formuojamas pagal pasiektus rezultatus.

4. Inovacijų lyderiai. Jų misija – diegti naujausias technologijas, kurios jau užkariauja daugelio pažangių pasaulio valstybių švietimo sistemas ir yra skirtos greitesniam ir efektyvesniam žinių perdavimui.

5. Ugdymo programų kūrėjai. Šie žmonės turėtų būti susipažinę su pačiomis geriausiomis pasaulio praktikomis, kurios jau yra išbandytos, pritaikytos ir duoda pačius geriausius rezultatus.

Turtingosios JAE šalies energetikos ministras teigė: „Akmens amžius pasibaigė ne todėl, kad pasibaigė akmenys, o todėl, kad atsirado naujosios technologijos. Ir tos šalys, kurios pavėluos į technologinio progreso varžybas, tiesiog akimirksniu papuls į visišką priklausomybę nuo šio proceso lyderių“.

Pagal šias praktikas turėtų būti sudarytos naujos bei 21 amžiaus poreikius atitinkančios mokymo bei ugdymo programos ir atiduotos svarstyti akademinėms, verslo ir kitoms bendruomenėms, suinteresuotoms valstybės gerbūviu.

6. Geriausių Lietuvos mokyklų ir gimnazijų vadovai, kurie dalintųsi patirtimi, kaip jiems pavyko sukurti tokią įstaigą, kurioje „visi nori mokytis“ ir kurioje pasiekiami geriausi rezultatai.

Depolitizavus švietimo sistemą ir atsisakius tų kaštų, kurie skirti aptarnauti politikų interesams, atsilaisvintų labai daug finansinių resursų.

Jie galėtų būti panaudojami mokytojų atlyginimams didinti, švietimo reformai vykdyti bei projekto „Idėja Lietuvai“ pasiūlymams įgyvendinti. Depolitizacija būtų pirmas žingsnis siekiant didinti mokytojo specialybės prestižą.

II variantas: politikai nepasiruošę.

Tada belieka atsiprašyti, kad su savo idėjomis sujaukėme jų ramų ir sotų gyvenimą. Ir belieka toliau ramiai stebėti, kaip politikai su savo asmeniniais interesais „knisa“ švietimo sistemą, nelyginant šernai bulvių lauką bei toliau griauna paskutines viltis Lietuvai turėti stiprią ir konkurencingą švietimo sistemą.

Idėja Lietuvai: technologinio proveržio strategija

Turtingosios JAE šalies energetikos ministras teigė: „Akmens amžius pasibaigė ne todėl, kad pasibaigė akmenys, o todėl, kad atsirado naujosios technologijos. Ir tos šalys, kurios pavėluos į technologinio progreso varžybas, tiesiog akimirksniu papuls į visišką priklausomybę nuo šio proceso lyderių“.

Ir pasaulis šiuo metu gręžiasi į visiškai naują ekonomikos skatinimo priemonę – technologinę pažangą. Nes akivaizdu, kad tokios ekonomines krizes sukeldavusios skatinimo priemonės, kaip besaikis kreditavimas, jau tampa praeito šimtmečio atributu.

Lietuva šiuo metu stovi ant svarbaus pasirinkimo slenksčio, lemsiančio šalies ateitį: kur mes būsime po 10-ties ar 20-ties metų? Ar būsime pilnaverčiai pažangių pasaulio valstybių partneriai, o gal amžiams liksime priklausomi nuo tų šalių, kurios bus stipresnės už mus ne kokia nors karine galia, o tiesiog intelektu.

Todėl mano idėja Lietuvai – technologinio proveržio strategija.

Tokias strategijas jau turi JAV, Kinija, Vokietija, Suomija, Didžioji Britanija, Singapūras ir kitos valstybės.

Technologinio proveržio strategijos pagrindinės kryptys būtų:

1. Visų valstybės valdymo procesų skaitmenizavimas

Valstybė, 21 amžiuje norinti būti patraukli investuotojams, turi būti technologiškai moderni pati iš savęs. Dauguma valstybių dėl šios priežasties jau pradėjo skaitmeninių transformacijų pilotinius projektus, naudodamos tokius „driver‘ius“, kaip Big Data, Blockchain, Machine learning ir kt.

Pavyzdžiui, Blockchain technologijos šiuose projektuose yra puikiai pritaikomos tokių valstybės problemų kaip korupcija, šešėlinė ekonomika, neskaidrūs viešieji pirkimai ar biurokratizmas spręsti. Jos taip pat naudojamos norint kaupti ir analizuoti įvairiausius duomenis bei keistis informacija tarp visų institucijų ir fizinių asmenų.

O mūsų šalyje didžioji dalis valstybės valdymo aparato funkcijų ir susideda būtent iš „makalavimosi“ tarp įvairiausių duomenų, kontrolės, leidimų – draudimų, pažymų rašymo, tvirtinimo ir pan. Todėl nedaug suklysiu teigdama, jog pritaikius naująsias technologijas, 90 procentų tokių „biurokratinių“ darbo vietų valdžios sektoriuje tiesiog nebereikės.

Šias technologijas pradeda taikyti ne tik pažangiausios pasaulio valstybės, bet ir Ukraina bei Gruzija. Gruzija į Blockchain jau persikėlė registrų centrą, o Ukraina šias technologijas naudoja norėdama parduoti valstybės turtą aukcionuose ir ateityje planuoja į jas pervesti visas savo šalies duomenų bazes. Be to, Ukrainos planuose – ir vietinė elektroninė valiuta – cryptogrivna.

Ir jau trečius metus privačioje „Virgin“ įkūrėjo Ričardo Bransono saloje vykstančiame pasauliniame Fintech elito susitikime „Bockchain summit“ dalyvauja ne tik pažangiausių pasaulio šalių atstovai, bet ir atstovai iš Estijos, Gruzijos, Ukrainos. O Lietuvos ten nėra...

Jei naujosios technologijos, duokdie, ateis ir į Lietuvos valstybės valdymo sistemas, tai verslininkams nebereikės dvejus metus laukti statybos leidimų – jie bus išduodami per 2 minutes.

Norėdami atlikti bet kokį turto pardavimo sandorį, jie nebeprivalės lakstyti po įvairiausias institucijas ir rinkti „popierių“ – tai bus galima atlikti naudojant programėles mobiliajame telefone. Mokesčių inspektoriai nebevaikščios „tuntais“ į verslo įmones, nebetrukdys jų veiklos, nebeareštuos turtų ir nebetampys verslininkų po teismus – visą informaciją apie verslo įmones jie galės stebėti Big Data bazėse, o visas VMI darbas bus perspėti verslininkus apie artėjančias problemas. O su korupcija ir šešėline ekonomika kovos ne didžiulė armija baudėjų, bet, pavyzdžiui, „Blockchain Trust Accelarator Initiative“ programos.

Jei Lietuvos valstybė pasuks moderniosios ekonomikos kryptimi, naujos galimybės atsivers ir Lietuvos verslui. Be to, atsilaisvins daugybė finansinių resursų, kurie dabar dengia ypač neefektyvaus valstybės valdymo kaštus.

O jei nepasuks? Šalies konkurencingumas praktiškai taps lygus nuliui. Ir šviesmečiais atsiliksime ne tik nuo pažangiausių pasaulio valstybių, bet ir nuo tos pačios Ukrainos.

Pagal aukštos pridėtinės vertės eksportą, nuo 2010 m., taip ir laikomės trečioje nuo galo vietoje ir beveik nejudame. Pagal žiniomis grįstų paslaugų eksportą – stabiliai priešpaskutinėje vietoje. Net ir Latvija čia mus lenkia daugiau nei 10 kartų. Stipriai nukritome ir pagal rinkoje bei įmonėse naujų inovacijų apimtis – net 10 procentų.

Nes, pavyzdžiui, Kijevas jau pasiskelbė tapsiantis Europos Fintech sostine. Lietuva taip pat lyg ir svajoja tapti tokia sostine, tačiau Kijevas jau daro konkrečius ir stiprius žingsnius to tikslo link, o Lietuva vis dar tik svajoja.

Ir jau trečius metus privačioje „Virgin“ įkūrėjo Ričardo Bransono saloje vykstančiame pasauliniame Fintech elito susitikime „Bockchain summit“ dalyvauja ne tik pažangiausių pasaulio šalių atstovai, bet ir atstovai iš Estijos, Gruzijos, Ukrainos. O Lietuvos ten nėra...

2. Naujos inovacijų ekosistemos sukūrimas

2016 metais pateiktas Europos Komisijos tyrimas, vadinamas „inovacijų švieslente“, parodė, kad Lietuva nuo 2010 metų ES reitinge atliko gana neblogą šuolį – iš 23 vietos pakilome į 16-ąją.

Valdininkai, žinoma, šią žinią tautai ištrimitavo visais įmanomais fanfarų garsais. Tačiau pažvelgus į šio tyrimo rezultatus giliau, fanfaras norėtųsi padėti į šoną ir pasiimti raminančių valerijono lašų. Mat bendras šalies inovacijų rodiklis yra išvestinis dydis, kuris skaičiuojamas susumavus kitus 25 rodiklius. Ir pagal tuos rodiklius, kurie parodo mūsų pastangas bei išlaidas, skirtas gerinti inovacijų ekosistemą, mes tikrai pakilome.

Tačiau pagal tuos rodiklius, kurie atspindi mūsų iš inovacijų realiai gautą naudą, mes stabiliai laikomės ES uodegoje arba krentame žemyn.

Pavyzdžiui, gerokai pakilome pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių (56 proc), pagal mokslinių publikacijų skaičių (70,8 proc.), pagal MTEP išlaidas viešajame sektoriuje (77,2 proc.), pagal išlaidas ne MTEP inovacijoms (171,6 proc.).

Tačiau pagal aukštos pridėtinės vertės eksportą, nuo 2010 m., taip ir laikomės trečioje nuo galo vietoje ir beveik nejudame. Pagal žiniomis grįstų paslaugų eksportą – stabiliai priešpaskutinėje vietoje. Net ir Latvija čia mus lenkia daugiau nei 10 kartų. Stipriai nukritome ir pagal rinkoje bei įmonėse naujų inovacijų apimtis – net 10 procentų.

Akivaizdu, kad investuojame lėšų ir dedame pastangų daugiau nei kitos šalys, bet rezultatus gauname daug prastesnius arba apskritai jų negauname. Ir tai reiškia, kad mūsų inovacijų ekosistema yra tiesiog neįgali ir tarnauja ne tam, kad būtų skatinama ekonomika, bet sau pačiai apsitarnauti, kaip ir, deja, visos kitos Lietuvos valstybėje veikiančios sistemos.

Išeitis tik viena – visiškai naujos ir efektyviai veikiančios inovacijų ekosistemos sukūrimas.

Idėja Lietuvai: Lyderiai – mokyklos suole

Buvusi Didžiosios Britanijos premjerė M. Tečer pastebėjo, kad „didžiausia mūsų visų problema yra ta, kad mus valdo žmonės, kurie sprendimus priima vadovaudamiesi ne idėjomis ir protu, bet jausmais ir emocijomis“.

Lietuva kaip tik ir yra viena iš tų valstybių, kuri labiausiai kenčia dėl šios problemos. T. y. kenčia dėl to, kad neturi lyderių, kurie sprendimus priiminėtų vadovaudamiesi idėjomis, o ne emocijomis.

Mūsų valstybė dar iki šiol neturi nei aiškios ateities vizijos, nei tikslų, nei struktūros, skirtos tiems tikslams pasiekti. O visa valstybės valdymo struktūra aptarnauja tik savo pačios interesus.

O sprendimų priėmimo srityje – jokio planavimo bent 10-čiai metų į priekį, jokio racionalumo, jokios logikos, jokių ekonominių analizių, o tik emocijos, emocijos, emocijos... Kad būtų aiškiau, paminėsiu pačias įdomiausias, kuriomis dažniausiai vadovaujasi mūsų šalies sprendimų priėmėjai:

Pirma – baimė prarasti postą, statusą, įtaką, šiltas vietas. Todėl sprendimai priiminėjami žiūrint ne į strategijas (kurių net nėra), o tik į savo reitingus. Reitingai nukrito – na numesim pensininkams kelis eurus, padidinsim MMA ar dar pamaloninsim kokia nors 20 centų per dieną verta šildymo lengvata. Na, kaip nors išgyvensim...

Antra – pavydas. Čia labiausiai reiškiasi visi tie progresinių ir panašių mokesčių ideologai, kurie nuo vaikystės tikėjo, kad pats geriausias būdas būti laimingam – tai kuo daugiau atimti iš tų, kurie dirba, kuria ir nuolat mokosi.

Trečia – infantilumas arba visiškas nesugebėjimas prisiimti atsakomybės. Čia „ant bangos“ tie, kurie, po kelias kadencijas prasėdėję Seime, taip ir nesugeba sau prisipažinti, kad jų varganos kompetencijos neleido jiems sukurti ekonomiškai stiprios valstybės, o visą atsakomybę dėl savo nesugebėjimų sumeta verslininkams – neva jų gobšumas kaltas dėl skurdo, dėl mažų atlyginimų ar net kiaulių maro.

Ketvirta – nuoskaudos. Čia lyderiauja amžinieji kovotojai už teisybę, žinoma, tik jiems vieniems suprantamą. Viena praėjusios kadencijos Seimo socdemų dama taip buvo užsikovojusi, kad net pareiškė, jog Lietuvai nereikia konkurencingumo, o tik socialinio teisingumo. Nesvarbu, kad būsime pliki basi, svarbu – kad viskas socialiai lygu ir teisinga.

Todėl ir gyvename sukiršintoje, suskaldytoje valstybėje, kurioje pagrindinis cirkas vyksta tema „ką iš ko atimti, padalinti, perskirstyti“ ir pan.

Tie žmonės, kurie yra verslūs, kūrybingi, talentingi, šioje valstybėje jaučiasi nereikalingi ir niekam neįdomūs, nors būtent jie ir yra visos ekonomikos variklis.

Tačiau juos valdininkai pastebi tik tada, kai reikia nuskalpuoti papildomais mokesčiais. Ir visos mokesčių reformos modeliuojamos ne pagal ekonomines strategijas (o kaipgi, jų net nėra) ar šalies konkurencingumo poreikius, bet pagal tai, kaip kokiam įtakingam valstybės asmeniui sukilo kokia emocija. Kas kam užpavydėjo, kas ant ko užpyko, kas ko išsigando, kas kuo nusivylė ir kas kam pasivaideno.

Toks, jau du dešimtmečius vyraujantis, chaosas rodo tik viena – Lietuvos valstybei verkiant reikia ne tik gerų gydytojų, mokytojų ar IT specialistų, bet ir gerų lyderių bei sprendimų priėmėjų.

Tai yra tokių, kurie turėtų strateginį sisteminį mąstymą ir sugebėtų teisingai valdyti valstybes, organizacijas ir dideles žmonių grupes. Ir kurie, priiminėdami sprendimus, naudotųsi protu, logika, skaičiavimais, o ne iš vaikystės traumų kylančiomis emocijomis.

Todėl mano idėja Lietuvai – ruošti ateities lyderius Lietuvos mokyklose pagal specialiai jiems sukurtą programą.

Pirmiausia reiktų įsteigti kelias „pilotines“ mokyklas, kuriose vaikai jau nuo 5 klasės būtų mokomi kitaip nei dauguma jų bendraamžių. Tai yra būtų kuo labiau apsaugoti nuo beverčio žinių kimšimo į jų galvas, o visas jų ugdymas būtų formuojamas ant „soft skills“ platformos.

Tai reiškia, kad pagal specialias metodikas būtų ugdomas jų platus ir sisteminis mąstymas, kognityviniai įgūdžiai, emocinis intelektas, paties aukščiausio lygio poreikiai, kritinis mąstymas, bendravimo bei derybiniai įgūdžiai, mokėjimas ne gauti, bet panaudoti žinias. Ir svarbiausia – kad moksleiviai išmoktų formuoti savo gyvenimo ilgalaikius tikslus ir dirbtų su tomis žiniomis, kurios reikalingos norint pasiekti jų asmeninius tikslus, o ne išryškinti mokyklų reitingus.

Lietuva kol kas neturi „know how“ norint lavinti tokius įgūdžius arba jų turi labai mažai. Tačiau yra galimybė visas reikiamas kompetencijas nusipirkti užsienio universitetuose, koledžuose ar asmenybių ugdymu užsiimančiose kompanijose.

Manau, tai būtų pati vertingiausia investicija į Lietuvos ateitį. Ir kada nors mes galėtume pasidžiaugti, kad mus valdo ne savo emocijose ir iliuzijose besikankinantys gelbėtojai, tačiau tikri lyderiai, kuriems galima patikėti savo šalies ateitį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Raminta Stravinskaitė. BDAR baudos 2020: ko galime pasimokyti? (4)

Praėjus daugiau nei dvejiems metams po Bendrojo duomenų apsaugos reglamento ( BDAR )...

Nerijus Mačiulis. Kodėl pandemijos metu sparčiai augo atlyginimai? (4)

Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių trečiąjį šių metų ketvirtį buvo net 11,2 proc....

Linas Ivanauskas. Taisysime elektroniką, tačiau teks taisyti ir aplinkosaugos politiką (7)

Daugelis tų , kurie dejavo dėl „vienkartinių“, greitai lūžtančių prietaisų, kurių...

Laimonas Stančikas. Ūkininkai gali neįvykdyti sutarčių dėl ekstremalių oro sąlygų

Žemės ūkyje iki šiol vyravo nuomonė , kad sutarčių sąlygos dėl nenugalimos jėgos (force...

Dalia Foigt-Norvaišienė. Kaip nediskriminuoti darbuotojų, dirbančių namuose? (1)

Nuotolinis darbas yra nauja šiandienos realybė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, ši darbo...

Top naujienos

Naujausi duomenys: patvirtinti 2339 nauji atvejai, 22 asmenys mirė (355)

Praėjusią parą Lietuvoje patvirtinta 2339 koronaviruso atvejai . Nuo viruso mirė 22 asmenys.

Ant Nausėdos stalo tikrai sudėtinga ministrų dėlionė: kai kurios kandidatūros – tikras galvos skausmas (579)

Prezidentas Gitanas Nausėda ir jo komanda pradėjo išsamiai nagrinėti kandidatus į ministrus....

Butų nuomos kainų pokyčiai – galvosūkis ir patiems ekspertams: nesutaria, kas lėmė tokias sumas (157)

Pavasarį kritusios būsto nuomos kainos per vasarą ne tik stabilizavosi, bet dar ir, palyginti su...

Paulius Gritėnas. Mus žudo nebe virusas, o cinizmas (42)

Kuo koronaviruso laikai skiriasi nuo istorinių maro epidemijų? Modernusis mokslas per kelis...

„Juodasis penktadienis“: kodėl prekybininkai taiko tokias dideles nuolaidas? (4)

„ Juodasis penktadienis “ Vakaruose laikomas svarbiausia apsipirkimų diena metuose. Nors...

Karbauskis: valdantieji daro spaudimą prezidentui, apie kokį mes net nedrįsome pagalvoti (394)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia...

Vidurio Lietuvoje klajoja meška: medžiotojai dalijasi įrodymais (8)

Raseinių r. medžiotojai rado meškos pėdsakus. Kaip informuoja agroeta.lt, pėdsakai buvo rasti per...

Atsakingo požiūrio apdovanojimai. Lietuvos verslas dalijasi gėriu su kultūros ir meno pasauliu (11)

Atsakingo požiūrio apdovanojimai skirti paminėti Lietuvos verslo pasaulio geradarius, kurie...

Delfi rytas. Juodasis penktadienis — pasipelnymas prekybininkams ar galimybė sutaupyti? (6)

Visame Vakarų pasaulyje šiandien vyksta Juodasis penktadienis – didžiausių išpardavimų ir...

Veryga: kitą savaitę gali būti svarstomi papildomi ribojimai (172)

Jeigu situacija dėl koronaviruso plitimo ir toliau negerės, kitą savaitę Vyriausybė gali...

|Maža didelių žinių kaina