O juk tik pradėjus tokias diskusijas pasipylė prekybos įstaigų organizacijos atstovų pagraudenimai apie neva dėl to darbo neteksiančius tūkstančius darbuotojų. Tokie jau klasika tapę teiginiai girdimi kiekvieną kartą, kai tik profesinės sąjungos pradeda kelti darbuotojų darbo sąlygų gerinimo klausimus. Grasinimai bankrotais – kalbant apie minimalios algos kėlimą, darbuotojų atleidimais bei atlyginimų mažėjimais – siekiant sumažinti darbo krūvius.
Žinoma, verslas visada liguistai reaguoja į bet kokį judesį ne savo, o darbuotojų naudai, tačiau pažiūrėkime į faktus. Štai Lietuvos darbo birža informuoja, kad liepos mėn. daugiausia, tris iš penkių, darbo pasiūlymų registravo paslaugų sektoriaus darbdaviai, iš kurių kas trečia darbo vieta – prekyboje. Vadinasi, prekyboje darbuotojų trūkumas yra didelis, todėl kalbėti apie tūkstančius, neteksiančius darbo, yra mažų mažiausiai nesąžininga.
Antra vertus, naivu galvoti, jog negalėdami apsipirkti sekmadieniais ir švenčių dienomis žmonės tiesiog pradės mažiau pirkti. Ypač žinant, kad didžiąją tradicinio lietuvių pirkėjų krepšelio dalį sudaro maisto produktai ir įvairūs buityje naudojami daiktai. Vadinasi, pirkėjų srautai padidės prieš parduotuvių nedarbo dieną ir tomis dienomis reikės daugiau darbuotojų. Žinoma, jeigu prekybos centrų savininkai ir toliau manys, jog vienas žmogus gali daryti stebuklus ir dirbti už tris, keturis ar net penkis, tuomet darbuotojus jie gali pradėti atleidinėti jau dabar. Kas, beje, ir vyksta: darbuotojų prekybos sektoriuje nuosekliai mažėja.
Kalbant apie pirkėjų lūkesčius teigiama, kad pirkėjai formuoja paklausą ir neva labai nori apsipirkinėti naktimis, sekmadieniais ir šventinėmis dienomis. Tokiu atveju turėtume paklausti tų pačių pirkėjų, ar jie patys ar jų artimieji norėtų tomis dienomis (naktimis) dirbti. Atsakymo, turbūt, sulauktume kiek kitokio. Be to, nelabai seniai „Spinter“ atlikto tyrimo rezultatai jau parodė, jog net 70 proc. apklaustųjų pritartų, kad prekybos centrai nedirbtų per valstybines šventes ir atmintinas dienas.
Atlyginimų skirtumai centruose – apie 200 eurų
Dar vienas iš klumpių verčiantis argumentas, jog darbuotojai, ypač besimokantis jaunimas, patys veržiasi dirbti sekmadieniais ir šventinėmis dienomis, nes neva daugiau už jas gauna. Tačiau dauguma darbuotojų dirba slenkančiu grafiku, todėl jame išpuolantys sekmadieniai papildomai neapmokami, tad jokio noro dirbti tomis dienomis jie negali rodyti.
Kas kita su šventinėmis dienomis, daugiau už jas mokėti darbdavius įpareigoja Darbo kodeksas. Tačiau pasakę A, pasakykime ir B – apie kokius pinigus apskritai eina kalba. Didžiuosiuose prekybos centruose atlyginimai yra tokie apgailėtinai maži, kad dėl keliasdešimt eurų didesnės algos žmonės pasirengę aukoti laiką, kurį praleistų su šeimomis ar draugais. Bet ar tai galima vadinti darbuotojų pageidavimu? Jie tiesiog neturi kitos išeities!
Štai jauno pardavėjo, dėl studijų dirbančio pusę etato viename, beje, ne pačias mažiausias algas mokančiame prekybos tinkle, atlyginimas „į rankas“ yra plius minus 200 eurų. Čia plius, jeigu išpuola šventinė diena. Su tokiais pinigais neįmanoma išgyventi net „studentiškai“! Jeigu jau išties norima demonstruoti rūpestį darbuotojais, tai tuomet galima sutarti, kad ne tik šventinės, bet ir poilsio dienos būtų apmokamos dvigubu tarifu.
Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, jog ne visi prekybos centrai moka aukščiau minėtus mažus atlyginimus, tarp didžiausią ir mažiausią darbo užmokesčio medianą turinčių centrų skirtumas yra apie 200 eurų.
Daug dirbdami turtingesniais netampa
Kitas argumentas – atsirasiančios problemos dėl trumpo galiojimo prekių – dar viena antis neišmanėliams. Visų pirma, šiais laikais net pienas galioja mažiausiai savaitę, o jeigu išties nežinoma, kaip su tokia problema tvarkytis, matyt, vertėtų pasikonsultuoti su kolegomis Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Be to, laipsniškai pereinant prie laisvų sekmadienių tikrai įmanoma tinkamai sustyguoti ir tiekimo grandinę.
Kai kurie „iškilūs“ ekonomistai drįsta teigti, jog nesame dar tokie turtingi, kad galėtume nebedirbti. Ar tikrai? Metai iš metų didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės – daugiausiai pelno uždirbančios įmonės. Todėl neturtingi tėra šių įmonių darbuotojai, bet ar dirbdami visomis įmanomomis kalendorinėmis dienomis (ir naktimis) jie taps turtingesni? Vargu.
Beje, pagal statistiką, lietuviai tarp ES šalių dirba bene daugiausia. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2016 m. vienas Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirbo 1 885 valandas. Pagal šį rodiklį ilgiau dirbo tik latviai, lenkai ir graikai. Mažiausiai dirbo vokiečiai – vidutiniškai 1 363 valandas. Taigi Lietuvoje darbuotojai dirba 488 val. per metus daugiau nei Vokietijoje.
Socialinis efektas
O dabar pakalbėkime apie socialinius aspektus, kuriuos esant privalo pripažinti ir stambieji verslininkai. Žinoma, socialinio teisingumo aspektų rodiklius labai sunku apskaičiuoti, ir esu tikra, jog Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakytame svarstomų pokyčių poveikio tyrime jų nepamatysime.
Tėvų, auginančių ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus, darbo laikas ir atostogų laikas turėtų būti derinamas prie vaikų mokyklinio užimtumo, kad tėvai galėtų įsijungti planuojant ir organizuojant šeimos laisvalaikio formas. Taip turėtų būti, tačiau Lietuvoje į tai mažai atsižvelgiama.
Prekybos įmonės, kurios tikrai nėra gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus užtikrinančios institucijos, galėtų pradėti rodyti gerą valią derinant darbo ir šeimos įsipareigojimus. Juolab kad mažmeninės prekybos įmonėse apie 90 proc. darbuotojų yra moterys (2014 m. duomenimis – 91 proc.). Todėl stambių prekybininkų priešinimasis siekiui, kad moterys (juk nemaža dalis jų yra vienišos motinos) daugiau laiko praleistų su savo vaikais, turėtų būti traktuojama kaip kenkimas tiek šeimos, tiek valstybės institutui.
Antra – laisvalaikio kokybė. Ne viena karta Lietuvoje jau užaugo akropoliuose ir panašiuose nežaboto konsumizmo poliuose, todėl pats laikas šeimoms sukti į miškus, kaimus ir parkus. Juk ir dauguma vaikų psichologų sutaria, kad vaikai turi kiek įmanoma daugiau laiko praleisti lauke.
Keturių darbo dienų savaitės eksperimentą atliekantys švedai jau įsitikino, jog geriau pailsėję darbuotojai ir produktyviau dirba, ir turi daugiau motyvacijos. Be to, mažėja darbuotojų sergamumas. Juk niekam ne paslaptis, jog darbo krūviai prekybos centruose yra tokie nežmoniški, kad neretas darbuotojas darbą pavadina išnaudojimu ar net vergove. Nors į tokius darbuotojų ir jų atstovų pareiškimus kai kurie prekybininkų atstovai ciniškai atšauna, jog priverstinio darbo Lietuvoje nėra, neva nenori, nedirbk.
Plinta slapta narystė
Pašaipų iš prekybininkų atstovų sulaukiame ir dėl to, jog dauguma darbuotojų iš didžiųjų prekybos centrų nepriklauso profesinėms sąjungoms. Tačiau jiems mes taip pat turime klausimą – kodėl nesirenkant priemonių, kai kuriais atvejais net žiauriai nuslopinamos bet kokios iniciatyvos steigti parduotuvėje profesinę sąjungą?
Dauguma darbuotojų, palaužti nežmoniško fizinio ir psichologinio krūvio, apskritai bijo apie tai kalbėti, o tie, kurie ryžtasi, labai greitai dėl įvairių priežasčių (fiktyvių drausminių nuobaudų, kintamosios atlyginimo dalies sumažinimo, psichologinio spaudimo) turi darbą palikti. Bandymai „iš išorės“ organizuoti darbuotojus teikiant jiems informaciją apie veikiančias profesines sąjungas ir kaip į jas jungtis baigiasi tuo, kad „agitatoriai“ išvedami iš prekybos centrų apsaugos darbuotojų. Todėl šiuo metu masiškai plinta slapta narystė – kai nario mokestį darbuotojai perveda patys, o ne per įmonių buhalterijas.
Ir pabaigai norisi pasakyti didiesiems prekybininkams: ne darbo dienų skaičius lemia jūsų apyvartų ir pelnų apimtis, o gyventojų perkamoji galia. Todėl užuot trukdę profesinėms sąjungos kovoti dėl didesnių algų turite būti pirmieji, kurie pasisakytų už minimalios algos kėlimą ne 20 ar 50, bet visu 100 eurų. Nes didžioji dalis šios sumos būtent ir bus išleista (jūsų pačių darbuotojų – taip pat) prekybos centruose.
