Mes šio reiškinio pasekmes itin skaudžiai pajutome dabar. Ateityje šis trūkumas gali kelti vis daugiau pasekmių, todėl priemonių reikia imtis jau dabar. Neseniai patvirtinome trūkstamų profesijų sąrašą. Žvelgiant į tai, ko ieško verslas, tampa akivaizdu, kad deficitas didėja. Šiemet tą sąrašą papildė daugiau nei 80 naujų profesijų. Sukirpėjas, kokybės kontrolierius, troleibuso vairuotojas, bokštinio krano operatorius ir daugybė kitų. Dar pernai jų ten nebuvo ir, žvelgiant į perspektyvą, jis nėra ir negali būti baigtinis.
Darbuotojų trūkumą vis aiškiau jaučia ne tik verslas, bet ir valstybės valdomos įmonės, viešasis sektorius. Į valstybės tarnautojų konkursus, kuriuos tam tikros įstaigos skelbia po penkis ar šešis kartus, neatsiranda ne tik kad tinkamų pretendentų. Būna taip, kad į konkursus neateina nė vienas žmogus, kurį domintų valstybės tarnyba ar kiti sektoriaus siūlomi darbai. Jaučiame nuolat augantį statutinių pareigūnų trūkumą.
Viena vertus, šis sektorius turėtų būti optimizuotas. Taip, tiek etatų kai kur gal ir nereikia. Tačiau, kad tai atsitiktų ir visi procesai vyktų sklandžiai su mažesniu darbuotojų kiekiu ar apskritai be jų, valstybė turi atlikti labai didelius ir svarbius namų darbus. Peržiūrėti, sisteminti, skaitmenizuoti procesus, sujungti duomenų sistemas, dalintis jais tarpusavyje. Jau dabar dirbama ta kryptimi, bus dedama vis daugiau pastangų, nes tai – neišvengiama. Tik paslaugas reikia užtikrinti čia ir dabar.
Privatus verslas šioje vietoje turi kitą galimybę ir kitokius mechanizmus situacijos valdymui. Vienas dažniausiai pasirenkamų būdų – įsivežti darbo jėgos iš kitų šalių. 2021 metais Užimtumo tarnyba išdavė rekordinius kiekius leidimų dirbti užsienio piliečiams, tačiau įvairiems sektoriams jų vis tiek trūksta. Aiški ir dar viena tendencija: dalis darbuotojų nepasiliko dirbti Lietuvoje arba net nepradėjo darbo pagal išduotus leidimus.
Akivaizdu, kad tai nėra patikimiausias būdas spręsti šią problemą. Užsieniečiai gauna leidimus, atvyksta, padirbėja, išvyksta. Vėliau grįžta, paskui vėl išvyksta. Tvarumo šiose darbo vietose nebuvo anksčiau, nėra jo ir dabar. Leidimas išduodamas metams, sprendimas priimamas dvejiems, tačiau žmogus negali įsitvirtinti nuolatiniam gyvenimui, kurti pridėtinę vertę, augti kartu su jį laikinai įdarbinusia įmone.
Žinoma, neretai tai susiję ir su mažesniu darbo užmokesčiu. Su tuo susiduria ir kitos Europos Sąjungos šalys, Lietuvoje tai taip pat nėra jokia paslaptis. Darbus, kurie neypatingai patrauklūs vietiniams gyventojams, atlieka atvykusieji. Tos darbo vietos taip ir lieka rinkoje mažiausiai apmokamos.
Akivaizdu, kad dalis verslo vis dar nemoka ar nenori išnaudoti būdų, kuriuos suteikia ir didele dalimi finansuoja valstybė. O juk yra visos galimybės pasiruošti sau darbuotoją. Žinoma, tai tinkama ne kiekvienam verslui, yra sričių, kur neįmanoma žmogaus apmokyti per palyginti trumpą laiką, būtinas aukštasis išsilavinimas, atitinkama kvalifikacija ir praktiniai įgūdžiai. Tačiau gamybos, pramonės sektoriuje būtina išnaudoti tai, kas jau sukurta ir puikiai veikia kitose šalyse. Tai – pameistrystė.
Kiekviena įmonė gali dalyvauti mokymų procese nuo pat jo pradžios, suderinti poreikius su konkrečiu mokymo paslaugų teikėju: koks turi būti teorinis parengimas, kokie bus praktiniai uždaviniai ir kiti terminai. Kai kurios įmonės tai daro pačios, nes puikiai žino, kiek ir kokių darbuotojų reikės vienam ar kitam projektui, plėtros etapui. Jos turi viską, ko reikia naujokui apmokyti: darbo vietą, meistrą, o svarbiausia – supratimą, kad tai yra efektyvu ir naudinga abiem pusėms. Tačiau tai veikiau yra išimtys.
Vokietijoje, į kurios darbuotojų atlyginimus, darbo rinką ir socialinę sistemą jau seniai dairosi Lietuva, pameistrystės programos yra savaime suprantamas reiškinys, apie kurių naudą darbdaviams nereikia aiškinti. Skirtingai nei Lietuvoje, kur didžiąją dalį mokymo ir kitų išlaidų dengia valstybė, ten kur kas labiau prisideda ir darbdaviai. Tačiau jiems tai atrodo suprantama ir priimtina, nes darbo deficitas ten yra toks didelis, kad jokie atsivežtiniai darbuotojai (o jų ten irgi labai daug) neišspręs šios problemos. Darbo jėgos būtina ieškotis pas save, būtina investuoti į būsimo darbuotojo parengimą.
Lygiai tie patys dėsniai galioja ir pas mus, tačiau vis dar susiduriame su mąstymo stereotipais, o kartais – tiesiog nenoru pabandyti kažko naujo. Vienas tų mitų – esą apmokius pas save būsimą darbuotoją, vėliau jį nuvilios konkurentai, todėl teks viską pradėti iš naujo. Tačiau kaip rodo Vokietijos ir kitų labiau šioje srityje pažengusių šalių patirtys, tokie būgštavimai yra nepagrįsti. Net jei taip ir atsitiktų, o darbuotojas pasirinktų kitą įmonę, sektoriuje būtų vienu gerai paruoštu specialistu daugiau, o ar jis grįš ten, kur viskas prasidėjo – jau darbdavio noro ir pastangų reikalas.
Vis dėlto Lietuvoje kol kas galima kalbėti tik apie pameistrystę pradinėje stadijoje. Daugiausiai dėmesio ši priemonė sulaukė 2018 metais, kai į ją įsitraukė 362 žmonės. Pandemija viską gerokai pristabdė. Šiemet per 10 mėnesių pameistrystės forma mokytis pradėjo 102 asmenys. Mokymo programose daugiausiai dalyvauja tie, kurie ketina baigę mokymus dirbti pardavimų vadybininkais, draudimo produktų pardavėjais, reklamos kūrėjais, buhalterinės apskaitos specialistais. Tik ar tai tikrosios pameistrystės sritys? Gamyba, pramonė ir toliau lieka nuošalyje.
Pameistrystė – labai perspektyvi ir kol kas menkai išnaudota galimybė susirasti, apmokyti ir turėti darbuotojų. Didėjant darbo jėgos deficitui, ji gali ir turi tapti vienu kertinių įrankių darbdaviams. Laimės tie, kurie įsitrauks anksčiausiai. Ir kuo anksčiau tai bus suprasta ir įvertinta, tuo lengviau mums visiems seksis prisitaikyti prie darbo rinkos transformacijų ir naujų iššūkių.
