Plonoji kapitalizacija ir jos išimtys

Plonoji kapitalizacija – tai paskolų palūkanų atskaitymą iš pelno ribojanti taisyklė, taikoma sandoriams su kontroliuojančiuoju skolintoju. Pagal įstatymus, dėl palūkanų atskaitymo ribojimo turėtų būti tikrinami visi skolinimosi sandoriai, kuriuose bet kokia forma dalyvauja ir besiskolinančią įmonę kontroliuojantieji skolintojai – pavyzdžiui, akcininkai, valdantys daugiau nei 50 proc. įmonės akcijų, ar grupės įmonės.

Kai skolintas kapitalas keturis kartus viršija fiksuoto kapitalo dydį, palūkanos nuo viršijančios skolinto kapitalo dalies priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams, taigi jos nemažina apmokestinamojo pelno.

Pavyzdžiui, jei įmonės nuosavas kapitalas yra 2500 eurų, o įmonei akcininko suteikta paskola – 12 tūkst. eurų, tai reiškia, kad skolintas kapitalas yra daugiau nei 4 kartus didesnis už nuosavą kapitalą. Tai reiškia, kad palūkanos apskaičiuotos nuo viršijančios sumos (2000 eurų) bus laikomos neleidžiamais atskaitymais, todėl nemažins pelno mokesčio.

Visgi teisės aktai ir susiformavusi teismų praktika numato ir išimtis, kai palūkanų atskaitymas gali būti neribojamas. Pirmoji išimtis taikoma, kai analogiška paskola tokiomis pat sąlygomis galėjo būti suteikta tarp nepriklausomų asmenų; antroji – tuomet, jei įmonė sudarydama paskolos sandorį nepiktnaudžiavo.

VMI reikalavimai pertekliniai

Taisyklės senos, nors jas įtvirtinant praktikoje įdėta nemažai pastangų ir darbo. Tad verslas pagrįstai galvojo, kad aptartos išimtys yra galiojančios ir realiai pritaikomos. Tačiau panašu, kad VMI yra nusiteikusi abiejų išimčių praktikoje nepripažinti.

Pirmąją išimtį VMI dirbtinai siaurina ir reikalauja įrodyti tokias pačias paskolos suteikimo sąlygas tarp tikrinamos įmonės ir nepriklausomo asmens, nors teisės aktuose nurodoma, kad tokios pačios paskolos sąlygos turėtų būti tarp „nepriklausomų asmenų“, kitaip tariant – bet kokių dviejų asmenų. VMI nesutinka taikyti išimties ir pateikus įrodymų (įskaitant kainodaros dokumentaciją), kad palūkanos atitinka rinkos sąlygas, nes laiko juos nepakankamais.

Pagal VMI taikomą praktiką, įrodymai galėtų būti iš kredito įstaigų (kitų nepriklausomų asmenų) gauti patvirtinimai ar įsipareigojimai dėl finansavimo. Taip pat tikrinamos įmonės faktiškai sudarytos paskolos sutartys su nepriklausomais asmenimis. Tam, kad šis įrodymas tenkintų VMI, tokios paskolos sutarties sąlygos turėtų idealiai sutapti su paskolos sutarties tarp tikrinamos įmonės ir kontroliuojančiojo skolintojo sąlygomis. Vertinami tokie aspektai kaip paskolos dydis, terminai, valiuta, užstatas, garantijos ir panašiai.

Prašo neįmanomų įrodymų

Vis dėlto nėra aišku, kuo tokie reikalavimai yra grindžiami. Išskyrus didelį VMI norą neleisti taikyti išimties praktikoje, kitų logiškų argumentų nėra. Jokie teisės aktai nenumato, kokius įrodymus bei kokia forma mokesčių mokėtojas privalo pateikti, siekdamas pagrįsti, kad paskolos palūkanų dydis atitinka rinkos sąlygas.

Maža to, toks VMI reikalavimas yra objektyviai neįgyvendinamas, nes iš esmės jokia kredito įstaiga neprisiims atsakomybės retrospektyviai patvirtinti, kad tam tikru praėjusiu laikotarpiu būtų skolinusi konkrečiomis sąlygomis. Kredito įstaiga galėtų nebent pateikti informaciją apie tuo laikotarpiu taikytas vienas ar kitas esmines paskolų teikimo sąlygas. Nepamirškime, kad konstitucinis teisinės valstybės principas įtvirtina nuostatą, jog teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo. Taigi ir šiuo atveju VMI neturi teisės reikalauti pateikti įrodymų, kurie objektyviai negali egzistuoti.

Į teismų praktiką numoja ranka

Antrąją išimtį suformavo teismų praktika. Teismas išaiškino, kad iš kontroliuojančiojo skolintojo pasiskolinto kapitalo ir įmonės fiksuoto kapitalo santykio (4:1) viršijimas mokesčių administratoriui savaime nesuteikia teisės taikyti plonosios kapitalizacijos taisyklės ir riboti leidžiamų atskaitymų. Plonosios kapitalizacijos taisyklė taikytina tik tuomet, kai nustatomas piktnaudžiavimo teise faktas, kitaip tariant, kai sudaryti apsimestiniai ir ekonominės realybės neatspindintys sandoriai. Teismas pažymėjo, kad numatyto santykio viršijimas yra tik prielaida, kuriai esant VMI privalo nustatyti, ar mokesčių mokėtojas siekė mokestinės naudos ir tikrai piktnaudžiavo palūkanų atskaitymo teise.

Tokia yra teismų praktika, tačiau panašu, kad VMI pastaruoju metu jos nepaiso ir nesiruošia to daryti. Mokesčių administratorius kitaip skaito teismų sprendimus ir mano, kad, norėdamas taikyti plonosios kapitalizacijos taisyklę, neprivalo įrodinėti įmonės piktnaudžiavimo sudarant paskolos sandorius su kontroliuojančiuoju skolintoju. Kitaip tariant, VMI taisyklę taiko labai formaliai ir siaurai.

Įmonių patikrinimams taikomas senaties terminas, todėl VMI patikrinti pelno mokestį už 2019 metus gali tik tuo atveju, jei iki metų pabaigos spės išsirašyti pavedimą tokiam patikrinimui. Tad galima tikėtis, kad metų pabaigoje įmonės tradiciškai vėl sulauks VMI dėmesio. Plonosios kapitalizacijos taisyklės taikymas galimai bus viena iš mokesčių administratorių dominančių temų.

Todėl įmonėms reikėtų pasitikrinti, ar nuo 2019 metų iš kontroliuojančiųjų skolintojų jų gautos paskolos, už kurias mokamos palūkanos, nesudaro prielaidos palūkanų pripažinti neleidžiamais atskaitymais. Jei įmonė yra gavusi tokių paskolų, verta pasiruošti papildomus argumentus VMI ar netgi pasirengti potencialiems ginčams teismuose.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją