Viena įsisenėjusių ir šiuo metu kaip niekad skaudžiai veikiančių problemų, dėl kurios labai dažnai kyla ginčai su VMI – 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo klausimas. Jis tapo kaip niekad svarbus su užsienio šalimis bendradarbiaujančioms įmonėms. Nors precedentu turėję tapti teismo sprendimai priimti, verslo ir VMI ginčuose šiuo klausimu galutinio taško nėra.
Išnagrinėjęs verslo skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nepriima galutinio sprendimo bylose dėl taikyto 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo ir įpareigoja VMI spręsti klausimą iš naujo. LVAT pripažino, kad įrodymai dėl pirkėjų užsienyje patikimumo, kurių iš įmonių reikalauja VMI, yra nepakankamai aiškiai apibrėžti ir pertekliniai. Be to, teismas įžvelgia ir kitų esminių trūkumų VMI vertinant 0 proc. PVM tarifo taikymo atvejus.
Teismo priimtos verslui palankios išvados kuria protingas taisykles vertinant 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą. Vis dėlto LVAT nesiryžta priimti galutinio nutarimo, todėl net po keturių bylinėjimosi metų kai kurių įmonių atvejai grąžinami nagrinėti VMI. Verslui tai reiškia tolesnį neapibrėžtumą, o valstybei – papildomas išlaidas. Be to, kai kurios įmonės dėl tokio ilgo bylinėjimosi yra priverstos ir nutraukti veiklą. COVID-19 protrūkio ir ekonominės krizės akivaizdoje tokių įmonių gali būti ir daugiau.
Šiandien verslui VMI galėtų padėti ne tik siūlydama mokėjimo atidėjimą, bet ir užbaigdama beviltiškus ginčus bei patikrinimus situacijose, kur teismas jau aiškiai pasakė, kad VMI reikalavimai pertekliniai, o įrodymai, paneigiantys verslo teisę taikyti 0 proc. PVM, nesurinkti, o taip pat nereikalaudama iš įmonių neproporcingų įrodymų, t. y. įsiklausytų į teismo aiškinimus. Tai ypač svarbu dėl to, kad dirbdama nuotoliniu būdu VMI didžiausią dėmesį skirs tam, kaip įmonės vykdo būtent PVM mokestines prievoles – šiaip ar taip PVM yra pagrindinis biudžeto pildytojas, tad, tikėtina, šis mokestis atsidurs po padidinamuoju stiklu.
VMI nemalonę dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo dažnai užsitraukia daug klientų užsienyje turinčios didmeninės prekybos įmonės, kurioms sunku patikrinti kiekvieną pirkėją ir įsitikinti, kad jis savo šalyje tinkamai vykdo mokestines prievoles. Nors teismas pateikia verslui palankias, egzistuojančių praktikų ydingumą patvirtinančias išvadas, iš esmės nesiryžta užbaigti šio ginčo. Teismai iš esmės patvirtina, kad mokesčių administratorius negali iš tiekėjo reikalauti tikrinti savo klientų užsienyje veiklos galimybių ir pajėgumų, aiškintis, ar jie tvarkingai vykdo savo mokestines prievoles. Pareiga tikrinti šias aplinkybes tenka pačiam mokesčių administratoriui, tačiau šis linkęs atsakomybę perkelti verslui.
Teismas taip pat pripažįsta, kad taikant 0 proc. PVM tarifą pardavėjui pakanka įsitikinti, ar pirkėjas tiekimo metu turi savo šalyje galiojantį PVM mokėtojo kodą. Be to, pardavėjo „žinojimą“ ar „turėjimą žinoti“ apie pirkėjo sukčiavimą privalo patvirtinti objektyvios aplinkybės, tokios kaip ryšiai tarp sandoryje dalyvaujančių subjektų akcininkų. Įrodyti, kad pardavėjas žinojo apie savo kliento sukčiavimą, turi mokesčių administratorius.
Vienoje LVAT nutarčių rašoma, kad VMI ne visada argumentuotai vertina įmonių pateiktus faktinius duomenis, darydama išvadas dėl PVM priskaičiavimo remiasi tik savo patikrinimo akte nustatytomis aplinkybėmis, o jų vertinimas grindžiamas klaidingu teisės aktų aiškinimu. Nors teisės aktai nereikalauja, mokesčių administratorius prašo rašytinių sutarčių ir nurodo važtaraščio trūkumus, tačiau neargumentuoja, kaip pastarasis susijęs su PVM tarifo taikymu. Be to, VMI nepagrįstai reikalauja visais atvejais pateikti pirkėjų atstovų įgaliojimus, nors daugeliu atveju pirkėjams atstovavo direktoriai, veikę įstatų pagrindu.
Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai neišsamūs, vertinimas paviršutiniškas ir selektyvus. VMI nepagrįstai nevertino kitų įmonės pateiktų įrodymų, paneigiančių VMI nustatytas aplinkybes. Vis dėlto užuot priėmęs galutinį sprendimą, teismas sprendimo nagrinėjimą grąžino į VMI rankas, tačiau nereikalavo keisti ydingą problemos nagrinėjimo tvarką. Tai reiškia, kad konkretų atvejį iš naujo vertins pats mokesčių administratorius, o verslas ir toliau liks nežinioje. Tai ypač žalinga dabar, kai įmonėms tenka prisitaikyti prie lėtėjančios ekonomikos ir izoliacijos keliamų sunkumų.
Nepaisant to, vis dar neaišku, ką tiksliai padarė ar ko nepadarė besibylinėjančios bendrovės, kad tinkamai atliktų savo prievoles. Nežinia, ar greitai turėsime VMI sprendimą – pavyzdžiui, kai kuriais atvejais pirmasis patikrinimas trunka pusantrų metų, bylinėjimasis – ketverius. Taip eikvojami valstybės resursai, tačiau ieškoma to, ko niekas nepametė. Be to, po keturių metų gali nebebūti ir kam pasinaudoti palankiu teismo sprendimu.
Pavyzdžiui, mūsų kliento atžvilgiu klausimas jau buvo nagrinėtas Mokestinių ginčių komisijoje, du kartus apygardos teisme ir du kartus LVAT, tačiau taškas byloje taip ir nepadėtas. Kai bylos kiekvienoje instancijoje nagrinėjamos po 2–3 kartus, nenuostabu, kad mūsų šalies teismai nuolat perkrauti.
