Sunku įvertinti, kokią įtaką šešėlinės ekonomikos sumažėjimui turi būtent gyventojų pajamų augimas, o kokią – taikomos kovos su juo priemonės. Štai prieš metus Finansų ministerijos parengtoje Lietuvos stabilumo programoje buvo teigiama, kad 2018 m. iš „šešėlio“ buvo planuojama ištraukti 189 mln. eurų, o buvo surinkta 171 mln. eurų. Po Valstybės kontrolės audito šis skaičius buvo sumažintas iki 115 mln. eurų. Planais iš „šešėlio“ šiemet ištraukti 200 mln. eurų šiandieninėje ekonominės situacijoje jau turbūt nebetiki ir patys jų autoriai, o naujai parengtoje 2020-ųjų stabilumo programoje apie mokesčių surinkimo didinimą – nė žodžio. Visas dėmesys joje – pavojų ne tik sveikatai bet ir ekonomikai keliančiam koronavirusui.
Akivaizdu, kad kalbėti apie mokestinių pajamų augimą, kai ekonominė veikla pusiau paralyžiuota – beprasmiška. Mokesčiai šiemet nedidės – žada ir Premjeras, nors tai – kaip ir savaime suprantama. Jei šis pažadas bus įgyvendintas, galėsime konstatuoti, kad matyt, išmokta nors dalis praėjusios krizės pamokų, kai ekonomikai traukiantis padidinti mokesčiai dalį gyventojų privertė pasitraukti į „šešėlį“, o juos iš ten iškrapštyti net ir ekonomikai pradėjus augti tapo be galo sunku.
Svarbu įvertinti ir kelias jau egzistuojančias ar planuojamas kovos su „šešėliu“ priemones ir tai, kaip jos atrodo šiandieniniame vis labiau aštrėjančios ekonominės krizės paveiksle. Štai Sodros „grindys“ buvo įvestos užpernai, kovojant su mažiausias pajamas gaunančių asmenų mokesčių vengimu. Esą, nemaža dalis gyventojų, oficialiai dirbusių už minimalią algą (MMA) ne pilną darbo dieną, iš tikrųjų darbavosi pilnu etatu ir dalį savo pajamų gaudavo „vokelyje“. Dėl šios priežasties jiems buvo sunku sukaupti reikiamą stažą pensijai. Kovojant su tokio pobūdžio mokesčių vengimu, buvo įvesta prievolė mokėti mokesčius už MMA gavėjus dirbančius ne pilnu etatu taip, lyg jie dirbtų pilnu etatu. Mokesčių našta kai kuriems išaugo kelis kartus. Įstatymo nuostatos buvo taisomos kelis kartus – iki tol mamos, auginančios vaikus ir dirbančios kelias valandas per dieną, senatvės pensijų gavėjai prisiduriantys prie pensijos, studentai kelias valandas, likusias po studijų, besidarbuojantys kavinėje ar dirbantieji keliuose darbuose buvo itin skriaudžiami didelės mokesčių naštos. Tačiau net ir po visų išimčių šalyje liko apie 30 tūkst. gyventojų, kurie dirbdami ne pilnu etatu mokesčius turi mokėti taip, lyg dirbtų pilnu.
Sodros „grindų“ per praėjusią krizę neturėjome, tad atsigaunančioms įmonėms buvo lengviau darbą jo neturinčiam pasiūlyti nors kelioms valandoms per dieną. Dabar tai padaryti bus gerokai brangiau. Sodros „grindys“ neperžengiamu slenksčiu gali tapti dirbantiesiems regionuose ar priešpensinio amžiaus gyventojams.
Dar viena, šiuo metu ruošiama, kovos su šešėliu priemonė prekiaujantiems mėsa turgavietėse ar viešosiose prekybos vietose, vėlgi veikiausiai negailestinga bus vyresniajai kartai. Du kartus per dieną – prekybos pradžioje ir pabaigoje jie turės suvesti duomenis apie turimas, gautas, nurašytas ir parduotas prekes, jų kiekius į Turgavietės e. žurnalą. Tai – naujas liūdnai pagarsėjusios išmaniosios mokesčių administravimo sistemos posistemis. Pastaroji, turėjusi praktiškai išrauti „šešėlį“ su šaknimis, įmonėms kasmet kainuoja apie 18 mln. eurų. Dar apie 50 mln. eurų verslui kainavo prie jos pritaikyti turimas informacines sistemas. Vos 11,3 mln. eurų papildomo PVM deklaravo mokesčių mokėtojai po išmaniąja mokesčių administravimo sistema paremtų VMI atliktų stebėsenos ir kontrolės veiksmų.
Ar turgavietėse neliks „šešėlinio faršo“, ar sumažės „iš po prekystalio“ parduodamų lašinių, vien dėl to, kad juos parduodantieji bus priversti dukart per dieną vesti duomenis apie savo parduodamas prekes? Įsivaizduokime, kada atsikelti turi toks prekeivis, kad 7 ryto jau galėtų pradėti prekybą, prieš tai suvedęs ir pateikęs duomenis apie 8 parduodamų dešrų, 4 – skirtingo faršo, ir 10 – šviežios mėsos rūšių. Ar nebus taip, kad dėl kasdienio duomenų suvedinėjimo mažiau likus laiko tiesioginiam darbui – prekybai – jis nusispjaus ir dar didesnę dalį savo produkcijos siūlys pirkėjams „be kvito“. O gal nusispjaus ir dar toliau, ir nuspręs, kad neturi ne tik laiko, bet ir įgūdžių susidoroti su tokia administracine našta ir pasirinks eiti į užtarnautą pensiją ar gyvenimą iš pašalpų.
Na, sakysite, vis tiek kalba eina vos apie keliasdešimt tūkstančių, dirbančiųjų už nedideles algas ir dar kelis ar kelioliką tūkstančių prekeivių. Tačiau šiandien – kiekviena darbo vieta svarbi. Jas saugome (ar bent jau deklaruojame saugantys) subsidijomis ir paskatomis jų kūrimui.
Tad kontrolės institucijos, užuot kūrusios naujus reguliavimus ar gąsdinusios savo vizitais prastovas paskelbusias ar vos veiklą atnaujinusias įmones turėtų pirma atlikti pavasarinę talką savo kieme. Reguliavimų, administracinės ir mokesčių naštos mažinimas – tiesiausias kelias ne tik iš koronaviruso sukelto ekonomikos sąstingio, bet ir iš „šešėlio“.
