Nors, rodos, aišku, kad tokie susitarimai galimi, aišku, ir kokiomis sąlygomis jie gali būti sudaromi ar kokios teisinės pasekmės gali kilti juos pažeidus, vis dėlto, ginčai, pasiekiantys kasacinį teismą, rodo, kad praktikoje klausimų dar kyla.
Tad ką verta prisiminti, pasirašant nekonkuravimo susitarimus?
Priskiriami civilinei teisei
Dažnai darbuotojai, ypač atleidus juos iš darbo, kreipiasi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiais nekonkuravimo susitarimus, kaip neva pažeidžiančius jų teises. Tačiau būtina pažymėti, kad nekonkuravimo susitarimai – savaime nėra negaliojantys ir teisė leidžia tokius sudaryti.
Nekonkuravimo susitarimas pagal savo prigimtį, pobūdį ir esmę vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, jog jis sudarytas darbo sutarties šalių ir neretai yra įtraukiamas į pačią darbo sutartį atskiru punktu, arba sudaromas kaip jos papildymas. Todėl siekiant pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu, taikomos Civilinio kodekso normų nustatytos taisyklės, reglamentuojančios sandorių ir sutarčių teisėtumą.
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją.
Kompensacija turi būti „pakankama“
Lietuvos teismai, spręsdami klausimą dėl kompensacijos už nekonkuravimą dydžio, vadovaujasi principu, jog kompensacijos dydis turi būti „pakankamas“, kad atsvertų konkurencijos draudimą.
Vertinant „pakankamumą“, tiriamos ir vertinamos aplinkybės, lėmusios tai, jog buvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas: verslo pobūdis, pareigos ir darbo funkcijos, kurias užima nekonkuravimo susitarimą sudarantis darbuotojas, darbo santykių trukmė, šalių elgesys – tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus, bei kitos reikšmingos ginčo sprendimui faktinės aplinkybės.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad 9 proc. mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensacija tiek procentine išraiška, tiek absoliutus jos dydis (kompensacija tuomet siekė 86,89 euro) yra akivaizdžiai per maži, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už nekonkuravimą. Tačiau naujausioje, lapkričio 13 dienos nutartyje, mokėtas 15 proc. kompensacijos dydis nuo kiekvieną mėnesį darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio (jis buvo mokamas beveik septynerius metus), savaime nebuvo pripažintas nesąžiningu. Ginčas grąžintas nagrinėti pakartotinai apeliacine tvarka, nurodant, kad būtina atsižvelgti į visas aplinkybes.
Įvairi praktika
Europos valstybių praktika dėl kompensacijos už nekonkuravimo laikotarpį dydį yra labai įvairi. Kai kuriose valstybėse tai reguliuojama įstatymu ir nustatoma, kokia turi būti minimali kompensaciją už nekonkuravimą, pavyzdžiui, Lenkijoje ne mažiau nei 25 proc., Vokietijoje ir Rumunijoje – 50 procentų, Vengrijoje – trečdalis buvusio darbuotojo atlyginimo. Olandijoje – tai yra susitarimo dalykas (įstatymas to nereguliuoja), tad tai paliekama spręsti šalių susitarimu, kaip yra šiuo metu Lietuvoje.
Darbo santykiu metu arba jiems pasibaigus
Įprastai kompensaciją už nekonkuravimą susitariama mokėti nutraukus darbo teisinius santykius ir laikotarpį, kurį siekiama apriboti darbuotojui dirbti pas konkurentą (dažnai tai būna nuo 12 iki 24 mėnesių).
Tačiau tokia kompensacija gali būti mokama ir darbo santykių metu, jeigu ji yra aiškiai išskirta ir atribota nuo darbuotojui mokamo darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, darbo sutartyje nurodant nuostatą, kad atitinkama suma yra darbo užmokestis ir papildomai mokama atitinkamo dydžio kompensacija už nurodytų įsipareigojimų dėl nekonkuravimo prisiėmimą ir laikymąsi.
Todėl sudarant nekonkuravimo susitarimus su darbuotojais, svarbu ne tik teisingai įvertinti kompensacijos dydį, t.y., kad atitiktų „pakankamumo“ kriterijų, tačiau ir teisingai suformuluoti nuostatas sudaromame susitarime.
Gali teikti sugrąžinti
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pripažinus nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, spręstinas klausimas dėl restitucijos, tai yra, kai viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį.
Todėl, jei pavyzdžiui, darbuotojui buvo išmokėta kompensacija už nekonkuravimą ir susitarimas, kurio pagrindu kompensacija buvo mokėta pripažįstamas negaliojančiu, darbuotojas privalėtų grąžinti darbdaviui pastarojo išmokėtas sumas, kaip kompensaciją už nekonkuravimą.
Tiesa, įstatymas nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
Vis dėlto, prieš kreipdamiesi į teismą darbuotojai, kurie dažniausiai ginčija nekonkuravimo susitarimus, minėtas taisykles turėtų žinoti ir įvertinti.
