Sisteminti lengvatas – darbas ne iš lengvųjų, nes lengvatos dėl to ir atsiranda, kad būtų išimtimis iš sistemos. Dabar, kai daug kam mokėti mokesčius sunku, bet koks palengvinimas gali atrodyti pagrįstas. Sunkumuose logiška ieškoti lengvatų. Juolab, kad ir precedentų daug – Lietuvoje lengvatų žanras buvo ilgai plėtojamas, ypač ten, kur sunkumų daugiausia – mažų pajamų ir investicinio klimato srityse.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skirtingų lengvatų atvejų yra nedaug, todėl jas išnagrinėti ir surūšiuoti galima vienu ypu. Tačiau įvairovė didžiulė. Lengvatos atrodo teisingos ir teikia naudą vienoms gyventojų grupėms, bet erzina kitas. Jos patinka politikams, nes padeda pritraukti rinkėjus, bet trukdo surinkti biudžetą. Suteikus lengvatą vieniems, sunku atsakyti kitiems, nes visi yra vertingi ir visiems kartais būna sunku dėl objektyvių priežasčių. Tad klausimas apie lengvatų naikinimą labai greitai virsta naujų lengvatų iniciatyvomis.
Vyriausybė jau suskirstė visuomenės pateiktus pasiūlymus į šešias kryptis ir nusistatė principus, kaip juos vertins. Tai leidžia tikėtis, kad ir toliau požiūris bus sisteminis. Tačiau, kadangi tiek pačių lengvatų, tiek galimų vertinimo kriterijų yra gausu, kai kuriuos jų čia aptarsiu.
Kai „lengvata“ yra tiesiog alternatyva
Ne visos mokesčių taisyklės, kurias tapo įprasta vadinti „lengvatomis“, yra mokesčių lengvatos ekonomine prasme. Tarpe jų yra nemažai tiesiog skirtingų reiškinių skirtingo apmokestinimo.
Šiuo metu gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) iki nustatytos ribos neapmokestinamas kaupimas pensijai ir studijoms, įmonių pelno mokesčiu – išlaidos darbuotojų sveikatos draudimui. Toks mokesčių režimas yra suteiktas tikslingai, siekiant, kad viešosios paslaugos ar išmokos būtų papildytos pačių žmonių bei privataus sektoriaus atsakomybe kaupiamomis lėšomis. Tai Vakarų demokratinėms visuomenėms būdingo subsidiarumo principo įgyvendinimas.
Gerokai efektyviau yra mažiau apmokestinti privačias pajamas ar išlaidas, nei iš viešųjų lėšų valstybei mokėti išmokas ar teikti paslaugas. Atsižvelgiant į demografinę situaciją, tai yra ir tvariau. Ypač aktualu dėl taupymo senatvei, kai Lietuvoje demografinė situacija Pay-As-You-Go (Sodros tipo pensijų) sistemoms nepalanki, o gyventojai daug labiau priklauso nuo jos, nei kitose ES šalyse. Pripažinta, kad Lietuvos pensininkai negalės pasiekti ES šalyse įprasto senatvės pensijos ir buvusio darbo užmokesčio santykio (vadinamojo pakeitimo koeficiento), jei nebus plečiamas privatus kaupimas bei draudimas.
Senėjančios visuomenės problemos tik aštrės ilgalaikės slaugos ir sveikatos apsaugos srityse, todėl čia būtini alternatyvūs šaltiniai. Visuomenei naudinga, kad žmonės perka sveikatos draudimą ar kaupia slaugai, tad GPM tikslinga neapmokestinti ir gyventojų įmokų papildomam sveikatos draudimui, o neapmokestinamąją ribą kelti.
Lyginti galima tik obuolius su obuoliais, o obelis su obelimis
Samdomas darbas (pagal darbo sutartį) ir savarankiška veikla (pagal pažymą, verslo liudijimą, pajamos iš vertybinių popierių ir panašiai) turi esminių skirtumų, todėl ir egzistuoja skirtingos teisinės veiklos formos.
Savarankiškai uždirbamos bei iš kapitalo gaunamos pajamos turi daug verslo pajamų bruožų: jos yra negarantuotos, neperiodinės, asmuo pats prisiima riziką ir atsakomybę už procesą ir produktą. Samdomo darbuotojo atsakomybė apsiriboja asmens pareigybinėmis instrukcijomis, o jo atlyginimas tiesiogiai nepriklauso nuo įmonės uždirbto pelno ar patirto nuostolio. Kiekvienas susidūręs supranta, kad vertėjo (pardavėjo, dažytojo ir pan.), dirbančio įmonėje ir to, kuris pats ieško užsakymų, veda apskaitą, parūpina sau darbo priemones, ir, svarbiausia, asmeniškai atsako už savo produktą, atsakomybė ir rizika skiriasi.
Kritikai pažymi ir yra teisūs, kad neretai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kuomet nevedama visų pajamų apskaita ir naudojamasi mažiausio apmokestinimo forma, kai faktinės pajamos yra didesnės. Arba mokesčius mokantys kaip dirbantys savarankiškai, kai kurie žmonės realiai dirba kaip samdomi darbuotojai – jiems darbą organizuoja kiti subjektai. Iš to kyla nelygios konkurencinės sąlygos, diskriminuojančios darbuotojus samdančias ir dėl to daugiau mokesčių mokančias įmones. Tačiau šie, kaip ir kiti piktnaudžiavimo atvejai, yra užkardomi kontrolės priemonėmis. Juolab, kad tam vykdyti yra daugybė kontrolės institucijų, o jų reidai, kaip skelbiama viešumoje, būna sėkmingi.
Jei šios veiklos formos būtų panaikintos išorinės lygybės vardan, toli gražu ne visi pagal jas dirbantys žmonės registruotų įmones. Ne visų veiklos generuoja tiek stabilių pajamų, kad galėtų prisiimti didesnius pastovius kaštus. Padaugėtų žmonių, neturinčių darbo pajamų. Tai, be abejo, didintų biudžeto išlaidas išmokoms, bet svarbiausia, atimtų iš žmonių galimybę dalyvauti ekonominėje veikloje ir nebūti išlaikytiniu. Išaugtų paskatos šešėlinei veiklai, o turint omenyje po-pandeminius sunkumus, tai būtų žingsnis atgal tiek „traukiant veiklas iš šešėlio“, tiek mažinant priešiškumą tarp socialinių grupių.
Esamas savarankiškai dirbančių pajamų apmokestinimo režimas gerai atliepia vyriausybės tikslą sudaryti sąlygas visiems dalyvauti ekonomikoje ir taip mažinti socialinę atskirtį. Svarbu, kad jis būtų stabilus ir mažėtų jo administracinė našta.
Mokesčių nuokrypiai į didesnę pusę turi tendenciją virsti norma
Taip atsitiko su 15 proc. GPM tarifu, kuris buvo pakeltas iki 20 proc. prieš kelis metus, perkeliant bazinės pensijos mokėjimą iš Sodros į valstybės biudžetą. Procedūra buvo skirta išimtinai darbo santykių pajamoms. Dabar gi pasigirsta balsų, kad turi būti padidintas ir kitų pajamų rūšių apmokestinimas, nes jis esą yra lengvata.
Dar daugiau – nors Lietuvoje jau egzistavo pajamų apmokestinimo progresyvumas dėl didelio perskirstymo laipsnio per Sodros įmokas ir dėl neapmokestinamo pajamų minimumo (NPD), buvo įvesti progresiniai GPM tarifai. Esą jie padės mažinti skurdą. Tačiau skurdui mažinti pilnai pakanka palaipsniui kelti NPD – paprasta ir skaidru.
Progresiniai tarifai ne tik komplikuoja mokesčių sistemą, didina administravimo naštą, bet ir tiesiogiai veikia prieš Vyriausybės (ir praktiškai visų partijų) deklaruojamą tikslą pereiti prie aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos – juk aukštesnės vertės ir norime tam, kad būtų mokamas aukštesnis darbo užmokestis. Tačiau kai toks uždirbamas, atsiranda noras jį sumažinti net 32 proc. siekiančiu progresiniu tarifu. Reikia apsispręsti, ko norime labiau: ar didesnės pridėtinės vertės, ar didesnių mokesčių daugiau uždirbantiems.
Taigi 15 proc. pajamų mokesčio tarifas yra ne lengvata, o Lietuvoje ilgai galiojusi ir konkurencinga GPM riba, kuri galėtų būti orientyras siekiant iškeltų tikslų: daugiau investicijų, plėtros, palankių sąlygų kurti vertę ir daugiau uždirbti.
Horizontalus palengvinimas – reinvestuojamo pelno neapmokestinimas
Tai būtų bendras principas versus esamos pelno mokesčio lengvatos ir nuolatinės apskaitos problemos dėl atskaitomų sąnaudų. Dabar uždirbtas pelnas apmokestinamas du kartus – įmonės lygmenyje ir paskirstant jį dividendais. Tad, nors pelno mokesčio tarifas yra santykinai žemas – 15 proc., efektyvus tarifas siekia 27,8 proc.
Lietuvoje 2002 m. atsisakius nulinio tarifo reinvestuotam pelnui, nueita pelno mokesčio lengvatų plėtimo keliu: priklausomai nuo įmonės pajamų ir darbuotojų skaičiaus bei veiklos pobūdžio, pelnui gali būti taikomi 0 proc. ir 5 proc. lengvatiniai tarifai, į kuriuos dalis įmonių dirbtinai orientuojasi, kad susimažintų naštą.
Jei būtų apmokestinamas tik paskirstomas pelnas, visos, net ir mažą pelną gaunančios, įmonės turėtų daugiau lėšų investicijoms ir plėtrai, sumažėtų jų poreikis skolintis. Juk gauti kreditų Lietuvoje – opi problema, ypač mažesnėms įmonėms. Negana to, ženkliai supaprastėtų mokestinė apskaita ir sumažėtų administracinė našta. Būtų pritraukta daugiau tiesioginių užsienio ir vietos investicijų, kurioms nereikėtų suteikti specialių stimulų ir lengvatų, o Lietuva galėtų konkuruoti su tokį pelno mokesčio režimą jau seniai taikančia Estija, Latvija, o nuo šiemet ir Lenkija. Juk būtent su šiomis šalimis dažniausiai ir konkuruojame dėl investicijų.
Kaip matome, skirtingo apmokestinimo chaose galima įžvelgti bent kelias sisteminimo kryptis: pirma, įvardyti tai, kas lengvatos nėra, bet tik taip vadinamos. Antra, patikrinti esamus mokestinius režimus, kaip jie atitinka keliamus ilgalaikius Lietuvos tikslus. Trečia, įgyvendinti horizontalias priemones, sumažinančias lengvatų siekį.
Iš pastarųjų daugiausia kalbama, bet vis nepakankamai daroma, mokesčių stabilumo ir administravimo palengvinimo srityje. Ne kartą jau pažadėta neįvedinėti mokesčių pakeitimų be pusės metų prisitaikymo laikotarpio ir nedaryti naštą keliančių mokesčių reformų kasmet. Tai iki šiol netesėta. Yra viltis, kad tradicijos keisis – juolab, kad ir viešas mokesčių lengvatų svarstymas vyksta pirmą kartą.
Apibendrindama noriu priminti, kad mokesčių politika yra politinis, ne ekonominis reiškinys. Nėra objektyviai ekonomiškai geriausios mokesčių sistemos jau vien dėl to, kad visi mokesčiai mažina jų mokėtojų paskatas veikti. Ekonomiškai galime vertinti tik kaip vieni ar kiti mokesčiai paveiks konkrečias žmonių grupes ir kaip šios dėl to poveikio keis savo elgesį. O kokių tikslų bus siekiama mokesčiais, jau politikų pasirinkimas.
Šiuo metu yra deklaruotas tikslas pereiti prie didesnės pridėtinės vertės ekonomikos, sumažinti visuomenės susiskaldymą bei atskirtį, investuoti į skaitmenizaciją ir žaliąją ekonomiką. Natūralu būtų tikėtis tai atliepiančios mokesčių politikos. Nuoseklumas yra daug pastangų reikalaujanti, bet net ekonomiškai pagrįsta dorybė.
