Štai dabar Seime svarstoma griežtinti pavėžėjų, t. y. tų, kurie teikia keleivių vežimo paslaugas, naudodamiesi mobiliąja programėle, veiklą. Neramu, kad reguliavimai gali būti sukurpti tokie, kad neseniai išpopuliarėjusi paslauga gali ir pabrangti, ir tapti daug sunkiau prieinama.
Turbūt dažnas prisimena dar nesenus laikus, kai prisiskambinti taksi būdavo problema, prieš šventes automobilio tekdavo laukti pusvalandį ir dar ilgiau. Jau nekalbant apie dideles kainas. Situacija pasikeitė, kai rinkoje ėmė veikti pavėžėjai. Paprastai tariant, suveikė dalinimosi ekonomika. Išaugusi konkurencija didino paslaugų prieinamumą, išsikviesti tiek pavėžėją, tiek taksi tapo paprasta. Veikiant konkurencijai šios paslaugos gerokai atpigo.
Privalumus jaučia ne tik vartotojai. Galimybė užsiimti pavėžėjo veikla daugeliui suteikia galimybę užsidirbti. Pavėžėjimo paslaugų organizatorių duomenimis, kiekvieną mėnesį Lietuvoje darbuojasi keli tūkstančiai pavėžėjų, tačiau per metus jų susidaro tris kartus daugiau. Ir tai yra pavyzdys, kokių puikių dalykų gali sukurti pati rinka, kai neapkrauni jos nereikalingais apribojimais.
Valdžia konstatuoja problemą, kad taksi ir pavėžėjai veikia nevienodomis sąlygomis. Taksi veiklai keliami didesni reikalavimai nei pavėžėjams, todėl siekiama veiklos sąlygas suvienodinti.
Tikslas gal ir geras, ir tą padaryti tikrai galima – atsisakant perteklinių reikalavimų. Deja, valdžia suka į priešingą pusę ir bando stipriai suvaržyti pavėžėjų veiklą. Tačiau taksi ir pavėžėjų paslaugos nėra visiškai vienodos, todėl ant vieno kurpalio jų užmauti nepavyks.
Pavyzdžiui, taksi automobiliai privalo turėti plafoną (ženklą, tvirtinamą ant stogo) ir specialius geltonos spalvos numerius. Pavėžėjams šie reikalavimai netaikomi. Ar tas ženklinimas labai reikalingas vartotojams? Greičiau tikrintojams, kurie atpažintų automobilį ir galėtų jį sustabdę gatvėje patikrinti. Tačiau tos patikrinimo galimybės kainą apmokės ne veiklos tikrintojas, o vartotojas.
Ne ko kito, o tik dėl lengvesnio šią veiklą prižiūrinčių institucijų darbo siūloma neleisti tuo pačiu automobiliu vykdyti ir taksi, ir pavėžėjo veiklos. Tai grubus asmens ūkinės laisvės, kurią garantuoja Lietuvos Konstitucija, ribojimas. Lengvesnė pačių nusistatytų reikalavimų priežiūra nėra pakankama priežastis riboti galimybes užsiimti norima veikla vairuotojams, trukdyti natūraliam rinkų vystymuisi, paminti vartotojų interesus.
Tai yra pavyzdys, kaip valdžia pakliūva į savo pačios paspęstus reguliavimo spąstus. Pirmiausia, nustato reikalavimus, kurių laikymąsi sunku kontroliuoti. Tada sukuria dar daugiau reikalavimų, kad vis tik įgalintų kontrolę. Ir reguliavimas tampa savitikslis, negalvojant, ar iš jo yra bent kam nors naudos. Bėda ta, kad į tuos spąstus nutempiami ir visi kiti: keleiviai, vairuotojai, programėlės valdytojai, taksi bendrovės.
Kad jau valdžia iš esmės ėmėsi šio klausimo, dabar pats laikas pamąstyti, ar tie reikalavimai, kurių šiandien turi laikytis taksi bendrovės, yra vis dar aktualūs.
Dalies pavėžėjų automobiliai nėra žymimi ir niekuo nesiskiria nuo įprastų asmeninių automobilių, ir tai netrukdo pavėžėjams teikti paslaugų. Kita dalis pavėžėjų ženklina automobilius savanoriškai be jokių įpareigojimų. Tad ar šių sprendimų nereikėtų palikti patiems rinkos dalyviams, užuot jais apkrovus ir naujus?
Dažniausiai važiuojant su pavėžėjais kokybės kontrolės funkciją užtikrina mobiliosios programėlės galimybės. Po kelionės vartotojas gali įvertinti suteiktą paslaugą, pažymėti, jei daugiau nenorėtų naudotis konkretaus pavėžėjo paslaugomis, taip pat gali palikti komentarą. Nuo šių įvertinimų dažniausiai priklauso ir pavėžėjo atlygis, o kartais ir galimybė tęsti šią veiklą apskritai. Juk geriau kai meduolis (didesnis atlygis), o ne bizūnas (baimė būti nubaustam valdiško tikrintojo) sukuria pavėžėjui motyvą stengtis, kad keleivis būtų patenkintas suteikta paslauga.
Dėl nuolatinio buvimo kelyje patiriamos didesnės rizikos, taksi vairuotojai privalo įsigyti brangesnį draudimą. Tačiau abejotina, ar tokį draudimą turėtų pirkti ir pavėžėjai. Juk autoįvykio rizika dirbant vos kelias valandas per savaitę ir visą darbo dieną (nuolat dirba apie ketvirtadalis visų pavėžėjų) yra skirtinga. Ir pirmuoju atveju prievolė pavėžėjui būtinai pirkti brangesnį draudimą nebūtų pagrįsta. Tačiau dėl lygybės tokia prievolė vis tik būtų nustatyta, tai stipriai sumažintų pavėžėjų gretas, nes vykdyti veiklą daugeliui būtų per brangu. Taip pat mažėtų ir tų dalykų, kuriais šiuo metu džiaugiamės: žema kaina, gera kokybė, paslaugų prieinamumas.
Persistengta ir su dar vienu pasiūlymu – neleisti pavėžėjams keisti prieš kelionę įvardintos kainos. Pavyzdžiui, jei važiuodami į vakarėlį nuspręsite sustoti pakeliui esančioje parduotuvėje, o likusį kelią nueiti pėsčiomis, jums vis tiek tektų sumokėti visą prieš kelionę įvardytą kainą. Kitu atveju, jei kelyje didžiulę spūstį sukeltų nenumatytas įvykis ir tektų keisti kelionės maršrutą, dėl nuvažiuoto didesnio atstumo nuostolį patirtų vežėjas. Maža to, tai jau nėra joks sąlygų suvienodinimas, o paprasčiausias jų bloginimas. Nes važiuojantieji taksi tokios pareigos neturi, nes jų keleiviai kelionės kainą sužino kelionės pabaigoje.
Baigiant politikų „pageidavimų koncertą“, nuskamba siūlymas už pavėžėjų paslaugas neleisti atsiskaityti grynaisiais. Galima sutikti, kad anksčiau ar vėliau visi atsiskaitymai taps virtualūs, tačiau šiuo metu Lietuvoje net 75 proc. atsiskaitymų vykdomi grynaisiais pinigais. Tad akivaizdu, kad draudžiant atsiskaityti grynais, nemaža dalis vartotojų patirtų nepatogumų. Ir apskritai, ar tikrai protinga elektroninių mokėjimų link judėti prievartiniu būdu? Ir kodėl šią prievolę reikia pradėti taikyti būtent pavėžėjams? Juk to paties taksi verslui nesiūloma.
Valdžia aiškina, kad šiais reguliavimais linki vartotojams gero. Tačiau rinkoje verslas teikia tokias paslaugas, kokių reikia vartotojams. Jei valdžia paslaugų teikėjus įstatys į nepamatuotų reikalavimų rėmus, tai neišvengiamai didins kainas. Ar tikrai toks valdžios reguliavimas atitiks vartotojų interesus?
