Juokiasi puodas, kad katilas juodas, sako lietuvių liaudies patarlė. Valdžia vieną po kito kepa draudimus ir reguliavimus gyventojams, tačiau nemato, kas darosi jos pačios kieme. Patarlė lyg ir tiktų valdžios veiksmams apibūdinti, tik kad juokas neima. Savivaldybės galuojasi abstinencijos agonijoje, valdžia svarsto, ar padėti joms „pasveikti“, ar apskritai paleisti vadžias.
Gintarė Deržanauskienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Savivaldybių priklausomybė pasireiškia nežabojamu noru užsiimti verslu. Ir tas noras toks didelis, kad nesilaikoma įstatymo normų. Vietos savivaldos įstatyme aiškiai sakoma, kad savivaldybių valdomos įmonės gali užsiimti ūkine veikla tik tada, kai ji yra būtina visiems gyventojams ir kai šios veiklos nevykdo kiti ūkio subjektai.

Kiek galėtume sugalvoti veiklų, kurios atitiktų šias sąlygas? Na, gerai, Lietuvoje visiems reikia šilumos, taigi – šildymo tiekimas – „check“. Geriamas vanduo miestuose būtinas, tualetas namuose šiais laikais taip pat turėtų būti norma. Tad geriamo vandens tiekimą ir nuotėkų tvarkymą taip pat galima traukti sąrašą. Kas dar? Maisto taip pat reikia visiems, bet tuo aprūpina gausus privačių tiekėjų būrys. Todėl pagal įstatymą, maisto produktais prekiauti savivaldybės neturėtų. Bet prekiauja – teikia maitinimo paslaugas.

Atrodytų, nėra sudėtinga nustatyti, ar valdžia turi teisę verstis tam tikra veikla. Tačiau šiandien turime situaciją, kai skaičiuojama virš 50 veiklų, kuriomis užsiima savivaldybių valdomos įmonės (SVĮ): nuo pirties, knygyno, kirpyklos, degalinės ir neoninių reklamų gamybos iki remonto darbų, laidojimo paslaugų, kapinių priežiūros, automobilių ir kitokios technikos nuomos. Akivaizdu, kad šios veiklos yra privataus verslo objektas. Ir, panašu, kad savivaldybės imasi tokių verslų rinkoje be teisinio ar ekonominio pagrindo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta 60-ies savivaldybių analizė parodė, kad daugiausia veiklų vykdo ne mažųjų, o būtent didžiųjų savivaldybių valdiškos įmonės. Vadinasi, valdiškos įmonės aktyviausiai veikia ne ten, kur privačių paslaugų teikėjų nėra, o atvirkščiai – kur verslo nors vežimu vežk. Jei galvojate, kad valdiški knygynai veikia mažuose miesteliuose, kur net internetu knygų nenusipirksi, klystate. Valdiškos knygų parduotuvės Lietuvoje veikia didmiesčiuose!

Dažnai net nesusimąstome, kas yra knygyno, kuriame mėgstame rinktis knygas, ar degalinės, kurioje patogu piltis kurą, savininkas: viešojo ar privataus sektoriaus asmuo. O reikėtų! Kodėl? Pateiksiu tris svarbiausius argumentus.

Pirmiausia, pinigai, kuriais steigiamos ir vėliau, esant reikalui, subsidijuojamos savivaldybės valdomos įmonės, yra gyventojų pinigai, į savivaldybių biudžetus patekę jiems mokant mokesčius. Tarkime, aš prie kasos pritrūkstu pinigų. Ar kažkas kitas privalo padėti man susimokėti? Pagal savivaldybių logiką išeitų, kad – taip. Tas pats ir su knygomis. Jei aš knygas skolinuosi iš draugo, bibliotekos arba jas perku internetu, o gal apskritai nemėgstu skaityti, ar teisinga, kad savo pinigais (mokesčių pavidalu) privalau prisidėti prie valdiško knygyno steigimo ar jo subsidijavimo? Lygiai taip pat yra su visomis kitomis tokių įmonių vykdomomis veiklomis, kurios tenkina tik dalies visuomenės nebūtinuosius interesus.

Antra, savivaldybių išsakomos baimės dažnai susijusios su verslo demonizavimu. Griebiamasi tokių argumentų, kad patikėjus teikti paslaugas verslui kainos kils arba verslas atsisakys teikti paslaugas ir gyventojai liks be paslaugų.

Baimes dėl per aukštų kainų turėtų išsklaidyti Konkurencijos tarybos atliktas Komunalinių paslaugų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimas, kuris parodė, kad SVĮ teikiamų paslaugų kainos kartais net iki 100 procentų viršijo privataus sektoriaus teikiamų atitinkamų paslaugų kainas. Tikėtina, kad kituose sektoriuose situacija būtų panaši.

Be to, baimė prarasti kontrolę kyla ne tik savivaldybėms, su tokiomis pačiomis baimėmis susiduria ir privatus verslas. Bet tam juk ir yra sutartys, kurios ir skirtos rizikų valdymui bei susitarimui dėl visų „kas bus, jeigu...“ Būtų daug naudingiau, jei savivaldybės atsisakytų neracionalaus verslavimo ir ugdytųsi kompetencijas, kurios reikalingos perkant paslaugas iš šalies.

Ir trečia – palyginus su privačiu verslu, valdiškos įmonės turi menkesnę motyvaciją efektyviam veiklos vykdymui. Kuo rizikuoja SVĮ, veikdama neefektyviai? Nebent tik jau minėtais mokesčių mokėtojų pinigais. Tuo tarpu verslui efektyvumą reikia užsitikrinti nuolat kūrybingai ieškant, kur sutaupyti ar kaip parduoti daugiau. Ar sąžininga kaltinti verslą tokiu būdu siekiant pelno? Nelabai. Juolab kad gautą pelną verslas dažnai panaudojamas veiklos vystymui, geresnių ir pigesnių prekių arba paslaugų teikimui, naujų darbo vietų kūrimui.

Grįžkime prie patarlės apie juodą katilą. Panašu, kad valdžiai, prieš reguliuojant žmonių gyvenimus, pirmiausia derėtų išsikuopti savo pakampius. Reikia pasitikėti rinka, nes konkurencija viską sureguliuoja ir sukontroliuoja geriau, nei tai galėtų padaryti „geriausia savivaldybė pasaulyje“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Rūta Vainienė. Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie! (58)

Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos...

Eglė Dulkė. Kodėl atėjo laikas atsigręžti į vyresnio amžiaus darbuotojus? (5)

Galima pastebėti giliai įsišaknijusį stereotipą, dėl kurio daugelis kompanijų vengia samdyti...

Paulius Pališkis. Kad verslo idėja neliktų tik svajone (3)

Legendinis verslininkas Henris Fordas yra pasakęs, kad vizija be jos įgyvendinimo tėra...

Robertas Dargis. Ar jau žinome, koks turi būti XXI amžiaus mokytojas? (19)

Keletą pastarųjų savaičių įdėmiai skaitydami pažymas pro akis praleidome kitą pritvinkusį...

Linas Slušnys. Naujoji pensijų reforma ant savo pečių neša pyktį ir nepasitikėjimą (2)

Nepaisant fakto, kad visuomenė sensta, jauni žmonės su šia nauja ilgėjančios amžiaus trukmės...

Top naujienos

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi (5)

Su Dalia Grigoniene susitikome jos namuose, Kernavėje . Pašnekovės gyvenamąją vietą rasti...

Po dešimties metų grįžo į Lietuvą: kaip gali pakeisti pasaulį, jeigu jo dar nematei? (9)

Daugiau kaip dešimt metų Ada Jonušė gyveno ir dirbo užsienyje: Vokietijoje, Belgijoje,...

Tai, kas vyko Sovietų Sąjungos gimnastikos rinktinėje, kelia šiurpą: visos tai patyrė (279)

Kelios buvusios Sovietų Sąjungos gimnastės teigia, jog buvęs treneris jas seksualiai išnaudojo. O...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Už ką kairieji antisemitai nekenčia Izraelio ir myli palestiniečius? (73)

Galėčiau pradėti ir taip: kartą gyveno žydas, kuris visai nesigėdijo savo tautybės ir...

Buvęs sostinės vicemeras Romas Adomavičius vedė 30 metų jaunesnę mylimąją (250)

Buvęs sostinės vicemeras, 64-ių Romas Adomavičius šeštadienio popietę Vilniaus santuokų...

Lietuvą „brangakmeniu“ vadinantis Daviesas: daug NBA krepšininkų nesugebėtų žaisti Eurolygoje (115)

Vienu maloniausių šio sezono Lietuvos krepšinio gerbėjų atradimų tapęs Kauno „Žalgirio“...

Aš – moteris: gimdamos mes iškart laimime viską (40)

Tik ką perskaičiau straipsnį „gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje” ,...

Pamirškime „autobusus“ gynyboje: Čempionų lygos finale – atakuojančio futbolo titanų kova (6)

Šeštadienį vakare Kijeve susitiks dvi komandos, turinčios nuostabų puolimo arsenalą ir...

Minios žmonių užplūdo šventine nuotaika ir karščiu alsuojančią Palangą (7)

Tris dienas trunkanti vasaros sezono atidarymo šventė kaip ir kasmet subūrė poilsiautojus iš...

Prasidėjo Neringos pastatų griovimas – valstybei iškelti milijoniniai ieškiniai (163)

Šį mėnesį Gintaro Įlankoje, Juodkrantėje, pradėtas griauti druskų sandėlis verčia vietos...