aA
Juokiasi puodas, kad katilas juodas, sako lietuvių liaudies patarlė. Valdžia vieną po kito kepa draudimus ir reguliavimus gyventojams, tačiau nemato, kas darosi jos pačios kieme. Patarlė lyg ir tiktų valdžios veiksmams apibūdinti, tik kad juokas neima. Savivaldybės galuojasi abstinencijos agonijoje, valdžia svarsto, ar padėti joms „pasveikti“, ar apskritai paleisti vadžias.
Gintarė Deržanauskienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Savivaldybių priklausomybė pasireiškia nežabojamu noru užsiimti verslu. Ir tas noras toks didelis, kad nesilaikoma įstatymo normų. Vietos savivaldos įstatyme aiškiai sakoma, kad savivaldybių valdomos įmonės gali užsiimti ūkine veikla tik tada, kai ji yra būtina visiems gyventojams ir kai šios veiklos nevykdo kiti ūkio subjektai.

Kiek galėtume sugalvoti veiklų, kurios atitiktų šias sąlygas? Na, gerai, Lietuvoje visiems reikia šilumos, taigi – šildymo tiekimas – „check“. Geriamas vanduo miestuose būtinas, tualetas namuose šiais laikais taip pat turėtų būti norma. Tad geriamo vandens tiekimą ir nuotėkų tvarkymą taip pat galima traukti sąrašą. Kas dar? Maisto taip pat reikia visiems, bet tuo aprūpina gausus privačių tiekėjų būrys. Todėl pagal įstatymą, maisto produktais prekiauti savivaldybės neturėtų. Bet prekiauja – teikia maitinimo paslaugas.

Atrodytų, nėra sudėtinga nustatyti, ar valdžia turi teisę verstis tam tikra veikla. Tačiau šiandien turime situaciją, kai skaičiuojama virš 50 veiklų, kuriomis užsiima savivaldybių valdomos įmonės (SVĮ): nuo pirties, knygyno, kirpyklos, degalinės ir neoninių reklamų gamybos iki remonto darbų, laidojimo paslaugų, kapinių priežiūros, automobilių ir kitokios technikos nuomos. Akivaizdu, kad šios veiklos yra privataus verslo objektas. Ir, panašu, kad savivaldybės imasi tokių verslų rinkoje be teisinio ar ekonominio pagrindo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta 60-ies savivaldybių analizė parodė, kad daugiausia veiklų vykdo ne mažųjų, o būtent didžiųjų savivaldybių valdiškos įmonės. Vadinasi, valdiškos įmonės aktyviausiai veikia ne ten, kur privačių paslaugų teikėjų nėra, o atvirkščiai – kur verslo nors vežimu vežk. Jei galvojate, kad valdiški knygynai veikia mažuose miesteliuose, kur net internetu knygų nenusipirksi, klystate. Valdiškos knygų parduotuvės Lietuvoje veikia didmiesčiuose!

Dažnai net nesusimąstome, kas yra knygyno, kuriame mėgstame rinktis knygas, ar degalinės, kurioje patogu piltis kurą, savininkas: viešojo ar privataus sektoriaus asmuo. O reikėtų! Kodėl? Pateiksiu tris svarbiausius argumentus.

Pirmiausia, pinigai, kuriais steigiamos ir vėliau, esant reikalui, subsidijuojamos savivaldybės valdomos įmonės, yra gyventojų pinigai, į savivaldybių biudžetus patekę jiems mokant mokesčius. Tarkime, aš prie kasos pritrūkstu pinigų. Ar kažkas kitas privalo padėti man susimokėti? Pagal savivaldybių logiką išeitų, kad – taip. Tas pats ir su knygomis. Jei aš knygas skolinuosi iš draugo, bibliotekos arba jas perku internetu, o gal apskritai nemėgstu skaityti, ar teisinga, kad savo pinigais (mokesčių pavidalu) privalau prisidėti prie valdiško knygyno steigimo ar jo subsidijavimo? Lygiai taip pat yra su visomis kitomis tokių įmonių vykdomomis veiklomis, kurios tenkina tik dalies visuomenės nebūtinuosius interesus.

Antra, savivaldybių išsakomos baimės dažnai susijusios su verslo demonizavimu. Griebiamasi tokių argumentų, kad patikėjus teikti paslaugas verslui kainos kils arba verslas atsisakys teikti paslaugas ir gyventojai liks be paslaugų.

Baimes dėl per aukštų kainų turėtų išsklaidyti Konkurencijos tarybos atliktas Komunalinių paslaugų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimas, kuris parodė, kad SVĮ teikiamų paslaugų kainos kartais net iki 100 procentų viršijo privataus sektoriaus teikiamų atitinkamų paslaugų kainas. Tikėtina, kad kituose sektoriuose situacija būtų panaši.

Be to, baimė prarasti kontrolę kyla ne tik savivaldybėms, su tokiomis pačiomis baimėmis susiduria ir privatus verslas. Bet tam juk ir yra sutartys, kurios ir skirtos rizikų valdymui bei susitarimui dėl visų „kas bus, jeigu...“ Būtų daug naudingiau, jei savivaldybės atsisakytų neracionalaus verslavimo ir ugdytųsi kompetencijas, kurios reikalingos perkant paslaugas iš šalies.

Ir trečia – palyginus su privačiu verslu, valdiškos įmonės turi menkesnę motyvaciją efektyviam veiklos vykdymui. Kuo rizikuoja SVĮ, veikdama neefektyviai? Nebent tik jau minėtais mokesčių mokėtojų pinigais. Tuo tarpu verslui efektyvumą reikia užsitikrinti nuolat kūrybingai ieškant, kur sutaupyti ar kaip parduoti daugiau. Ar sąžininga kaltinti verslą tokiu būdu siekiant pelno? Nelabai. Juolab kad gautą pelną verslas dažnai panaudojamas veiklos vystymui, geresnių ir pigesnių prekių arba paslaugų teikimui, naujų darbo vietų kūrimui.

Grįžkime prie patarlės apie juodą katilą. Panašu, kad valdžiai, prieš reguliuojant žmonių gyvenimus, pirmiausia derėtų išsikuopti savo pakampius. Reikia pasitikėti rinka, nes konkurencija viską sureguliuoja ir sukontroliuoja geriau, nei tai galėtų padaryti „geriausia savivaldybė pasaulyje“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gintarė Deržanauskienė. Gudrūs mokosi iš svetimų klaidų, o mes? (3)

Akivaizdi valdžios kūrybinio žanro krizė lėmė, kad užburtame valdžios draudimų rate gimsta...

Rasa Zaščiurinskaitė. Sudaryti ar nesudaryti jungtinės veiklos sutartis?

Statybų ir kituose sektoriuose nėra neįprasta sudaryti jungtinės veiklos sutartis ar konsorciumus...

Egidijus Simonis: Žiema Europos pieno ūkiams bus sudėtinga (3)

Nors vasaros karščiai atsitraukė, užleisdami vietą vėsiems rudeniškiems orams, tačiau Europos...

Vytautas Ašeris. Modernaus verslo realybė: startuolio mintis brandžioje kompanijoje

Startuoliams būdingi darbo principai ir kultūra dažnai siejami su stereotipiniais bruožais – per...

Modestas Kisielius. Veiklos tobulinimo istorija ir pamokos (2)

Veiklos tobulinimo metodai turi turėti tikslą arba problemą, kurią reikia išspręsti. Istorija...

Top naujienos

Bogušienė kirto ministerijai: turime išsaugotą susirašinėjimą, po kurio ir margarinas virto sveiku produktu papildyta SAM komentaru (54)

Maisto technologė Raminta Bogušienė antradienį išplatino spaudos pranešimą, kuriame kaltina...

Venclova: kalbos, kad popiežių pasitiko per tamsios veido spalvos mergaitė, – pražūtingos Lietuvai (557)

Kalbos apie tai, kad popiežių pasitikusi mergaitė buvo per tamsios veido spalvos – pražūtinga...

Vainienę juokina 12 Skvernelio laiškų: gali ir dievui parašyti, bet nesitikėk stebuklų (291)

Bent vieną laišką su kvietimu investuoti Lietuvoje premjeras Saulius Skvernelis galėjo įteikti...

Paksas nesiliauja: savo siūlymais gąsdina ekspertus (534)

Neseniai sumanymą organizuoti referendumą dėl lito sugrąžinimo deklaravęs europarlamentaras...

Šaltinis: Rusija ruošia grėsmingus povandeninius laivus (207)

Rusijos povandeninis laivynas, aprūpintas tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis su...

Martynas Tyla griežtai nesutinka su išgirstu teismo verdiktu ir žada jį apskųsti: čia jau virš visko (9)

Antradienį Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad žinomas prodiuseris Martynas Tyla namo,...

Seimas siunčia dar vieną žinią antstoliams: nori riboti atlyginimus balsavo vienbalsiai (119)

Antradienį Seime prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa...

Kūryba virtuvėje: garsūs šefai atskleidžia savo paslaptis (2)

Ar kada nors pagalvojote, kad viena iš kūrybiškiausių erdvių galėtų būti virtuvė? Kiekvienas...

Gražulis grįžta į Seimo Audito komitetą (60)

Žmogaus teisių komitete dirbęs Seimo narys Petras Gražulis jau turi kitą komitetą. Seimo...

Akmuo į popiežiaus Mišių organizatorių darbą: tai smulkmena, bet labai svarbi (130)

„Labai trūko viešųjų tualetų“, – teigė „Žinių radijo“ klausytojas, ryto laidoje...