Regis, kad ne: išliko anksčiau registruoti pavadinimai užsienio kalba, o gudresnieji dabar registruoja savo įmones užsienyje ir veikia su kitos kalbos pavadinimu kaip užsienio kapitalo įmonė, žemaičiai dargi adaptuoja žemaičius žodžius ir užregistruoja kaip „lietuviškus“ pavadinimus.

Pavadinimą apskritai tapo sudėtingiau įregistruoti – pirminius variantus pirmiausia peržiūri kalbos specialistai.

Ir gerai – daugeliu atveju patariama tinkamai ir Lietuvoje sumažėjo kĖbabinių skaičius.

Taigi koks tikslas yra naujai rengiamo įstatymo, numatančio, kad pavadinimai anglų kalba įgis tokį pat statusą kaip lietuviškieji?

Turbūt atsakymas vienas: dėkingų rinkėjų – būsimų įmonių ir įmonėlių savininkų – balsai. Savaime lietuviškas ar užsienio kalbos pavadinimas turėtų būti pačių įmonių savininkų reikalas, kaip matome iš poros metų veiklos, su vienokiomis ar kitokiomis išlygomis, įstatymą galima apeiti.

Taigi dalinis įstatymas, išskiriantis vieną – anglų – kalbą nėra labai motyvuotas.

Taip, tai šiuo metu populiariausia verslo kalba, tačiau ne vienintelė. Kaip rodo vertimų biuro „Ars libri“ patirtis, Europoje vis dar yra daugybė savo šalių nacionalistų (gerąja prasme), kurie lygiai taip pat neidentifikuos angliško pavadinimo, kaip neidentifikuoja lietuviško.

Taigi viskas atrodo gražu, bet nepraktiška. Bent jau ne įmonių pavadinimų kūrėjams.

Beje, jeigu šis įstatymas būtų priimtas, įkvėpimo angliškiems pavadinimams galima semtis ir tam tikslui specialiai sukurtame pavadinimų generatoriuje: https://www.shopify.com/tools/business-name-generator.

Puikiai identifikuos visi.

O kam sukti galvą?