Šimtmečio tramplynas: laikas investuoti ir plėstis
Pasaulinė krizė ir globalūs struktūriniai pokyčiai suteikia retą progą įmonėms prisiimti daugiau kontraktų, investuoti į plėtrą ir inovacijas, pastatyti naują laboratoriją ar procesorių gamyklą, nes paklausa rinkoje yra beveik begalinė. Mūsų nedidelei šaliai tai – šimtmečio galimybės, kurios vargu, ar pasikartos. Tačiau veikti reikia greitai. Investuoti reikia dabar. Laikas tampa pagrindiniu sėkmės veiksniu.
Bet kokia investicija prasideda nuo galimybių tyrimo, kuriame vienas esminių klausimų – ar prieinama reikalingos kvalifikacijos ir pakankamo kiekio darbo jėga. Jau kurį laiką Lietuvoje pripažįstama, kad darbo rinkos perspektyvos naujoms investicijoms yra miglotos. O tai aiškus signalas investuotojams, kad vieta įlieti kapitalą – netinkama. Nebent sulauktum iš valstybės dosnių lengvatų, kurių dėka pavyktų privilioti ir pervilioti darbo jėgą. Tačiau kitoms, šalia dirbančioms įmonėms tai nebūtų jokia gera žinia. Žmonių imtų trūkti dar labiau.
Bet galgi mūsų ekonomikai nereikia nieko plėsti, o tiesiog geriau išnaudoti jau esančius įrenginius, paleisti antrą ar trečią pamainą, ir taip gauti daugiau kontraktų, naujų užsakovų? Įmonių vadovai atsako: kaip mums paleisti papildomą pamainą, jeigu jau egzistuojantiems pajėgumams daugeliu atvejų trūksta 10–20 proc. žmonių? Įsibėgėjusi pandemija prideda papildomos naštos – reikia turėti darbuotojų rezervą, kad pavyktų paskirstyti pamainas, atlaikyti susirgimus, privalomą izoliaciją, o dar ir uždengti tuos, kas nepritardamas COVID-19 suvaldymo politikai, pasirinko savanorišką nedarbą. Nes pašalpų politika tai leidžia.
Nenuostabu, kad daugelis įmonių jau šiandien neišnaudoja dalies turimo gamybos potencialo. Jos priverstos balansuoti ties galimybe įvykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus ir, žinoma, kad praleidžia progas plėstis. Sunku priimti, kad kartą per šimtmetį pasitaikanti proga sudalyvauti globalių rinkų perdalinime gali būti praleista. Dar sunkiau patikėti, kad globalus perdalinimas palietė jautriausią – darbo rankų ir talentų sferą.
Rinka, už auksą brangesnė
Taip, žmogus yra rečiausias ir brangiausias išteklius. Jeigu konvejeriui trūksta darbo rankų, jos tampa didesniu talentu negu genijus, inžinierius ar architektas. Gamybos, žinoma, stengiamasi nestabdyti, tuomet žmonės priversti dirbti įtampoje, didėja krūviai, auga ne tik konfliktų, bet ir avarijų rizika.
Paslaugų sferoje žmonių taip pat trūksta. Ir kas nutinka? Ilgėja aptarnavimo laikas, prastėja kokybė ir kyla kainos, našta nejučia permetama vartotojui. Paslaugõs, kuri anksčiau buvo lengvai prieinama, dabar tenka laukti mėnesiais. O sulaukus – tenkintis bet kokia aptarnavimo kultūra, kokybe ir kaina. Žmonės svajoja, kad kas nors sutaisytų santechniką, pakabintų paveikslą ir nudažytų verandą. Kenčia ne tik privatus sektorius. Socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos darbuotojų kaip niekada trūksta, o tai reiškia, kad silpniausi mūsų visuomenėje negauna reikalingos pagalbos.
Todėl svarbiausia ekonominės politikos užduotis – mobilizuoti į darbą visus tuos, kurie galėtų dirbti, bet dėl įvairių aplinkybių nedirba. Įdomu, kad dalis oficialiai laikomų bedarbiais žmonių patys savęs tokiais nelaiko. Skirtumas tarp Užimtumo tarnybos registruotų bedarbių ir Statistikos departamento skaičiuojamų, remiantis pačių gyventojų apklausa, yra apie šimtą tūkstančių žmonių.
Laisvų darbo vietų statistika taip pat neatitinka tikrovės, nes skaičiuoja tik Užimtumo tarnyboje registruotas darbo vietas, o darbdaviai kreipiasi ten tik tuomet, kai nori įdarbinti dabartinį bedarbį (nuo ko daugelis jau buvo atgrasyti) arba pradėti oficialų užsieniečio įdarbinimą. Visais kitais atvejais darbuotojų ieškoma per įdarbinimo agentūras, skelbimus, bendruomenę. Tad realiai darbuotojų trūksta labiau nei skelbia oficialūs skaičiai.
Kodėl gi nesiseka įdarbinti dabartinių bedarbių?
Nedarbo spąstai, rodantys, kad žmonėms „neapsimoka“ sugrįžti į darbo rinką, Lietuvoje – vieni didžiausių Europoje. 2020 m. duomenimis, Lietuvoje jie siekė 87 proc., o Europos Sąjungos vidurkis – 74 proc. Tai reiškia, kad vieną kartą be darbo likęs žmogus rizikuoja tapti ilgalaikiu bedarbiu, nes galimas atlygis būtų ne ką didesnis už pašalpas. Neretai prie pašalpos būna pridedamos ir šešėlinės pajamos. O šešėlyje žmogų papildomai įkalina jo turimos skolos – greitieji kreditai, palikti vaikai ir kitos socialinės bėdos. Šešėlis turi savybę įtraukti ir nepaleisti: įgijęs čia ryšių ir įdirbio, žmogus sunkiau grįžta į legalų darbą. Žmogus praranda kvalifikaciją, komandinio darbo patirtį, socialumo įgūdžius, motyvaciją ir ima stokoti svarbiausio bruožo – atsakomybės. Tad per pastaruosius metus net 12 proc. vidutiniškai padidintos algos pasirodė bejėgės prieš dešimtmečiais spęstus nedarbo spąstus.
Neatimti žmonių motyvacijos dirbti – tai viena. O antra, tai organizuoti atsakingų institucijų darbą taip, kad atlyginama būtų už pasiekimus, o ne procesus. Tuomet ir Užimtumo tarnybos misija bus sėkmingesnė, ir įmanoma bus įtraukti specializuotas personalo atrankos įmones į bedarbių perkvalifikavimo ir įdarbinimo, užsieniečių integracijos programas. Dabar gi Užimtumo tarnyba sugaišta nemažai laiko su tais, kurie darbo visai neieško ir registruojasi bedarbiais siekdami gauti valstybės apmokamą sveikatos draudimą ir kitas gėrybes.
Pastangos sugrąžinti žmogų į pilnavertį gyvenimą reikalauja daugiau negu pinigų: jam reikia pagalbos įveikiant nedarbo ar šešėlinio darbo trauką, mokantis atsakomybės bei legalaus darbo principų. Tai nelengvà, bet reali pagalba į bėdą patekusiam žmogui.
Keista lyderystė – bėgti iš paskos ir stabdyti
Darbo rinkos krizė ir pasaulinė kova už talentus natūraliai atkreipia dėmesį į mūsų demografinę perspektyvą. 2050 m. būsime viena seniausių populiacijų Europoje ir vienam pensininkui teks tik 1,7 dirbančiojo. Tad neaišku, kaip ilgai mums teks dirbti iki pensijos, ir kokio dydžio ji bus, kai jos pagaliau sulauksime. Be ilgą laiką vykdyto gimstamumo skatinimo ir lietuvių emigrantų sugrįžimo palaikymo, verta pažvelgti į legalios, kryptingos ir išmintingos imigracijos politikos vykdymą.
Dabartinės ilgos ir biurokratiškai beviltiškos procedūros neapsaugo nuo galimų problemų, tačiau stabdo reikalingųjų talentų atvykimą. Jeigu Ukrainoje surasto technologo ar inžinieriaus atvykimas dirbti į Lietuvą užtrunka keturis–šešis mėnesius, tai gali tapti įmonės pražūtimi. Jeigu staklių nėra kam pataisyti, o elektroninių sistemų nėra kam sukurti ir pritaikyti, praradimai yra žymiai didesni negu to vieno žmogaus nesukurta gerovė. Šiandien mes rizikuojame sustabdyti ištisas gerovės kūrimo grandines.
Tuo pat metu, kai ūkis ir socialinė rūpyba tiesiog šaukia apie augančius darbo rankų poreikius, mūsų imigracijos politika vis dar yra paremta atgyvenusiu požiūriu – nustatyti darbo rinkos poreikį, aprašyti jį, paversti skaičiais, profesijų ir įvežančiųjų įmonių sąrašais, kvotomis, ir tuomet perleisti norinčius pasinaudoti legalia imigracijos galimybe per sudėtingas ir lėtas procedūras. Tarsi pamirštama, kad rinkos poreikį nustato patys joje veikiantys subjektai, pati paklausa darbo rinkoje, kuri kinta kasdien, ir kurios aprašymas ir suvarymas į pačius tobuliausius sąrašus ir kvotas kartą per metus neišvengiamai pasmerkti atsilikti nuo gyvenimo ir jį negailestingai stabdyti.
O kai valstybės institucijos ima tikrinti, ar būsimo darbuotojo diplomas atitinka darbdavio poreikius, ar žmogus turi pakankamos darbo patirties, visa šalis įklampinama į brangią ir beprasmišką biurokratiją. Dėl jos kenčia ne tik įvažiuoti ir dirbti leidimo negaunantys užsieniečiai, ne tik įmonės, priverstos mažinti veiklos apsisukimus tuo metu, kai įmanoma juos daugeriopai padidinti. Kenčia visi piliečiai, nes gerovės kūrimas stoja šiandien ir bus mažesnis rytoj.
Dėl žmogiškųjų talentų, protų ir darbo rankų pasaulyje vyksta kova. Tad valstybės iššūkis šiandien – atrasti būdus investuoti į brangiausią, žmogiškąjį kapitalą.
