Lietuva liks paskutinė regiono šalis, kurioje pelnas apmokestinamas du kartus, todėl efektyvus tarifas siekia bemaž 28 proc. Estija perėjo prie vienkartinio įmonių pelno apmokestinimo prieš 21 metus, Latvija – prieš 3 metus. Konkurencija spaudžia mus iš visų pusių.
Lenkai taip skubėjo su įstatymo įsigaliojimu, kad vos prieš mėnesį priimtas įstatymas įsigalios jau nuo sausio pirmosios, o Prezidentas Andrzej Duda pasirašė jį tą pačią priėmimo dieną, nors tai buvo šeštadienis. Pagrindiniu visuotinio susitarimo ir skubos motyvu buvo trokštama padidinti investicijas ir šalies konkurencingumą. Įsitikinę, kad nepaisant visų pastangų, Lenkija pagal investicijų lygį užima vieną žemiausių vietų Europos Sąjungoje, šalies politikai nutarė sekti estišku pelno apmokestinimo modeliu.
Pozicija ir opozicija sutarė, kad tai – variklis, kuris padės pasivyti Vakarų Europos šalis ir efektyviausiai užkurs investicijas. Priešingu atveju žmonių darbo našumas ir įmonių konkurencingumas ir toliau atsiliks nuo Vakarų ir bus palaikomi tik pigios darbo jėgos. Kitaip tariant, jeigu nebus daugiau investuojama, žmonės bus pasmerkti nuolat dirbti už daug mažesnį atlyginimą negu Vakaruose.
Darbo našumo ir investicijų skirtumai mūsų kraštuose ir Vakarų Europoje vis dar yra neįtikėtinai dideli. Pagal grynojo kapitalo kiekį, tenkantį vienam dirbančiajam, 2019 m. Lenkija atsiliko nuo Norvegijos net septynis kartus, panašiai atsilieka ir Lietuva. Didelis investicijų lygio atotrūkis yra ir su kitomis Vakarų šalimis. O štai Estija pagal tą patį rodiklį jau atrodo beveik dukart geriau negu mes ir kaimynai Lenkijoje. Ši dinamika patvirtina, kad mes visi turime didelį jaunoms ekonomikoms būdingą potencialą. Auginti darbo našumą yra kur, o tai darydami auginsime ir algas – ko siekia ir ką žada visos politinės partijos.
Pelno mokesčio reformą kaip pagrindinę priemonę užkurti investicijas ir didinti darbo našumą lemia dar kelios priežastys. Centrinėje ir Rytų Europoje kredito pasiekiamumas stipriai atsilieka nuo Vakarų ekonomikų. Lietuvoje jis yra vienas žemiausių. Aukščiausiu valstybės lygmeniu pripažįstama, kad įmonėms sunku gauti kreditą, iš čia ir įvairiais pavidalais vis gimstanti valstybinio banko idėja. Tačiau net ir gausiai atsiradusios INVEGA, VIVA, VIKA negarantuoja kredito pasiekiamumo, o aukštos paskolų palūkanos verčia pamiršti gausias ilgalaikes investicijas. Tad kuo mažiau įmonės gali investuoti iš skolintų lėšų, tuo svarbesniu šaltiniu tampa jų nuosavos lėšos, o pirmiausia – uždirbtas pelnas.
Užuot skatinę investicijas fragmentuotomis ir sunkiai administruojamomis lengvatomis, kurių iki šiol lenkai turėjo sočiai, šį kartą jie pasirinko efektyviausią kelią. Tiesa, pereinamajam laikotarpiui lenkai padarė kompromisą. „Estišką“, kaip jie vadina, modelį galės laisvai pasirinkti (arba likti prie seno) visos smulkios ir vidutinės, o tai Lenkijos mastu – iki 100 mln. zlotų (22 mln. eurų) apyvartą turinčios įmonės. Mūsų masteliais tai neatrodo mažai. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvoje pelno mokesčio lengvata taikoma iki 300 tūkst. eurų apyvartos smulkioms ir vidutinėms įmonėms.
Verta pabrėžti, kad lengvata ir neapmokestinimas yra du skirtingi dalykai. Pagal „estišką“, o dabar jau ir „lenkišką“ modelį išnyksta mokestinės pelno apskaitos poreikis, o drauge sumažėja ir visos su tuo susijusios naštos bei įtampos tarp mokesčių mokėtojų ir administratorių.
Tiesa, Lenkijoje yra reikalavimų ir įmonių nuosavybės struktūrai: naujas modelis kol kas bus neprieinamas holdingams, finansinėms institucijoms, bankams. Tuo pačiu kompromisas užtikrina nedidelius biudžeto praradimus. Lenkijos Finansų ministerijos duomenimis net 90 proc. visų Lenkijos įmonių galės pereiti prie naujo pelno apmokestinimo modelio, nes tokių įmonių yra daugiausia, o jų mokamas pelno mokestis sudaro tik ketvirtadalį visų pelno mokesčio biudžeto įplaukų.
Jei eksperimentas pasiteisins, vis daugiau įmonių galės pereiti prie šio modelio, o ateity bet kokie apribojimai bus nuimti. Estų patirtis įkvepia kaimynams pasitikėjimą – reformavus pelno mokestį, Estijoje jau po kelerių metų buvo surenkama daugiau pelno mokesčio pajamų negu seniau, taip pat pradėjo augti GPM bei PVM pajamos, nors tuo pačiu metu buvo mažinami mokesčių tarifai.
Natūralus klausimas, ar pandemijos metu, kai daugeliui tenka skaičiuoti nuostolius, apskritai laikas svarstyti apie įmonių pelną ir jo apmokestinimo modelį? – Taip, tikslinga. Dabartinis mokestis gerokai apsunkina įmonių gebėjimą atsilaikyti krizėje ir atsigauti krizei atslūgus. Būtent pandemijos metu kaimynų pelno mokesčio modelis įrodė savo išskirtinį privalumą. Turėdamos nepaskirstytų rezervų, Estijos įmonės lengviau atlaiko išbandymus (tai buvo pirmąkart pastebėta estų dar 2008 m. krizės metu).
Kai neapmokestinamas įmonėje paliekamas pelnas, galimybė turėti „riebalus“ ir „pagalves“, apie kuriuos daug kalbėta Lietuvoje pirmos bangos metu, tampa realybe. Nelieka avansinio pelno mokesčio mokėjimo problemų, o nuostolių kilnojimas, kuris Lietuvoje yra apribotas ir kitąmet taps daugeliui rimtu iššūkiu, vyksta savaime, nereikalaudamas specialių įstatymo pataisų. Atslūgus krizei, kaimynų įmonės liks mažiau nustekentos ir galės greičiau atsigauti, investuoti ir plėsti veiklą, taip užsukdamos ekonomikos augimo variklį.
Ir Lietuvoje visi sutinka, kad investicijų reikia daugiau ir kad būtent jos lemia, kokios perspektyvos laukia mūsų ekonomikos, taigi mūsų visų gerovės. Jei investicijos yra neapsunkintos mokesčiais (panašiai, kaip Lietuvoje buvo iki 2002 metų), įmonės turi visas paskatas paversti uždirbtą pelną investicijomis. Investicijos virs augančiu darbo našumu, aukštos pridėtinės vertės darbo vietomis, didėjančiais atlyginimais ir augančiomis biudžeto pajamomis.
Estams Nauji metai bus jau dvidešimt antri modernių mokesčių, itin aktyvių investicijų ir ekonomikos augimo metai, latviai ims skaičiuoti ketvirtus metus, o lenkai nuo Naujųjų žengs į naują investicijoms palankių mokesčių modelį. Mes šiek tiek atsiliekame.
Kita vertus, mums viskas prieš akis, juk Lietuva irgi įtraukė panašų variklį į politinę darbotvarkę.
