Donatas Kuras. Karo įtaka tvarumui: nuo dėmesio tiekėjams iki kibernetinės saugos

Tvarumo temos atliepia pagrindinius suinteresuotųjų lūkesčius, svarbiausius įmonės veiklos aspektus, leidžia susiaudituoti rizikas, įvertinti veiklą įvairiais aspektais, galiausiai – atspindi ir tam tikras vertybines nuostatas. Šiuo metu galiu įvardinti 7 pagrindines tendencijas, kokie tvarumo klausimai įgauna daug didesnį aktualumą.

1. Dėmesys tiekėjams.

Jau pandemijos metu tiekimo grandinės sulaukė didelio verslo dėmesio – visų pirma dėl sutrikusios logistikos. Dabar tiekėjus vertiname ir kitu aspektu – kas yra jų galutiniai naudos gavėjai, kokios kyla rizikos jų, o kartu – ir mūsų veiklai. Jei anksčiau nereta įmonė sakydavo neturinti pakankamai resursų parengti reikalavimų tiekėjams, ar, juo labiau, – juos audituoti, požiūris keičiasi. Vis geriau suprantama, jog dėl tiekėjų gali kilti įvairių – reputacinių, teisinių, finansinių – rizikų ir užsakovo veiklai. Natūralu, kad skiriant daugiau dėmesio tiekimo grandinei tam tikrais aspektais, lengviau bus su tiekėjais pradėti diskusijas ir apie jų aplinkosauginį ar socialinį poveikį bei jo vertinimą.

2. Dar didesnis dėmesys darbuotojams ir socialinėms temoms bei žmogaus teisėms.

Karo pradžioje veiklą Ukrainoje ar Rusijoje vykdančioms bendrovėms vienas svarbiausių klausimų buvo darbuotojų saugumas – pradedant fiziniu (evakuacija iš rizikingų zonų) ir baigiant finansiniu (pajamų jiems užtikrinimas net ir įmonėms stabdant veiklą). Jau pandemijos metu darbuotojai darbdavius pradėjo vertinti kaip vienus svarbiausių informacijos šaltinių ir saugumo garantų, dabar ši tendencija tik stiprėja.

Be to, vykstanti migracija tampa savotišku egzaminu, kiek esame realiai pasirengę prisidėti prie žmogaus teisių užtikrinimo, kiek gebame integruoti atvykusius. Dar vienas susijęs klausimas – kaip išvengti panašių situacijų ateityje, tad dėmesys pagarbai žmogaus teisėms, multikultūriškumui, konfliktų prevencijai vis dažniau bus ne tiesiog abstrakčios, su JT tikslais susijusios deklaracijos, bet realūs veiksmai bendrovėse.

3. Darbuotojų kompetencijos ir pamainumas bei verslo atsparumas.

Kariniai veiksmai netolimoje kaimynystėje skatina įvertinti ir įvairiausias galimas rizikas savo veiklai. „Kas būtų, jei“ – klausimai, kurie vėl grįžta į vadovybės pasitarimų sales, šįkart – daug aštresniais aspektais. Kaip veiktume agresijos, mobilizacijos sąlygomis? Susidūrę su dalies darbuotojų migracija? Ar skiriame pakankamai dėmesio rezervo / pamainos rengimui? Kuo remsimės planuodami veiklos pokyčius didelės infliacijos kontekste? Galiausiai – kiek suprantame globalias sąsajas ir esame pasiruošę „Drugelio efektui“ dėl pokyčių kitose šalyse? Žinoma, dalis šių klausimų sprendžiama ir veiklos rizikų kontekste, visgi jie glaudžiai susiję ir su pagrindinėmis tvarumo temomis.

4. Kibernetinė ir duomenų sauga bei informacinis raštingumas.

Kibernetinės bei duomenų saugos temų svarba pastaruoju metu itin išaugo – ir ne tik dėl to, kad galime stebėti vykdomas atakas ir jų poveikį, bet ir dėl dalies darbuotojų veiklos „informaciniame fronte“ bei agresoriaus nesibodėjimo naudotis hibridinėmis priemonėmis. Naujos technologijos kuria ir naujų komunikacinių rizikų – tobulėjantys deepfake metodai gali ne tik įnešti sumaišties, bet ir pridaryti konkrečios reputacinės bei finansinės žalos.

Galiausiai – propagandos kiekiai tikrai nemažės, tad svarbus išlieka ir informacinis raštingumas bei atsparumas dezinformacijai. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kad bendrovei pasipildžius darbuotojais iš kitų šalių, dalis kurių kalba tik rusų kalba, auga ir miskomunikacijos bei konfliktų tikimybė.

5. Energijos suvartojimo mažinimas ir dėmesys alternatyvoms.

Jei anksčiau vieni pagrindinių klausimų būdavo, kaip gauname reikiamą energiją, koks kuras tam vartojamas ir kokia tarša sukuriama – nuo šiol itin svarbu ir žinoti, iš kur energijai gaminti naudojamas iškastinis kuras atkeliauja. Ir nors matome įvedamas vis naujas sankcijas, dalis kurių susijusios su Rusijos energetiniais ištekliais, lygiagrečiai pasiekia ir informacija apie veiksmus juos apeinant: pavyzdžiui, maišant iš Rusijos ir kitų šalių atkeliaujančią naftą gaminant galutinį produktą.

Vis dėlto, turint mintyje, kiek ES priklausoma nuo agresorės išteklių, akivaizdu, kad energijos vartojimo mažinimas yra ne tik poveikio aplinkai, bet ir netiesioginės pagalbos besiginančiai šaliai ir galimų rizikų mums patiems mažinimo klausimas. Negalime atmesti tam tikrų energijos tiekimo sutrikimų galimybės, tad ne mažiau svarbu jau dabar rasti ir alternatyvas – tai puiki proga investuoti į atsinaujinančius šaltinius.

6. Veiklos skaidrumas ir tvarumo komunikacija.

Nuo jau minėtų klausimų apie tiekėjus ir galutinius naudos gavėjus iki sprendimų atsisakyti tam tikrų partnerių ar veiklos (ypač – agresoriaus teritorijoje): visuomenės dėmesys bendrovėms šiuo metu yra itin didelis. Karo fone žmonės kupini įvairių emocijų, vyrauja aštrus vertinimas – tad sunkiai priimami daliniai atsakymai, laipsniški sprendimai, ar, juo labiau, norima girdėti apie klausimų kompleksiškumą. Į dėmesio akiratį patekusios bendrovės, norėdamos išsaugoti savo reputaciją, o neretai – ir veiklos tęstinumą, negali viltis, kad „problemos praeis“.

Karui besitęsiant ir atsirandant naujiems faktams apie sunkiai suvokiamus žiaurumus, visuomenės įsiaudrinimas niekur nedings. Bandymas nukreipti dėmesį į kitas socialines veiklas, neišsprendus pamatinių veiklos klausimų, gali duoti tik priešingą rezultatą. Kritiškas savo veiklos aspektų ir poveikių vertinimas, suvokiant suinteresuotųjų lūkesčius, pasirinkimas eiti tvarumo ir skaidrumo keliu bei tai tinkamai komunikuoti – toks gali būti tinkamas atsakymas.

7. Klimato kaita niekur nedingo.

Balandžio mėnesį JT Klimato kaitos komisija pranešė niūrią žinią – jei niekas nesikeis, vidutinė temperatūra dar šį šimtmetį padidės daugiau nei 3 laipsniais: t.y. daugiau nei vadinamosios „ribinės“ vertės. Visgi, per kelerius metus ėmęsi veiksmų radikaliai mažinti emisijas, galime ir neviršyti 1,5 laipsnio ribos. Žinoma, tie sprendimai trumpalaikėje perspektyvoje kainuoja, tačiau net ir karo kontekste negalime pamiršti planetos ateities klausimo. Juolab, kad viena iš karinių veiksmų pasekmių – nauji ekologinių katastrofų židiniai.

Be abejo, tikimės, kad Ukraina su daugelio pasaulio šalių parama anksčiau ar vėliau sugebės sustabdyti šią agresiją ir imsis atstatinėti savo šalį. Kokiomis priemonėmis tai bus daroma, kokios medžiagos ir technologijos naudojamos, koks poveikis aplinkai sukurtas – klausimai, kuriuos verta kelti klimato kaitos kontekste.