Teismas pasisakė keliais svarbiais klausimais.
Pirma, iki nutarties priėmimo Lietuvos įmonių bankroto įstatymas paliko atvirą klausimą, kokios yra atsakomybės už tyčinį bankrotą ribos? Ar žalos atlyginimo gali tikėtis absoliučiai visi įmonės kreditoriai, nepaisant to, kada atsirado jų reikalavimai?
Pavyzdžiui, buvo neaišku, ar žalos atlyginimo gali prašyti ir tas kreditorius, kurio reikalavimas atsirado keleri metai iki bankroto bylos iškėlimo, kai bendrovė buvo visiškai moki? Ar vis tik žalos kompensavimo gali tikėtis tik tie kreditoriai, kurių reikalavimai buvo neįvykdyti būtent dėl veiksmų, privedusių bendrovę prie bankroto?
Teismas laikėsi pirmosios pozicijos ir reikšmingai išplėtė atsakomybės apimtį. Aukščiausiojo Teismo požiūriu, tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi.
Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo.
Antra, įtvirtinta labai svarbi prezumpcija – tyčinis bankrotas reiškia, kad kreditorių nepadengti reikalavimai yra laikomi žala.
Prezumpcija yra svarbi, kadangi kreditoriniai reikalavimai gali atsirasti įvairiais pagrindais, kurie gali būti ir nesusiję su bankrotą sukėlusiais veiksmais. Tokiu atveju prezumpciją turi paneigti tas asmuo ar asmenys, kurie atliko tyčinį bankrotą sukėlusius veiksmus.
Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, teismo teigimu, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo.
Tiesa, teismas sukonkretino pačią tyčinio bankroto sampratą. Teismų praktikoje būta atvejų, kai tyčinis bankrotas būdavo konstatuojamas nustačius sudarytus vos du ar tris nuostolingus sandorius. Nuo šiol šio pobūdžio bylose bus privaloma tirti ir vertinti veiksmų, vedančių prie bankroto, tam tikrą masiškumą, sistemiškumą.
Todėl tais atvejais, kai nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (pavyzdžiui, nuostolingų sandorių sudarymas, buhalterinės apskaitos aplaidus ar apgaulingas tvarkymas ir pan.) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis vertintina kaip tiek atitinkanti bendrą civilinės atsakomybės politiką, tiek ir šių dienų realijas.
Teisės politikos požiūriu manoma, kad būtent tyčinės veikos yra pačios pavojingiausios, sukeliančios didžiausius neigiamus padarinius, todėl ir turtinė atsakomybė už juos turi būti taikoma plačiausiai. Kreditorius, besikreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, susidurdavo su problema, kad prie bankroto bendrovę tyčia vedę asmenys įprastai tokią veiklą slėpė, tokio pobūdžio bylose nėra tiesioginių įrodymų, kaip tyčiniai veiksmai prisidėjo prie kiekvieno konkretaus kreditoriaus žalos atsiradimo.
Todėl įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltam už tyčinį bankrotą asmeniui vertintina kaip racionali ir efektyvi praktinė priemonė, kuri prisideda ir prie prevencinių tikslų. Reikia tikėtis, kad asmenys, suprasdami tiek atsakomybės apimtį, tiek ir tai, kad būtent jiems teks paneigti konkretaus kreditoriaus patirtos žalos ryšį su bankrotu, vengs vesti bendroves prie bankroto.
