Lietuva pirmauja daugelyje sričių. Ne išimtis ir moksliniai tyrimai. Čia tarp Europos Sąjungos šalių mes praktiškai visada esame vieni pirmųjų iš kito galo ir tai darome užtikrintai nuo pat įstojimo. Kas gi nulėmė tokį sėkmingą mūsų lyderiavimą sąrašo dugne, koks tokios sėkmės receptas?
Česlovas Venclovas
© Asmeninio albumo nuotr.

Aišku, yra paprasti sprendimai, tokie kaip kad sukišti didelę dalį ir taip mažo mokslo finansavimo į betoną (pastatus). Arba mokėti mokslininkams, ypač jauniems, tokius atlyginimus, kad net į prekybos centrų kasininkų uždarbį būtų pavydu žiūrėti. Tačiau ir be tų paprastų yra ir kur kas įdomesnių, subtilesnių, bet nemažiau veiksmingų būdų kaip iš mokslinių tyrimų išgauti kuo mažiau naudos bei atšaldyti mokslininkų entuziazmą. Kokie gi tie būdai?

Konkursinis mokslinių tyrimų finansavimas

Ko gero daugiausia galima nuveikti, tinkamai sutvarkius konkursinį mokslo finansavimą. Visų pirma prilygini mokslinius tyrimus griovių kasimui ar kelių tiesimui. Jau teikiant paraišką mokslinių projektų konkursui pareikalauji, kad viskas būtų suplanuota iki smulkmenų keleriems metams į priekį – kada ir kokius atradimus mokslininkas padarys, kada juos publikuos, kur ir į kokią konferenciją vyks, nesvarbu, kad ji dar net nepaskelbta. Taip pat kokių, kiek ir kada prireiks įsigyti medžiagų eksperimentams atlikti, kada reikės pakeisti sugedusį kompiuterį ir panašiai. Kitaip tariant, iš mokslininko reikalauji, kad jis būtų aiškiaregys, ir neduok dieve, jei jo aiškiaregystės nepasitvirtina. Tada rūstybės vėzdo jam neišvengti. Nepasitvirtino hipotezė – kaltas mokslininkas, nepavyko eksperimentai – taip pat.

Sakysite, kad mokslas tiria tai, kas nežinoma, ir kad nesėkmės moksle yra normalus reiškinys. Gal visur kitur ir taip, bet tik ne Lietuvoje. Čia visada kaltas turi likti mokslininkas. O jei kaltas, tai turi gauti ko nusipelnęs – na, kad ir tris metus per šūvio atstumą neprileidžiamas prie bet kokių nacionalinių mokslinių projektų konkursų. Tokia baudžiavinė tvarka puikiai pasiteisina, nes leidžia iš karto nušauti du zuikius. Pirma, administravimas tampa labai paprastas. Antra, mokslininkas, prieš siūlydamas kokią šviežesnę ar rizikingesnę mokslinę idėją ir žinodamas, kuo tai gali baigtis, gerai pagalvos – ar tikrai verta dėl jos nukentėti. Žodžiu, visai nesunkiai pasieki, kad didelė dalis mokslininkų imtųsi arba tik menkaverčių tyrimų, kurių rezultatai lengvai nuspėjami, arba kad anksčiau atliktus ir jau truputį apipelijusius tyrimus pristatytų kaip naujus, nes tik tada galės tiksliai laikytis plano.

Aišku, vien griežtu reguliavimu neapsiriboji. Kad mokslininkams gyvenimas nebūtų pernelyg nuobodus, mokslinių tyrimų konkursus skelbi netikėtai, laiko apgalvoti tyrimus ir pateikti paraiškas palieki mažai, ir kas be ko, nuolatos kaitalioji konkursų taisykles. Galima ir taip – paskelbi apie numatomą konkursą, o po to be jokių paaiškinimų jį tiesiog „pamiršti“ arba vis nukėlinėji ir nukėlinėji vėlesniam laikui. Tokia praktika labai gerai padeda palaikyti mokslininkų tonusą, kad jie bet kuriuo momentu būtų pasiruošę mesti visus planuotus darbus ar atostogas ir galvotrūkčiais imtųsi paraiškų rašymo.

Beje, galima išbandyti ir įdomesnių eksperimentų. Pavyzdžiui, suorganizuoji mokslininkams „badmetį“ – porą metų iš viso neskelbi tradicinių mokslinių grupių projektų konkursų. Kad būtų įdomiau dar ir prieigą prie mokslinės literatūros duomenų bazių nukerti. Juk įdomu pažiūrėti, ar daug mokslininkų sugebės ištverti tokiomis sąlygomis. Aišku, net tarp kantriųjų mokslininkų prasideda bruzdėjimai, nepasitenkinimo murmesiai, todėl ilgai tęsti tokius eksperimentus sunku. Tačiau ir tie pora metų neabejotinai duoda rezultatų. Ypač gerai padeda jaunimą atbaidyti nuo mokslo. O kai po dirbtinai sukelto „badmečio“ mokslas vos vos kvėpuoja, imi ir beveik tuo pat metu paskelbi visus įmanomus konkursus. Gražu pažiūrėti, kaip visi Lietuvos mokslininkai vienu metu pešasi, atsiprašau, konkuruoja dėl kiekvieno trupinio. O juk didžioji dalis vis tiek lieka nieko nepešę. Užtat laiko sugaišta daug ir entuziazmo užsiimti mokslais mažiau.

Dar įdomesnių dalykų gali padaryti su didesniais konkursiniais mokslinių tyrimų projektais iš taip vadinamų europinių pinigų. Štai čia tai galima pasireikšti. Pirmiausiai sukuri tokias paraiškų formas, kurias skaitydamas sveiko proto žmogus, net ir mokslininkas, nelabai supras, ko iš jo norima. Kad tie nesusipratėliai mokslininkai visiškai nepultų į paniką, užsakai parašyti ilgas instrukcijas apie tai, kaip tas paraiškų formas suprasti. Labai panašiai kaip su švento rašto aiškinimu, tik pastarasis gerokai lengviau išaiškinamas. Todėl papildomai organizuoji masinius mokymus. O kai ateina laikas surinkti paraiškas, kad nebūtų per daug modernu, pareikalauji pateikti užpildytas paraiškas ir popieriuje, ir elektroninėje formoje. Po to tikrini, ar tie du variantai nesiskiria. Juk reikia kažkaip pasiekti, kad kol ateis eilė paraiškas vertinti ekspertams, visas procesas užtruktų kuo ilgiau ir kainuotų kuo daugiau. Apmoki daugybės klerkų darbą ir mokslui tų lėšų skirti jau nebereikia.

O ką daryti su pinigais, kurių vis dar nemažai lieka projektų įgyvendinimui? Deja, tenka juos skirti mokslininkams, bet ir čia yra neblogų sprendimų. Pavyzdžiui, kam mums finansuoti tik Lietuvos mokslininkus? Dalį lėšų galime tiesiog atiduoti turtingiems vakariečiams. Nebloga idėja, ar ne? Ypač jei sukuri schemą, pagal kurią jiems net nereikia pasirodyti Lietuvoje. Nuotolinė darbo sutartis, ir viskas išspręsta. Panašiai kaip su LKL krepšinio klubų legionieriais, tik šiuo atveju mokslo „legionieriui“ net nebūtina atvažiuoti „žaisti“ į Lietuvą. Užtenka turėti gražų gyvenimo aprašymą (CV), kuris padeda laimėti konkursą, ir gali sau virtualiai „vadovauti“ projektui. Ir kas nesutiktų su tokiomis pasiūlytomis sąlygomis? Aišku, jei būtų taikoma kitose šalyse įprasta praktika reikalauti, kad projekto vadovas praleistų toje šalyje bent dalį projektui skirto darbo laiko, schema kažin ar suveiktų.

Vargu, ar atsirastų norinčių atsisakyti dalies savo vakarietiškos algos, o vietoj to kažką daryti Lietuvoje. Taigi, ne veltui kažkas vargo, kurdamas tokią schemą. Vieni privalumai. Pirma, perkeli konkurenciją į visai kitą plotmę. Juk svarbu ne tai, ar Lietuvos mokslininkų grupė stipri ar silpna, o ar sugeba „užsisakyti“ žinomų vardų užsienyje. Antra, gauni puikią statistiką, kuri rodo, kad Lietuva kuo puikiausiai sugeba pritraukti žinomus mokslininkus iš užsienio vadovauti moksliniams tyrimams. Na ir kas, kad pasibaigus projektui tie aukšto lygio mokslininkai gal net nebus kojos įkėlę į Lietuvą. Pinigai įsisavinti, statistika graži, o moksliniai tyrimai ir toliau vegetuoja. Kaip gerais tarybiniais laikais – visai nesvarbu kaip viskas yra iš tikrųjų, svarbu, kad atrodytų gražiai.

Mokslo rezultatų vertinimas

Visame pasaulyje mokslinių tyrimų rezultatai vertinami pagal jų reikšmingumą, o ne pagal tai, kas ir kur juos gavo. Savaime suprantama, mūsų toks požiūris netenkina. Čia, Lietuvoje, apie mokslinio darbo vertę sprendžiame dar ir pagal mokslininko adresą. Jei tavo darbo bendraautorius yra, tarkim, iš Dramblio Kaulo Kranto, tai jau savaime darbą daro vertingesniu nei tuo atveju, kai bendraautorius yra iš Lietuvos. Tą nuostatą įtvirtini matematine formule ir panaudoji kasmetiniam mokslinių tyrimų institucijų (universitetų, institutų) vertinimui pagal pasiektus mokslo rezultatus. Gal tokiu būdu daug mokslininkų iš Lietuvos ir neišginsi, bet bent jau aiškiai pasakysi, kad vien dėl to, kad dirbi Lietuvoje, savo valstybės akyse esi ir būsi antrarūšis mokslininkas. Vis šis tas.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Mokslinius tyrimus norimame lygyje taip pat padeda palaikyti ir valstybės vardu sudarytos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys. Šioje srityje ypač svarbu, su kokiais kaimynais pasirinksi bendradarbiauti. Todėl jokiu būdu nereikia prasidėti su tokiomis šalimis kaip Danija, Švedija ar ta pati Estija, kuri beveik visur pirmauja tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių. Dar žiūrėk, mūsų mokslininkai iš jų perims naudingos patirties, užsimanys kitokio valstybės požiūrio į mokslinius tyrimus. Kam mums to reikia. Mums užteks ir sutarčių su Baltarusija ar Ukraina, kurių fone ir Lietuvos mokslinių tyrimų lygis atrodo pakenčiamai.

Tiesa, nori nenori, teko pradėti bendradarbiauti su mūsų strategine partnere, Lenkija, kurioje atliekama daug aukšto lygio tyrimų. Tik be reikalo taip skubam, juk praėjo dar tik nepilni trys dešimtmečiai nuo diplomatinių santykių atkūrimo. Kad nebūtų nuobodu, aišku, reikia ir sutarčių, sudarytų su fantazija, nekvaršinant sau galvos apie jų prasmę. Vieną tokį pavyzdį jau turime nuo seno: Lietuva-Latvija-Taivanas, bet ar tikrai būtina juo apsiriboti. Galima būtų žengti dar drąsesnį žingsnį ir sudaryti, tarkime, Lietuvos-Albanijos-Naujosios Zelandijos mokslinio bendradarbiavimo sutartį. Naudos būtų panašiai, bet užtat kokia egzotika. Kaip mėgstama sakyti, būtų unikalus, analogų neturintis pavyzdys.

Pabaigai

Kaip matome, priemonių, kaip palaikyti Lietuvos mokslinius tyrimus leisgyvius, yra sukurta daug ir įvairių. Galime pasidžiaugti, kad viskas daroma metodiškai, viešai ir skaidriai. Vargu ar būtų sąžininga priskirti jų sukūrimo nuopelnus konkrečiai valdžiai ar institucijai. Tai visų jų bendro, nuoseklaus ir ilgo darbo rezultatas. Galbūt dar kai ką būtų galima patobulinti, tačiau jau dabar sistema veikia puikiai. Taip puikiai, kad net gerokai padidinus finansavimą, galima būti ramiems, kad tikro proveržio nebus. Toks štai mūsų receptas. Tik ar be mūsų dar kam nors jo reikia?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Daiva Lileikienė. Plona riba tarp laimėjimo ir praradimo: kaip užtikrinti kokybę kviečiant ekspertus (3)

Patirties ir žinių turinčių ekspertų tinklas nuo pernai liepos, įsigaliojus naujajai Viešųjų...

Rūta Vainienė. Kam daryti paprastai, jei gali daryti painiai (21)

Yra tokia banali tiesa: absoliuti dauguma sistemų geriausiai veikia tada, kai jos yra paprastos ir...

Andrius Bolšaitis. Kada Lietuva turės savo „fintech“ Zuckerbergą? (5)

Dabar nebereikia būti milijonus per dešimtmečius uždirbusiu verslininku, nereikia turėti savo IT...

Jovita Valatkaitė. Nuo liepos 1 d. kinta dienpinigių apskaičiavimo taisyklės (1)

Liepos 1 d. įsigalioja nauja Vyriausybės nutarimo „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių...

Gediminas Misevičius. Robotizacijos banga atsirita ir į biurus: kaip iš to laimėti? (1)

Lietuvoje daugiau nei 60 proc. darbo vietų gali tapti nereikalingos, kai robotizacijos ir...

Top naujienos

Aižėja „valstiečių“ vienybė: bendražygiai šiaušiasi prieš Karbauskį (222)

Mokesčių reforma ir naujas parlamentinis tyrimas – du slenksčiai, už kurių kliūva...

Lietuvoje siaučia audra – užfiksuoti pirmieji padariniai papildyta 22.40 val. (139)

Šiandien Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos apsaugos ministerijos išplatino...

Šio jauno vyro darbą daugelis laikytų košmaru: papasakojo, ką tenka patirti (8)

„Jaunas, bet profesionalus“, – taip Mindaugas Maslauskas yra apibūdinamas žmonių, kurie jį...

Prabilo dukrą Gražuliui pagimdžiusi palangiškė: visas meilumas dingo man pastojus (976)

„Kai buvau penktą mėnesį nėščia, jis atėjo pas mane į darbą ir padėjo tris tūkstančius,...

Moteris pasidalijo karčia patirtimi, kaip įkliuvo sukčiams: likau ir be prekių, ir be pinigų (3)

Į Delfi redakciją kreipėsi mama, kuri tikėtina, kad nukentėjo nuo internetinių sukčių. Moteris...

Pristatęs naują pavadinimą Gudelis kalbėjo apie mažėjančias „Ryto“ skolas ir atsiprašė Kurtinaičio (47)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos sostinėje nebelieka. Nuo ateinančio sezono Vilniaus klubas...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (74)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Gyvai / FIFA 2018: į kampą įsprausta Argentina atsilieka nuo kroatų 0:2 (62)

Pasaulio čempionate ketvirtadienį vakare futbolo gerbėjus kaustys D grupės rinktinių –...

Po artumo su vyru vis prisimenu, kad jis buvo neištikimas (4)

Po sekso su vyru kaskart atsimenu, kad jis buvo man neištikimas. Pasidaro nemalonu: kaip iš viso...

Sirams butus nuomojantis lietuvis: tokių nuomininkų norėtų visi (171)

Jeigu susitiktų su pabėgėliais, iš arčiau pamatytų jų gyvenimą, nuomoti jiems būstą...