Jeigu iki pensijos uždirbote vidutinį ar didesnį atlyginimą, ko gero, jūsų finansinė padėtis buvo gera ar bent jau nebloga – jūsų atlyginimas buvo mažiausiai dvigubai didesnis už gaunamą pensiją. Šiuo metu vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra kiek daugiau nei 340 eurų, kurių turi užtekti išlaidoms už būstą, maistą, rūbus ir kitoms reikmėms.
Be abejo, norisi dar ir maloniai praleisti laisvalaikį, kurio turime gerokai daugiau. Tačiau pastebimai sumenkusios finansinės galimybės apriboja ir turiningo laisvalaikio galimybes – tas galimybes, kurias mes šiuo metu priimame kaip savaime suprantamas ir kurių turėtume neišvengiamai atsisakyti pensijoje.
Laimei, kai kuriems iki jos liko keli dešimtmečiai aktyvios profesinės veiklos, gal net ir daugiau. Nuo 2012 metų Lietuvoje senatvės pensijos amžius didinamas kasmet, o 2026 metais pasieks vienodą tiek moterims, tiek vyrams 65 metų ribą. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad po 2026 metų senatvės pensijos amžius nebesikeis – ilgėjant tikėtinai gyvenimo trukmei, greičiausiai, bus vėlinamas ir pensinis amžius.
Įvertinkime dar ir tai, kad dėl neigiamo gyventojų skaičiaus balanso – jam įtakos turi tiek emigracija, tiek ir mažėjantis gimstamumas – darbingo amžiaus žmonių šalyje gyvens vis mažiau, o pensininkų dalis bus vis didesnė. Todėl dabartinė socialinės apsaugos sistema vargiai atlaikys tokius pokyčius ir bus arba iš esmės transformuojama, arba turėsime keistis mes patys.
Imigracijos skatinimas, pensinio amžiaus vėlinimas – tai vienos dažniausiai minimų priemonių, kurių ketinama imtis ar jau imamasi siekiant suvaldyti kylančias socialines grėsmes. Vis dėlto, daugumai mūsų teks patiems priimti svarbius sprendimus, užtikrinančius ilgalaikę finansinę gerovę.
Kaip rekomenduoja Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai, pajamos pensijoje turėtų siekti bent 70 proc. iki tol buvusio atlyginimo. Deja, vien tik valstybės mokamos senatvės pensijos pragyvenimui neužteks – po trijų dešimtmečių, kai nemaža dalis dabartinių dirbančiųjų apleis darbo rinkos pozicijas, jų pensijos sieks kiek daugiau nei trečdalį buvusio atlyginimo.
Kaupdami II pakopos pensijų fonduose prie būsimos pensijos jie papildomai prisidėtų 10–20 proc., o orų gyvenimą sulaukus senatvės patenkintų dar papildomi 10–25 proc., kuriuos susitaupytų per gyvybės draudimą.
Toks scenarijus įmanomas tik tuo atveju, jei atsakingai ir per ilgą laikotarpį atsidedame dalį savo pajamų būsimai ateičiai. Žinoma, nėra lengva atsisakyti net ir mažos dalies dabartinio atlyginimo ateities sąskaita. Tačiau žinant tai, kad šiandien „pravalgius“ pinigus, ryt tektų persijungti į pasninko režimą, kur kas maloniau laukti šviesesnės ateities, kai jos netemdo finansinio skurdo debesys. Laimei, į pensiją išeiname ne rytoj, todėl turime pakankamai laiko pasiruošti laisvalaikiui, kurį pensijoje norėsis praleisti labai turiningai.
