Europos Sąjungos bei JAV pritaikytos sankcijos Rusijos Federacijos bei Baltarusijos įmonėms ir asmenims netruko atsiliepti nekilnojamojo turto bei statybų rinkai Lietuvoje. Nemaža dalis medžiagų, gaminių buvo perkama kaip tik iš gamintojų ir tiekėjų, tapusių minėtų sankcijų taikiniais. Paskelbus sąrašus medžiagų ir gaminių, kuriais prekiauti uždrausta, tapo aišku, kad būtina nedelsiant imtis priemonių, siekiant pasirūpinti alternatyvoms.
Minėta situacija automatiškai sąlygojo (arba artimiausiu metu sąlygos) nesklandumus vykdant sutartis, kurios buvo sudarytos iki karo Ukrainoje pradžios. Deja, tačiau tokia situacija privertė tiek rangovus, tiek užsakovas, nekilnojamojo turto vystytojus atsigręžti ir skaityti sutartis bei bandyti suprasti kas vyksta ir kaip elgtis. Minėtame kontekste dažniausiai kylantys klausimai – kaip elgtis? Kas kaltas? Kokios pasekmės? Ar galima nutraukti sutartį? Ar galima jos nevykdyti? Kaip įkalbėti kontrahentą pratęsti terminus, keisti kainą ir t.t.
2008 metų krizės bei dar tebesitęsiančios COVID pandemijos pamokos rodo, kad lengvo sprendimo ir sidabrinės kulkos nėra. Tačiau vertinant situaciją teisiniu požiūriu, sprendimų galima ieškoti.
Viešojoje erdvėje daug komentuota apie tai, ar kilęs karas gali būti laikomas force majeure aplinkybėmis. Nekartojant to, kas jau pasakyta ne kartą, reikėtų tik konstatuoti, kad net jei karas Ukrainoje ir būtų pripažinta force majeure aplinkybėmis Lietuvos subjekto atžvilgiu, Lietuvos įstatymai tokiam atvejui esant sudarytų sąlygas tokių aplinkybių veikiamam asmeniui išvengti atsakomybės už sutarties nevykdymą.
Tačiau, kiek susiduriame dirbdami su klientais, verslo iššūkiai šiuo metu kiek kitokie. Esminis klausimas – kaip rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą ir kur yra ekonominė tolerancijos riba.
Egzistuoja kelios problemos, sukeltos karinių veiksmų. Pirmiausia, kaip minėta, rinkoje per gana trumpą laiką neliko tam tikrų būtinų nekilnojamojo turto projektams vystyti medžiagų. Antra, tapo taip pat aišku, kad ieškant (ir neretai, randant) alternatyvų, sutarties įvykdymo kaina ženkliai keičiasi lyginant su ta, kuri buvo sutarta sudarant sutartį.
Taigi, apibendrinant akivaizdu, kad situacija yra daugiau mažiau tokia – rangovai neretai negali vykdyti sutarties viena vertus dėl to, kad medžiagų nėra (arba atsargos išseks greitai). Kita vertus – todėl, kad sutarties įvykdymo kaina padidėjo neproporcingai. Koks užsakovų pasirinkimas tokiai situacijai esant? Reikalauti toliau vykdyti sutartį? O gal suprasti partnerį ir sėsti prie derybų stalo?
Tačiau kur ta minėta ekonominės logikos riba, kurią peržengus vienai ar kitai šaliai sutartį vykdyti tampa tiesiog per daug nuostolinga?
Teisiniu požiūriu keltinas klausimas ar jau metas taikyti ir naudoti tokius instrumentus kaip vadinamasis rebus sic stantibus principas (CK 6.204 str.) arba rangovo teisė reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jeigu dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių faktiška statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip penkiolika procentų (CK 6.685 str. 2 d.).
Norisi trumpai priminti, kad minėtos normos gali būti taikomos esant tokioms esminėms būtinosioms sąlygoms.
Visų pirma, aplinkybės, kurioms esant sutartį vykdyti tampa sudėtinga, turi tapti žinomos tik po sutarties sudarymo. Taigi, vargu, ar į sunkią padėtį patekusi šalis gali remtis minėtomis normomis, jei sutartis sudaryta jau prasidėjus karui.
Taip pat reikšmingas antrasis būtinasis elementas – aplinkybių, dėl kurių tapo sudėtinga vykdyti sutartį, nukentėjusioji šalis negalėjo protingai numatyti sudarydama sutartį. T. y. būtina vertinti, ar sutarties sudarymo metu nebuvo galima numatyti, kad kariniai Ukrainos teritorijoje bus pradėti.
Šiame kontekste keblumų ir diskusijų gali kilti sutarčių, sudarytų 2022 metais atžvilgiu, kuomet šalies agresorės kariuomenė jau buvo gausiai telkiama prie Ukrainos sienų. Klausimas – ar verslininkas, medžiagas iš Ukrainos arba gamintojų/tiekėjų, esančių šalyje, pradėjusioje karą, galėjo ir turėjo numatyti, kad gali kilti sunkumų? Nepamirškime, kad verslininkas yra subjektas, kuriam taikomi padidinto atidumo kriterijai.
Galimybė kontroliuoti kilusias aplinkybes yra trečioji būtinoji sąlyga, kelianti mažiausiai klausimų, nes akivaizdu, kad joks privatus subjektas kontroliuoti to, kas vyksta, galimybių neturi.
Ketvirtoji ir paskutinė būtinoji sąlyga – nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių rizikos. Apdairūs verslininkai, pasitelkiantys teisininkus, paskutinių krizių kontekste neretai stengiasi arba tokios rizikos neprisiimti (rangovai, kiti paslaugų tiekėjai), arba kaip tik tokią riziką valdyti nustatydami reikiamas sąlygas sutartyje (užsakovai, klientai). Taigi, atsakymas į šį klausimą slypi konkrečios sutarties analizėje.
Apibendrinant aukščiau minėtus kriterijus ir galimybes juos panaudoti, būtina išskirti keletą aspektų. Viena vertus, šalis, patekusi į sudėtingą šalis privalo nedelsdama informuoti apie tai savo verslo partnerį. Kita vertus, toks pranešimas nesuteikia teisės sustabdyti sutarties vykdymo ar bandyti tišvengti. Priešingai, tiek įstatymas, tiek teismų praktika reikalauja iš tokios šalies imtis visų priemonių sutarčiai vykdyti, tuo pat metu pateikti partneriui pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jog aplinkybės pasikeitė ir pvz. sutarties įvykdymo kaina padidėjo daugiau, nei penkiolika procentų. Kokie verslininko, gavusio tokį verslo partnerio pranešimą, pasirinkimai? Kaip minėta aukščiau, paprasto ir lengvo sprendimo nėra. Aukščiau aptarti keturi kriterijai ir detali jų analizė, gautų įrodymų įvertinimas leistų atsakyti ar kita sutarties šalis iš tiesų turi pagrindo reikalauti keisti sutartį.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad tai dar vienas verslo kultūros, partnerystės santykių, o taip pat ir sutarties gerbimo ir pareigos ją vykdyti išbandymas. Gaudami visą eilę prašymų įvertinti situaciją ir patarti, matome, kad neretai 2008 m. krizės, pandemijos pamokos yra išmoktos ir situacija vertinama stengiantis ieškoti sprendimų. Aukščiau minėti kriterijai ir įstatyme įtvirtintos normos gali pasitarnauti ne tiek tam, kad paspausti partnerį, o veikiau tam, kad pasitarus su patarėjais kaip galima labiau objektyviai įvertinti arba gavus parnerio prašymą keisti sutartį, sėsti prie derybų stalo (jei prašymas pagrįstas), arba galimybes tokį prašymą pateikti.
Mums, patarėjams, belieka palinkėti brandos, abipusio supratimo susitarimą pasiekiant iki daug laiko kainuojančio ir neefektyvaus teisminio kelio. Nes kaip byloja žinomas posakis – bloga taika yra geresnė už patį geriausią karą.
