Iš vadovo tikimasi idealių sprendimų, prilygstančių šveicariško laikrodžio mechanizmui. Realiai tai sunkiai įgyvendinama, ypač kalbant apie tokią plačią sritį kaip darbuotojo emocinė būsena. Vadovas taip pat susiduria su daug kitų kasdienių iššūkių, reikalaujančių išlaikyti šaltą protą, todėl rūpintis kolektyvo emocine savijauta dažnai pritrūksta ir laiko, ir jėgų.
Tyrimai rodo, kad maždaug šeštadalis darbuotojų patiria emocinių sunkumų. Prasta psichologinė savijauta gali daugiau nei trečdaliu sumažinti produktyvumą, net 50 proc. padidėja tikimybė, kad žmogus išeis iš darbo.
Gera atmosfera darbe yra bene vienintelis dalykas motyvacijos skalėje, kuris konkuruoja su užmokesčiu. Tačiau mikroklimatas kolektyve neturėtų tapti kvantine fizika – juk vadovas toks pats žmogus kaip ir darbuotojai. Norint sukurti malonų mikroklimatą įmonėje, užtenka keleto gairių, kurių laikantis ženkliai gerėja komandos narių savijauta ir stiprėja pozityvios darbuotojų nuostatos.
Pirmiausia vertėtų pasirūpinti tuo, kas angliškai vadinama „big picture“ – ilgalaike įmonės vizija. Komandos nariams reikėtų aiškiai iškomunikuoti įmonės strategiją ir tikslus. Šio žingsnio aktualumas ypač juntamas per pandemiją, kai dalis vadovų vietoje to, kad koncentruotųsi į ilgalaikę strategiją, ėmėsi trumpalaikių gaisrų gesinimo ir krizių sprendimo.
Vadovas pirmiausia turi užsiimti veiklos planavimu ir jos plėtra, nes privačiame sektoriuje rinka itin dinamiška. Komanda turi žinoti, su kokiomis kliūtimis gali tekti susidurti, koks problemų sprendimo planas. Kolegų negalima laikyti „užrakintų“ oloje, kai jie nieko nežino, o vadovas visus sprendimus priima savo kabinete.
Svarbiausias vadovo uždavinys – sudominti ir įtraukti darbuotoją į įmonės veiklą, įtikinti jį veiklos tikslais ir leisti pasijusti komandos dalimi. Tinkamą motyvaciją turintis darbuotojas noriai atliks ir smulkesnes užduotis, nes laikys jas platesnės strategijos dalimi.
JAV tyrimų agentūros „Gallup“ rengta 34 mln. respondentų apklausa parodė, kad tuomet, kai darbuotojai jaučiasi įsitraukę į įmonės veiklą, tikimybė, kad jie artimiausiu metu keis darbą, sumažėja 59 proc.
Tai itin aktualu per pandemiją, kai dalis žmonių dirba iš namų, sumažėja kontaktų su kolegomis. Toks darbas didina psichologinį atotrūkį nuo organizacijos, jos veiklos, tikslų. Svarbu, kad vadovas ir tokiais atvejais nesislėptų, o būtų matomas, parodytų komandos nariams pakankamai dėmesio.
Vadovo žodžius turi patvirtinti ir veiksmai. Norint sukurti gerą mikroklimatą, turėtų būti atsisakoma tokių veiklos metodų, kurie darbuotojams kurtų baimės, nuolatinio nerimo atmosferą.
Diktatūra darbinėje aplinkoje jau seniai išėjo iš mados. Vadovas privalo kurti atvirumo kultūrą, stengtis įgalinti darbuotojus, išklausyti juos, įžvelgti gerąsias jų savybes ir nukreipti teisinga linkme. Talentingi darbuotojai turi būti padrąsinami, o ne „nugesinami“. Vadovo autoriteto kėlimas komandos narių sąskaita daug naudos neatneš, darbuotojas pasijus nuvertintas ir galbūt net labai greitai paliks įmonę.
Tą rodo ir apklausos. Kaip atskleidė JAV tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Robert Half“ tyrimas, 66 proc. specialistų keistų darbo vietą, jeigu jaustųsi nevertinami. Dar svarbiau tai vadinamosios „tūkstantmečio kartos“ atstovams – net 76 proc. jaunų profesionalų būtų pasiryžę dėl to išeiti iš darbo.
Posakis „mano durys visada atviros“ gal kam ir atrodo nuvalkiotas, tačiau jis labai svarbus. Per susirinkimus būtina išgirsti ir įvertinti visus dalyvius, o ne tik pačiam diktuoti nurodymus ar ieškoti kaltų dėl lūkesčių neatitikusių rezultatų. Empatija tampa neatsiejama protingo vadovo savybe. Taip pat ir humoro jausmas. Jis gali palengvinti komunikaciją, išskaidyti susidariusią įtampą.
Reikia nepamiršti, jog darbuotojai turi asmeninį gyvenimą, šeimas, draugus, laisvalaikį. Atmosferos darbe nepagerinsite, jei jiems nuolatos teks užsibūti darbe po nustatytų valandų. Tad reiktų atkreipti dėmesį net ir tokius elementarius dalykus kaip susirinkimo laikas. Jei susirinkimą sušauksi penktadienį prieš darbo pabaigą ir jis užsitęs, parodysi nepagarbą kolegoms – viena vertus, atrodys, kad išklausyti komandos narių nuomonę laiko lieka tik darbo savaitei besibaigiant, kita vertus, galbūt sujauksi žmonių laisvalaikio planus ir sulauksi neigiamo atsako.
Be to, darbuotojai tikisi ne tik atlikti tokias pačias užduotis kiekvieną dieną; jie turi lūkesčių tobulėti, išmokti naujų dalykų. Tad geram vadovui reikia nuolatos mokytis pačiam, o taip pat skatinti augti savo kolegas, investuoti į naujausias žinias.
Mokymai, konferencijos, paskaitos ar kitoks kvalifikacijos kėlimas bus naudingas ir darbuotojui, ir įmonei. Žinios sensta, tad požiūris, kad darbuotojas tik ką atėjęs iš profesinės ar aukštosios mokyklos viską gali ir nėra čia ko semtis naujų žinių – tikrai prasilenkia su realybe.
Be to, jei darbuotojas jaučia, kad darbo vietoje tobulėja, tai didina jo motyvaciją ir lojalumą darbdaviui. Net jeigu kada nors įmonės ir darbuotojo keliai išsiskirs, išeidamas darbuotojas žinos, kad čia įgyta vertingos patirties.
