Apie sąžiningumą
Ne vienas verslininkas yra girdėjęs, kad taikant 0 proc. PVM tarifą ar pretenduojant į PVM atskaitą VMI (dabar jau ir muitinė) reikalauja veikti sąžiningai, nors sąžiningumo apibrėžimas jokiuose teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtintas. Dažniausias verslo klausimas, susijęs su sąžiningumu – ką turiu daryti, kad būčiau sąžiningas? Atsakymo ilgai nežinojo ne tik konsultantai, bet ir VMI ar teismai. Pastarieji tik galėjo pasakyti, kokiais atvejais nesi visai sąžiningas ir rizikuoji sumokėti penktadalį išvežtų prekių kainos, nes turėjai ir galėjai padaryti ir pagalvoti daugiau ir numatyti, kad pirkėjas nesumokės PVM.
Patyrę verslininkai jaučia, kai pirkėjai akivaizdžiai sukčiauja. Bet nemažai atvejų, kai pardavėjas neįtaria, kad jo klientas užsienio šalyje veikia nesąžiningai. Tokiu atveju pardavėjas tampa „schemos“ auka. Tiek Lietuvos, tiek ES teisė draudžia piktnaudžiauti ir liepia būti atidiems ir rūpestingiems, domėtis ir rūpintis ne tik savo verslu, bet ir tuo, kad mūsų verslas „nepadėtų“ nesąžiningam verslui taip nesąžiningai veikti.
Svarbiausios LVAT naujausios praktikos žinutės
1. Pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodant 0 proc. PVM taikymą, turi būti nustatomos remiantis aiškiai teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis. Teisinio saugumo principas reikalauja, kad asmenys žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį. Paprastai tariant, teisinis saugumas turi egzistuoti (ar jis Lietuvoje egzistuoja - atskira diskusija).
2. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad prekių tiekimas įvyko (o jis įvyko, jeigu teisė disponuoti prekėmis perduota), negali kartu daryti išvadą, kad prekių gavėjas neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savininkas, nors tiekimas galbūt įvyko ne tarp tų asmenų, kurie nurodyti dokumentuose. VMI šiomis „kalambūrinėmis“ frazėmis praeityje yra laimėjusi nemažai bylų, teigdama, kad galbūt kažkam prekes ir pardavei, bet ne tam, kas įrašytas dokumentuose, todėl disponavimo teisės neperdavei, taigi, paneigti 0 proc. PVM tarifo taikymą galima vien tuo pagrindu. Dabar situacija matoma kiek kitaip.
3. Mokesčių administratorius negali reikalauti apmokestinamojo asmens atlikti tų patikrinimų, kurie jam nepriklauso: negali reikalauti bendrai tikrinti savo kontrahentų, kad įsitikintų, pavyzdžiui, ar jie turi reikiamus pajėgumus, darbuotojus, tinkamai vykdo savo mokestines pareigas. Nors taip buvo nusprendęs ESTT dar 2012 m. (pvz., Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11), tačiau Lietuvoje šis požiūris gana naujas. Taigi, ne apmokestinamasis asmuo, o mokesčių institucijos turi atlikti reikalingus ūkio subjektų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje.
Vietoje išvados
LVAT 2019-12-18 nutartis: Centrinis mokesčių administratorius, be kita ko, pažeisdamas vieną iš pagrindinių jo uždavinių – padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas (Mokesčių administravimo įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.) – iš esmės pasirinktinai ir autonomiškai nuo reikšmingų bylos aplinkybių išskyrė ir analizavo tik pareiškėjui nepalankias aplinkybes, neatsižvelgdamas į jų reikšmę <...> ir pareiškėjui palankių aplinkybių kontekste.
Taigi, lieka tik tikėtis, kad padėdamas mokesčių mokėtojams tinkamai vykdyti savo pareigas ir įgyvendinti teises, kokia ir yra tikroji jo paskirtis, mokesčių administratorius vis dažniau demonstruos platesnį požiūrį ir vertins visas aplinkybes, įskaitant tas, kurios jam neleidžia apmokestinti, nors labai norėtųsi.
