Kas yra mokesčių lengvata?
Mokesčių lengvatos yra palankesnės negu įprastinės apmokestinimo sąlygos. Pritaikius lengvatą mokami mažesni mokesčiai, nes taikomas mažesnis tarifas, mažesnė mokesčio bazė, o galbūt pajamos apskritai neapmokestinamos. Kad mokestinė lengvata būtų taikoma, reikia atitikti tam tikras sąlygas. Klasikinės mokesčio lengvatos – nuo mokesčio atleistos įmonės arba gyventojo pajamos, gautos, pavyzdžiui, ilgiau nei 10 metų išlaikius nekilnojamąjį turtą (gyventojui), pardavus akcijas (įmonei) ir pan.
Įstatymų leidėjas mokesčių lengvatomis paprastai skatina tam tikrą verslo sritį, tam tikrą procesą ar vystymąsi. Taigi, mokesčių lengvata – politinis sprendimas. Pavyzdžiui, viena iš naujausių lengvatų, įsigaliosianti nuo 2021 m., – stambaus investicinio projekto lengvata, dėl kurios atsiradimo, įgyvendinus tam tikras sąlygas, galima bus iki 20 metų nemokėti pelno mokesčio nuo tame projekte pagamintų produktų. Tam reikia investuoti nemažai pinigų ir sukurti tikrai daug darbo vietų. Valstybė tokiu būdu skleidžia žinią, kad ji skatina didelius projektus įgyvendinti Lietuvoje.
Panašiai veikia ir „patent box“ lengvata, kuri galioja nuo 2018 m. ir yra skirta skatinti inovacijas bei naujus išradimus atlikti Lietuvoje. Arba „filmų lengvata“, kuria skatinama filmų gamybos pramonė ir galbūt todėl neretai Lietuvoje atsiduriame filmavimo aikštelėje.
Ne mažiau svarbu, kad ne kiekvienas mokesčio sumažinimas yra lengvata, pavyzdžiui, leidžiami atskaitymai yra pelno mokesčio bazės apskaičiavimo elementas, o ne lengvata. Mažesnis mokesčio tarifas, taikomas skirtingiems mokesčių mokėtojams ar kitokiems objektams, taip pat nėra mokesčio lengvata.
Lengvatų taikymo iššūkiai
Pritaikyti mokesčių lengvatą, deja, kartais nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tarp įstatymo ir mokesčių mokėtojo įsiterpia mokesčių administratorius, kuris kartais kiek kitaip interpretuoja įstatymo nuostatas konkrečiose situacijose ir papildomai vertina, ar nėra taip, kad mokesčių mokėtojas specialiai atliko tam tikrus sandorius (veiksmus), kad atitiktų mokesčių lengvatos reikalavimus. Tai gali tapti pagrindu paneigti lengvatos taikymą. Panagrinėkime keletą pavyzdžių.
Klinika suteikė savo savininkui ir vadovui keletą ilgalaikių paskolų, kurios panaudotos gyvenamųjų namų statybai ir asmeninėms reikmėms, bet VMI įvertino, kad iš tikrųjų įmonė išmokėjo dividendus (nesvarbu, kad paskolas reikia grąžinti). VMI priskaičiavo kelis šimtus tūkstančių eurų mokesčių, o teismai patvirtino, kad po išduotomis paskolomis slėpėsi mokesčių vengimas. Galbūt ir taip.
Kitas pavyzdys – nuo 2014 m. galiojanti GPM lengvata obligacijoms, kuri išliko panaikinus kitas šio mokesčio lengvatas palūkanoms už ilgalaikes paskolas ir akcijų pardavimą (ne daugiau nei 10% ir išlaikytas ne trumpiau nei 1 metus). Ne paslaptis, kad 2013 m. pabaigoje, priėmus įstatymo pataisas, panaikinančias lengvatą palūkanoms pagal ilgalaikes paskolas, verslas suskubo adaptuotis: pertvarkyti ilgalaikes paskolas į obligacijas, o kai kurie – pertvarkyti įmonių struktūras, nes panaikinta ir kita, akcijų pardavimo pajamoms taikyta pajamų mokesčio lengvata. Iš dalies dėl to nuo 2014 m. iš esmės neapmokestinamos liko tik obligacijų, išleistų iki 2014 m., palūkanos.
Siekdama išreikalauti mokesčius iš kai kurių paskolas pertvarkyti pasiryžusių verslininkų VMI taiko turinio viršenybės prieš formą principą ir tam tikrais atvejais konstatuoja piktnaudžiavimą, o teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar asmuo galėjo savo paskolas (ar skolas) „paversti“ obligacijomis, ar taip jis tik piktnaudžiavo. Net jei visi sandoriai pripažįstami realiais ir teisėtais, sukeliančiais teisines pasekmes (akcijos parduotos, paskolos suteiktos ir įsiskolinimas lieka), keliamas esminis klausimas: ar galėjo asmuo sudaryti tokius sandorius dėl to, kad žinojo, jog iš jų gaunamos pajamos
neapmokestinamos, ar tokiu būdu jis tik vengė mokesčių? O gal juos planavo?
Atsakymas nėra toks jau paprastas ir kaskart gali būti vis kitoks, nes svarbios visos aplinkybės. Vis dėlto, pastaruoju metu besiklostanti teismų praktika išryškino svarbią išvadą: vien tai, kad asmuo aktyviai siekia pasinaudoti mokesčių lengvatomis, savaime dar nėra piktnaudžiavimas teise. Taip teismai bent iš dalies pripažino, kad pati valstybė mokesčių mokėtojams suteikia teisę pasinaudoti tam tikru pranašumu (nauda) dėl pajamų apmokestinimo. Tačiau velnias slypi detalėse.
Turinio viršenybės prieš formą principas neretai VMI naudojamas lengvatų taikymui paneigti. Kita vertus, rastume pavyzdžių, kai lengvatos esmė ir paskirtis paliekama šone ir taikomas „formos viršenybės prieš turinį“ principas.
Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs nusipirkote butą, jame nedeklaravote gyvenamosios vietos, bet realiai gyvenate. Kitą butą, kuriame formaliai esate deklaravę gyvenamąją vietą, jūs išnuomojate – taigi, jame realiai negyvenate. Tačiau jums pardavus pirmąjį butą (tą, kuriame realiai gyvenote nedeklaravę gyvenamosios vietos) nebus taikoma GPM lengvata pajamoms iš gyvenamojo būsto pardavimo. Kodėl? Nes formaliai nedeklaravote ten gyvenamosios vietos.
Teismas sako, kad formalus reikalavimas deklaruoti gyvenamąją vietą yra būtinas lengvatos taikymui. Ir visiškai nesvarbu, kad įstatymų leidėjas iš tikrųjų siekė neapmokestinti būsto, kuriame žmogus realiai gyvena, pardavimo pajamų. O gyvenamosios vietos deklaravimas tik padeda nustatyti tokią vietą. Ar toks požiūris bus taikomas ir tais atvejais, kai asmuo VMI požiūriu, pavyzdžiui, „per dažnai“ keis savo deklaruotas nuolatines gyvenamąsias vietas?
Kai kuriais atvejais net ir apmokestinimo taisyklės, kurios savo esme ir turiniu nėra mokesčių lengvatos, tačiau dėl jų taikymo sumažėja mokėtinas mokestis, susilaukia kritinio VMI požiūrio. Bėgant laikui pastebėjusi, kad dėl to sumokama mažiau mokesčių, VMI sugalvoja teisės nuostatas taikyti taip, kad jomis pasinaudoti būtų kuo sunkiau. Kartais VMI taip sugalvoja po kokių 10 metų, nors teisinis reguliavimas per tą laiką nesikeičia. Todėl reikėtų ir šiais klausimais nuolat atsinaujinti savo žinias.
Pavyzdys – prestižo amortizacija. VMI 2019 m. paskelbė, kad kovos su per dideliu prestižo amortizavimu mokesčių tikslais, nes tokiam amortizavimui VMI nepritaria. Nors įstatymas ir nepasikeitė, VMI papildė komentarą, prestižo amortizavimui nustatydama įstatyme neįrašytus papildomus reikalavimus („išaiškino“ įstatymą). Po to daugelis įmonių įsivėlė į diskusiją su VMI dėl prestižo amortizavimo sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams. Šiose bylose praktika dar nesuformuota, tad belieka apsišarvuoti kantrybe. Todėl jeigu ketinate amortizuoti prestižą į ateitį, negalite būti tikri, kad kiekvienu atveju tokia teisė bus patvirtinta ir tikrintojų.
Vis dėlto, mokesčių lengvatų taikymą pasiseka ir apginti. Vienu pavyzdžiu galėtų būti šį pavasarį pasibaigusi byla, kurioje į naujos technologijos skaitiklius investavusi įmonė siekė pasinaudoti investicijų lengvata pelno mokesčiui. Nors VMI po patikrinimo nurodė įmonei sumokėti daugiau kaip 200 tūkst. eurų mokesčių, baudų ir delspinigių, visgi pirmosios instancijos teisme įmonei pavyko apginti savo priimtus verslo sprendimus. Apeliacinis procesas nutrauktas šalims susitarus.
Taikyti lengvatą ar susilaikyti?
Siekiant pasinaudoti mokesčių lengvata, būtina tinkamai teisiškai įvertinti konkrečios įmonės ar gyventojo priimtų sprendimų turinį ir jų visumą. Svarbūs ne tik atskiri veiksmai ar sutartys, bet visos veiklos ar situacijos kontekstas. Tik iš šio konteksto nustatoma, ar konkrečiu atveju lengvata pritaikyta pagrįstai. Vertinimą sunkina tai, kad kai kuriais atvejais VMI pozicija labai formali (kai neišpildyti formalūs reikalavimai, nors turinys ir atitinka lengvatos taikymo tikslus), o kitais atvejais VMI šalia formalių reikalavimų, kuriuos įtvirtina konkretus įstatymas, kelia papildomų lengvatos taikymo sąlygų. Neretai tokios sąlygos yra siurprizinės, nes nebuvo ir negalėjo būti žinomos tada, kai vyko sandoriai.
Taigi, naudotis lengvatomis ar nesinaudoti? Yra jos ar tai tik iliuzija? Neretai įmonėms ir gyventojams patiems sunku tai įvertinti, nes priimant sprendimą ir rizikuojant ne tik mokesčiais, bet ir baudomis, delspinigiais ir reputacija, reikia atsižvelgti ne vien į teisinį reguliavimą, bet ir į VMI bei teismų praktiką, keliant klausimą, kaip konkretus atvejis galėtų būti įvertintas jį patikrinus.
Kai lengvatų taikymo praktikai trūksta nuoseklumo, iškyla ir kol kas dar nesvarstoma politinė grėsmė. VMI jau po lengvatos ar tam tikros nuostatos, mažinančios mokėtiną mokestį, pritaikymo gali iškelti visai naują situacijos mokestinio vertinimo versiją. Tuomet investuotojai, viliojami į Lietuvą patrauklia mokestine aplinka ir mokesčių lengvatomis, gali sulaukti klausimų, ar į Lietuvą atsikraustė (ar filmo gamybą rėmė, ar mokslinius išradimus atliko, ar LEZ įsikūrė, ar stambų investicinį projektą vykdyti pasiryžo) tik dėl mokestinių tikslų.
