aA
Nemaža dalis žurnalistų ir politikų mėgsta vartoti „gerovės valstybės“ ar „gerovės visuomenės“ sąvokas, dažnai tapatindami jas ir neįsigilindami į prasmę. Tačiau dėti tarp jų lygybės ženklo negalima, nes yra ir jas atskiriančių elementų.
A. V. Rakšnys; prof. A. Guogis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Gerovės valstybė“ – tai socialinių-ekonominių valstybės priemonių sistema socialinės apsaugos, būsto įsigijimo ir išsaugojimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros srityse, kurios turi būti orientuojamos į humanišką procesą, socialinės rizikos apribojimo veiksnius ir socialinius rezultatus.

Geri ekonominiai rezultatai šiuo atveju yra ne galutinis „gerovės valstybės“ tikslas, o tik „tarpinė stotelė“ siekiant socialinių tikslų.

Ne BVP dydis ar konkurencinė aplinka, o aukštas socialinės raidos indeksas, mažas nelygybės ir skurdo lygis bei kiti makro-socialiniai rodikliai nulemia, ar turime išsivysčiusią, ar tik besivystančią „gerovės valstybę“.

Istoriškai dažniausiai socialdemokratinio tipo partijos buvo ir tebėra atsakingos už „gerovės valstybių“ kūrimą.

Taip su kiekvienais naujais rinkimais pasirodo vis nauji pažadai suvaldyti biurokratus, tačiau nieko neįvyksta. Galbūt derėtų pagalvoti ne apie mistinį jų suvaldymą, o viešosios politikos įgyvendinimo „krūvio“ subalansavimą?

O štai vartojant neoliberalų „gerovės visuomenės“ terminą jau visai kitur sudėliojami akcentai.

Jeigu „gerovės valstybės“ socialinėje apsaugoje valstybė užtikrina socialinį saugumą ir socialinį teisingumą, o privatus ir nevyriausybinis sektorius jį papildo, pvz. privačiu kaupiamuoju socialiniu draudimu, privačia labdara ar „privačiomis ir nevyriausybinėmis“ socialinėmis paslaugomis, tai „gerovės visuomenės“ kūrimo atveju lemiamos yra individualios ir bendruomeninės pastangos, prie kurių tik minimaliai prisideda valstybė.

Paprastai kalbant „bet koks turtėjimas“ ar „paslaugų gerinimas“ yra „gerovės visuomenės“ laidas.

Akivaizdu tai, kad „gerovės visuomenės“ projektas yra neoliberalaus mąstymo reiškinys, kurio vienas iš pagrindinių faktorių yra valstybės ir viešojo sektoriaus reikšmės mažinimas.

Neoliberalaus požiūrio šalininkai Lietuvoje teigia, kad nacionalinė valstybė ir jos viešasis sektorius blogai sprendžia gyventojų problemas.

Tačiau – ar jį naikinti, ar gerinti, efektyvinti?

Taip su kiekvienais naujais rinkimais pasirodo vis nauji pažadai suvaldyti biurokratus, tačiau nieko neįvyksta. Galbūt derėtų pagalvoti ne apie mistinį jų suvaldymą, o viešosios politikos įgyvendinimo „krūvio“ subalansavimą?

Kaip vieną iš galimų alternatyvų verta paminėti Lietuvos politikų mažai minimą viešųjų paslaugų teikimo ko-produkciją. Sąvoką „ko-produkcija“ 1970 metais įvedė ekonomistė, Nobelio premijos laureatė E. Ostrom.

Ši sąvoka apibūdina procesą, kurio metu valstybės piliečiai traktuojami ne vien kaip pasyvūs klientai (kas buvo būdinga neoliberalizmo laikotarpiui), ar vien tik vartotojai (kas būdinga biurokratijos modeliui), tačiau kaip potencialūs viešųjų paslaugų kūrėjai viešųjų paslaugų kūrimo grandinėje. Ko-produkcijos procesas – tai savanoriškas arba nesavanoriškas piliečių įsitraukimas į viešųjų paslaugų kūrimą, valdymą, teikimą ir vertinimą.

Peršasi išvada, kad ko-produkcija galėtų tapti viena iš alternatyvų gerovės valstybės funkcijų užtikrinimui, viešųjų paslaugų kultūros gerinimui ir pasitikėjimo stiprinimui.

E. Ostrom laikėsi nuomonės, kad ko-produkcija yra ypatingai aktuali besivystančioms šalims, siekiančioms pagal funkcijų lygmenis priartėti prie skandinaviško tipo gerovės valstybės.

V. Pestoff tyrimai rodo, kad ko-produkcijos procesai sumažina valstybės išlaidas ir padidina piliečių įtraukimą į viešąjį sektorių, o piliečių prisidėjimas prie viešųjų paslaugų teikimo sąlygoja ir didesnį visuomenės pasitenkinimą viešųjų paslaugų kokybe.

Ko-produkcijos pavyzdžiais gali būti, pvz. savanorių dalyvavimas socialinių paslaugų teikime, rajono gyventojų susivienijimas su policija, siekiant mažinti nusikalstamumą jų gyvenamojoje aplinkoje, piliečių dalyvavimas šiukšlių rūšiavime (taip sumažinant darbą valstybinėms įmonėms).

Verta paminėti ir įvairias savitarpio pagalbos grupes sveikatos sistemoje, pvz. sergantiems diabetu ar AIDS.

Ko-produkcija gali būti ir neinstitucionalizuota, ir institucionalizuota, kuomet suformuojami ilgalaikiai ryšiai tarp valstybės institucijų ir organizuotų piliečių grupių, kai piliečiai ne vien prisideda prie viešųjų paslaugų įgyvendinimo, tačiau yra įtraukiami ir į sprendimų priėmimo procesus.

„Gerovės valstybės“ sąvokos ir jos išskleidimo teorijoje bei praktikoje atsisakymas (ir keitimas ją „gerovės visuomene“) yra aiškiai per ankstyvas reiškinys. Pateiksime tik vieną pavyzdį diskusijoje dėl didesnio senatvės pensinio amžiaus.

Vokietijoje šiomis dienomis paskelbta apie įsibėgėjančias diskusijas dėl senatvės pensinio amžiaus nustatymo ties 69 metų riba. Lietuvoje – irgi apstu vertintojų, kurie siūlo didinti pensinį amžių daugiau negu iki 65 metų. Jie tai mato kaip vieną svarbiausių socialinės apsaugos tvarumo pasiekimo priemonių, bei teigia, kad tai yra pažangu ir norint išlaikyti ilgiau darbo rinkoje dalyvaujančius darbuotojus.

Bet ar tikrai taip? Ar šiuo atveju valstybė nenusimeta nuo savęs jai privalomos socialinės apsaugos naštos? Ar ne akivaizdu, kad vyresnių negu 50 metų darbuotojų Lietuvoje darbdaviai dažniausiai kratosi, ypač keičiant darbo pobūdį, darbo organizaciją ar persikvalifikuojant?

Štai viena iš jų – visiškai Lietuvoje neišdiskutuota – pensijų valstybinių kaupiamųjų investicinių fondų sukūrimo galimybė. Tai būtų tarpinis variantas tarp „Sodros“ (ar ją pakeisiančio nacionalinio biudžeto) ir privačių pensijų fondų. Valstybinio kaupiamojo fondo lėšos būtų investuojamos į rinką – valstybė neštų organizacinę-administracinę naštą, o rinka dorotųsi su investicinėmis rizikomis akcijų, vertybinių popierių, nekilnojamo turto srityse. Tokie fondai jau veikia Norvegijoje, Singapūre.

Be to, ar turės vyresni darbuotojai kur dirbti, jeigu net jaunesnių kartų atstovams darbo rinka yra per maža? Kaip pagerinus jauniausiųjų piliečių galimybes įsidarbinant po švietimo institucijų baigimo? Ir kaip sumažinus jaunimo emigraciją?

O kur dar vyresnių darbuotojų sveikatos problemos? Antras svarbus tokio liberalaus požiūrio kritikos aspektas yra susijęs su tikėtina gyventojų gyvenimo trukme – bent jau Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė tesiekia 67 metų, ir nemažai jų net nesulauktų savo pensijų.

Čia palietėme tik vieną socialinės apsaugos aspektą, kuris rodo, kad palankesnės valstybinės socialinės apsaugos ar valstybinio socialinio draudimo reikšmė šiuolaikiniame nesaugiame pasaulyje yra ne tik kad nesumažėjusi, bet ir padidėjusi.

Valstybė ir viešasis sektorius privalo turėti daugiau piliečiams jautrių planavimo ir prognozavimo galimybių – paleidus viską savieigai ir savireguliacijai – socialiniai rodikliai Lietuvoje reikšmingai suprastėtų.

Taigi, nesiaurinkime viešojo sektoriaus jį privatizuojant, o efektyvinkime ir taisykime jį visomis įmanomomis priemonėmis, kad viešojo gėrio užtikrinimo ir socialinės problemos būtų sprendžiamos geriau.

Argi neakivaizdu, kad privatus sektorius „eina“ tik ten, kur pelninga, o socialinių problemų tik pelno principu neišspręsi. Be to, net ir struktūriškai vertinant, ne visos viešojo sektoriaus galimybės Lietuvoje yra išnaudotos.

Štai viena iš jų – visiškai Lietuvoje neišdiskutuota – pensijų valstybinių kaupiamųjų investicinių fondų sukūrimo galimybė. Tai būtų tarpinis variantas tarp „Sodros“ (ar ją pakeisiančio nacionalinio biudžeto) ir privačių pensijų fondų. Valstybinio kaupiamojo fondo lėšos būtų investuojamos į rinką – valstybė neštų organizacinę-administracinę naštą, o rinka dorotųsi su investicinėmis rizikomis akcijų, vertybinių popierių, nekilnojamo turto srityse. Tokie fondai jau veikia Norvegijoje, Singapūre.

Hibridinis – valstybės ir privačių subjektų santykis organizuojant socialinę apsaugą būtų veiksminga alternatyva dabar veikiantiems tik valstybiniams ar tik privatiems subjektams. Šis santykis būtų šiuolaikiškas ir ideologine prasme, kalbant apie viešojo ir privataus sektorių partnerystę bei „gerovės valstybės“ ir „gerovės visuomenės“ elementų sutaikymą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Tomas Ambrasas. Kibernetinis ir duomenų saugumas – svarbiausias prioritetas finansinių paslaugų rinkoje

Verslui labiau sukant link skaitmeninių verslo modelių, vis daugiau duomenų sugeneruojama ir...

Mantas Nemickas. Koks verslas iš tikrųjų gali vadintis tvariu?

Apie tvarią veiklą dabar kalba kiekvienas verslas. Tačiau šis terminas visų suvokiamas...

Jūratė Cvilikienė. Kodėl Kalėdos prasideda rudenį?

Sutikite, rudens pradžioje parduotuvėse pamatę kalėdines dekoracijas ir išgirdę etatines...

Nerijus Mačiulis. Quo vadis, VVĮ? (3)

Lietuvoje šiuo metu yra 54 valstybės valdomos įmonės (VVĮ), jų turtas siekia 9,7 milijardo...

Antanas Matusa. Pribrendo laikas diskusijoms apie atostoginių sistemos tobulinimą (4)

Pastaruoju metu žiniasklaidoje netyla aršios diskusijos apie tai, kaip būtų galima supaprastinti...

Top naujienos

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka įspūdinga alga (64)

Dėka vilkikų vairuotojo darbo tūkstančiai Lietuvos šeimų ne tik egzistuoja, bet ir gyvena. Nors...

Šilti orai dar nesitraukia (3)

Grybavimo bei ganiavos sezonas dar nesibaigia. Pietų oro srautas toliau plukdo vėlyvo rudens metu...

Urologas: jei norite, kad vyras neitų pas meilužę, duokite jam mėtų arbatos (173)

„Ji tiktų vyresniems, tik ne jauniems vyrams, nes mėtų arbata turi potenciją slopinančių...

Jauno mediko savižudybė atvėrė žaizdą, ji negydoma, nes visi nori likti švarūs (110)

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninėje dirbusio jauno mediko savižudybė visuomenės...

Prie Vilniaus pareigūnai sučiupo keleivius vežusį maršrutinio autobuso vairuotoją – beveik pustrečios promilės (33)

Šeštadienio vakarą, 18.34 val., Vilniaus policija gavo pranešimą, kad iš Vilniaus Lavoriškių...

Aštuntą mėnesį besilaukianti Rūta Ščiogoliovaitė surengė koncertą ypatingoje vietoje: jau išeisiu užtarnautų atostogų (153)

Šeštadienio vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje atlikėja Rūta Ščiogolevaitė ir pianistas...

Mes nusipirkome namą Italijoje – už dolerį: štai kas nutiko paskui (104)

Sandoris atrodė pernelyg geras, kad būtų tiesa. Naujas namas – ir, galimas daiktas, visiškai...

Baltijos jūroje aptiko milijoninės vertės lobį: krovinys buvo gabenamas Rusijos carui, tačiau tikslo nepasiekė (39)

Iš Baltijos jūroje 1917 metais vokiečių povandeninio laivo paskandinto laivo ištraukta 900...

15 priežasčių, kodėl rytinis seksas yra geriausias, ir patarimai, kaip pakurstyti aistrą miegamajame (15)

Be abejonės, seksas visada yra malonu, tačiau jei tą malonumą pajuntame iš pat ryto, tai...