Idėjos svarba
„Turėdamas nemažą gyvenimo patirtį, bendraudamas su įvairiais verslo, valdžios atstovais manau, kad galiu sakyti, jog visų gyvenimo sričių, įskaitant ir statybų sektorių, sėkmę lemia atsakymas į klausimą, ar turime idėją. Tikiu ir linkiu, kad ji atsirastų ir lydėtų mūsų kraštą dabar ir visada“, – sakė A. Šeštakauskas.
Jis galėjo būti geras mokytojas, kaip ir tėtis, nebūtų labai apsirikęs įstojęs tada į populiarų Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą – jį ir siūlė artimieji. Atsitiktinė pažintis su būsimu statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi – lėmė, kad įteikė prašymą stoti į tuometį Kauno politechnikumą, rinktis statybos specialybę. Prašymą nunešė sesuo.
Aštuoniolikmetis statybos technikas, gavęs paskyrimą arčiau namų (tėviškė – Lazdijų rajono Krosnos kaimas), tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – lyg ir viršininku.
„Patirties jokios, darbo su žmonėmis jokio. Užtat cecho vyrai buvo su „patirtimi“. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę. Suskaičiuodavau. Apsukruoliai sumanė vakarykščius vamzdelius pernešti į naują krūsnį, o „sutaupytą“ cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Nors treji metai joje – skylė profesinėje biografijoje“, – pasakojo A. Šeštakauskas.
Grįžęs į Marijampolę jis dirbo statybos valdyboje. „Vienądien jau vakarop gaunu žinią: statybos ministras šaukia prisistatyti į valdybą. Ministras? Mane? Tada iš arčiau pamačiau Romualdą Sakalauską. Sako, Vilkaviškyje nesant apimčių statybos valdyba naikinama ir steigiamas ūkiskaitinis baras, siūlome į viršininkus. Nuvykau. Gal šiandien ten ir būčiau kur nors sargas, jei ne sulaužytas pažadas. Mat vietos valdžia mūsų pastatytame name man žadėtą butą atidavė futbolininkui. Tada pasiprašiau perkeliamas į Kauną, pareiškęs norą mokytis tuomečio Politechnikos instituto vakariniame skyriuje“, – prisiminė A. Šeštakauskas.
Patekęs į Kauno pirmojo statybos tresto 43-iąją statybos ir montavimo valdybą, iškopė į valdybos vyriausiuosius inžinierius, tapo Kauno antrojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku. „Inkaras“, „Aidas“, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, kiti objektai – įrašys autobiografijoje. Statė ir Jonavoje, gyvenamuosius namus – tai buvo neįkainojamos patirties mokykla.
Tramplinas
Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A. Šeštakausko profesiniam augimui. Šalia Jonavos buvusiame kariniame poligone jau vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste dirbo per 1300 žmonių.
„Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į vadinamąją didžiąją statybą. Sąjunginės reikšmės. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos... Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų patirties pamokų, mezgėsi pažintys. Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų Jonavoje, teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingam tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone“, – prisiminė A. Šeštakauskas.
1971 metų pradžioje Statybos ministerijos valia jis buvo paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus: gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir panašiai – valdytoju. A. Šeštakauskui vadovaujant trestui buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet po 3–4 mokyklas, per 60 tūkst. kvadratinių metrų bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai. Sujungus pirmąjį ir antrąjį trestus, jis tapo jungtinio Kauno statybos tresto valdytoju. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus.
„Statybininko tokia profesija – vaikščioti skustuvo ašmenimis. Regėdamas tragiškos griūties Rygos prekybos centre padarinius džiaugiuosi, kad mano karjeroje per kelis dešimtmečius to nepasitaikė. O papeikimas buvo įprastas dalykas. Gavau ir aš griežtą nuobaudą – tiesa, jau vėliau ir ne Lietuvoje, bet iš Maskvos – už liberalizmą ir susitaikėliškumą. Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė. Tai buvo nepagrįsto, sukurpto skundo iš Kauno aidas“, – pasakojo A. Šeštakauskas.
Dirigento vaidmuo
1978 metais Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis. A. Šeštakauską tuo metu kvietė į dėstytojus antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo.
„Tu neskubėk, man reikės pavaduotojo, patarė man B. Šešplaukis. Labai nesispyriau. Rugsėjį sutikau eidamas naujas pareigas. Be tiesioginių gamybos planavimo, ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“, – kalbėjo A. Šeštakauskas.
Tačiau jo profesinių pastangų viršūne daug kas laiko Mažeikių naftos perdirbimo įmonės komplekso statybą. Statybininkų asociacijos garbės prezidentas prisiminė, kad gigantiška statyba anuomet šlubavo, vienu metu buvo kilusi net mintis įsteigti ministro pavaduotojo – Mažeikių statybos tresto valdytojo – pareigybę. Tačiau A. Šeštakauskas buvo paskirtas atsakingu už visų naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir paleidimą.
Mažeikiuose buvo sutelkti didžiuliai materialiniai ištekliai, dirbo daugiau kaip 30 subrangos organizacijų, per 5 tūkstančius statybininkų. Iš Maskvos lankėsi ministrai su palydomis, jų pavaduotojai.
„Įdomi tų laikų mano darbo savaitės nuotrauka. Pirmadieniais ir antradieniais būdavau Vilniuje, vakare Kaune, tarpinėje stotyje. Namuose pernakvodavau ir prieš švintant – į Mažeikius. Penktadieniais vėl Vilniuje. Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač finišo tiesiojoje, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vis tiek vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai, kad per retai būnu statybvietėje. Tada sulaukiau sąjunginio ministro telegramos: „Įpareigoju važiuoti ir nepalikti statybos be mano leidimo iki jos sėkmingo atidavimo.“ Šiandien kelia šypsnį, o tada...“ – nutęsė A. Šeštakauskas.
Jo biografijoje – ir desantas į Armėniją, kur kartu su gelbėtojais iš Lietuvos dirbo žemės drebėjimo nusiaubtame Spitako mieste.
Pasitikėjimas 20-čiai metų
Lietuvos statybininkų asociacija – A. Šeštakausko idėja. 1993 metų kovo pradžioje tuometis ministras pirmininkas Bronislovas Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už šalies ribų, vadovus pasitarti, kaip plėsti statybų eksportą. Jis paragino tokias įmones vienytis ir įkurti asociaciją. A. Šeštakauskas tuo metu turėjo įsteigęs įmonę „Rustas“.
„Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir taręs: aš neturiu laiko, tu, Adakrai, sėsk ir tęsk toliau – išėjo. Taip ir tęsiau – 20 metų. Asociacijos signatarės buvo 24 įmonės, palikau per 150 narių. Bėgant metams keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valstybės valdžios ir valdymo institucijose, padėjo išsaugoti ir išplėtoti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinių ryšių. Buvo akimirkų, kai manydavau, kad ne tuo keliu einu. Tačiau dabar žinau, kad grąžinęs laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sakė A. Šeštakauskas.
